Avarijų skaičių šalies keliuose įtakoja ir draudikai?

Vienas jauniausių pagal parlamentinio darbo stažą Seimo narys, profesorius, technikos mokslų daktaras Stasys Brundza, priklausantis „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai, tęsi rinkėjams duotą pažadą - dėti visas pastangas, kad Lietuvos žmonės gyventų geriau ir jaustųsi saugesni. Nemenko atgarsio ir pritarimo visuomenėje susilaukė jo parengti ir daugeliui žinybų, ministerijų, Seimo kancleriui, Ministrui Pirmininkui pateikti dokumentai kaip gerinti eismo saugumą, kodėl krintant naftos kaštams šalies degalinėse nemažėja kuro kainos ir dar dešimtis kitų, kuriuos įgyvendinus jų teikiamą naudą greitai pajustų Lietuvos žmonės.  

Šią savaitę S. Brundza Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kuris yra ir Valstybinės eismo saugumo komisijos pirmininkas, įteikė kai kuriuos teisės aktus keisti rekomenduojamų pasiūlymų paketą „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių bei kitų susijusių teisės aktų“.

Priežastis, paskatinusias parlamentarą imtis nuodugnios dabar galiojančių, draudikų veiklą reglamentuojančių įstatymų studijos bei pasiūlymų keisti kai kuriuos jų punktus, S. Brundza atskleidė trečiadienį, gruodžio 10 d., Seime surengtoje spaudos konferencijoje.       

Jos pradžioje prelegentas akcentavo, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo rinką Lietuvoje reglamentuoja šie pagrindiniai teisės aktai: Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės bei Lietuvos banko patvirtintos Standartinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygos.

„Išsami situacijos, įskaitinių avarijų ir nuo jų apdrausto turto, sugadinto eismo įvykiuose, analizė rodo, jog Lietuvoje nors ir galioja privalomasis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas, dėl nesąžiningo privačių draudimo kompanijų elgesio transporto priemonės po avarijų išrieda į kelius daugeliu atvejų suremontuotos netinkamai, - surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo Seimo narys S. Brundza. – Todėl netenka stebėtis, jog būtent ši aplinkybė gali tapti ir dažnai tampa pakartotinų eismo įvykių, kurių pasekmės itin skaudžios, priežastimi. Būtent tokius teiginius dar kartą patvirtina informacija apie didžiausią rezonansą turėjusias eismo nelaimes, kurių nemaža dalis įvyko dėl netinkamai suremontuotų automobilių, kurie jau anksčiau buvo patekę į avarijas“.

S. Brundza priminė keletą charakteringesnių eismo įvykių, kuriuose automobiliai po smūgio suskildavo į 2 ar 3 dalis, o žmonės žūdavo arba būdavo sunkiai žalojami.

Ko vertas toks „remontas“ ir kokia grėsmė lydi važiuojančiuosius tokiu automobiliu, bene geriausiai iliustruoja prieš metus vieno šalies automobilinio žurnalo pastangomis atliktas eksperimentas, kai taip „suremontuotas“ automobilis buvo patikrintas ir įvertintas plačiai pagarsėjusiuose, Vokietijoje atliktuose „crasch“ testuose. 

Deja, tokių „eksperimentinių“, nežinia kokio metalinio garažo ir kokios kvalifikacijos „meistrų“ iš kelių dalių sulipdyti automobiliai – dar ne retenybė šalies keliuose.

Kodėl taip atsitinka ir kas sąlygoja sėdančių į tokius automobilius pražūtingą drąsą ar niekaip nepamatuotą svaigulį apie laimingą kelionės pabaigą?  

Analizuodamas galiojančius teisės aktus ir rengdamas jų pataisas, Seimo narys priėjo išvadą, jog nemaža kaltės dalis čia tenka ir draudikams.

„Nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus,“ – remdamasis teisės aktais dėstė S. Brundza, akcentuodamas, jog žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio.

Deja, pasak parlamentaro, dar nereti atvejai, kai draudimo kompanijos savo nuožiūra sumažina draudimo išmokos dydį ir taupydamos lėšas pasiūlo mažesnes išmokas tiesiogiai nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Tokiais atvejais, kaip taisyklė, siūloma išmoka būna daug mažesnė, nei reikalingi pinigai atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę.

Asmuo, siekdamas, kad eismo įvykio metu apgadinta jo transporto priemonė būtų atstatyta saugiomis, t.y. naujomis detalėmis, taip yra verčiamas padengti trūkstamą remonto sąmatos dalį savo lėšomis. Transporto priemonės remontui draudimo kompanijos bando pritaikyti būtinų remonto išlaidų apskaičiavimo metodiką, kurią privalėtų taikyti tik tuo atveju, kai transporto priemonė būtų pripažinta neremontuotina, o turtas laikomas sunaikintu.

„Tokiu būdu draudimo kompanijos apgaudinėja savo klientus bei pažeidžia atitinkamus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo bei  Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių atitinkamus straipsnius bei nuostatas, - tvirtina S. Brundza.

Jo nuomone itin ydingas yra siūlymas draudimo išmoką sumokėti tiesiogiai asmeniui, kurio turtas sugadintas avarijoje. Taip pažeidžiamas ne tik minėtų Taisyklių 13-tas punktas, reglamentuojantis, jog nustatant išmokų dydį turi būti atsižvelgiama „...į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus“.

„Manau, kad tokios išmokos už žalas, už kurias 2013 metais buvo išmokėta privalomojo civilinės atsakomybės draudimo išmokų įspūdinga suma, šoktelėjusi net iki 271 287 060 litų, sudaro didesniąją dalį, - spaudos konferencijoje kalbėjo S. Brundza. – Blogai, kad žmonės, gavę šias išmokas, neremontuoja transporto priemonės, o dar blogiau, kai ją remontuoja patys ar tam nei teisės, nei tinkamų sąlygų neturinčiuose vos ne pogrindiniuose garažuose, kur nesilaikoma jokių elementarių saugumo normų, jau nekalbant apie įstatymu reglamentuotas nuostatas“.

Nesunku suvokti kas laukia tokios netinkamai suremontuotos, todėl nesaugios transporto priemonės, kai ji sugrįžta į kelius, vairuotojo ir keleivių?  Ir ne tik jų – toks sugrįžėlis į viešąjį eismą kelia didžiulį pavojų ir kitiems eismo dalyviams, ir visam eismo saugumui.

Plačiai apžvelgęs šią problemą, siekdamas panaikinti galiojančią ydingą praktiką bei užkirsti kelią draudimo kompanijų piktnaudžiavimui ir užtikrinti  teisės aktų besąlygišką vykdymą, S. Brundza siūlo įtvirtinti, kad žalos dėl galimo turto sugadinimo, kai jį galima tinkamai suremontuoti, atlyginimo dydis būtų nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Tai pasiekti įmanoma tik tada, kai draudimo išmoka bus pervedama ne asmeniui, o transporto priemonę suremontavusiai įmonei. Parlamentaro nuomone, priimant sprendimą dėl tinkamumo arba netinkamumo atstatyti transporto priemonę turėtų būti remiamasi ne „ekonominiu“ faktoriumi, kada remontuoti automobilį „ekonomiškai tikslinga“ arba „ekonomiškai netikslinga“, o realiomis galimybėmis tinkamai atstatyti transporto priemonės kėbulo geometriją, atkurti saugos sistemas, kad transporto priemonė nekeltų grėsmės eismo saugumui.

Juolab, kad Įstatymo numatyta suma – 1 mln. eurų dėl žalos turtui - yra daugiau negu pakankama bet kuriai transporto priemonei suremontuoti.

Pasiūlymuose, kuriuos S. Brundza pateikė Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui ir Valstybinės eismo saugumo komisijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui, nemažai vietos skirta draudiko ir draudėjo santykių naujiems aspektams reglamentuoti.

S. Brundza teigia, jog dar tik nedideliam besidraudžiančiųjų ratui žinoma įstatymu įtvirtinta nuostata, jog draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo prašymu draudikas privalo atleisti draudėją nuo draudimo įmokų pagal galiojančią draudimo sutartį mokėjimo, jei draudėjas ketina nenaudoti transporto priemonės ilgiau kaip vieną mėnesį. Tokiu atveju draudėjas savo prašyme privalo nurodyti ne tik terminą, per kurį ketina nenaudoti transporto priemonės, bet ir pateikti draudikui pasižadėjimą atleidimo nuo draudimo įmokos mokėjimo laikotarpiu nenaudoti pačiam ir neleisti naudoti kitiems asmenims draudimo sutartyje nurodytos transporto priemonės ir gali perduoti draudikui neatlygintinai laikinai saugoti transporto priemonės registracijos numerį.

Teisindamiesi neturėjimu galimybių laikinai saugoti numerių, draudikai šios privalomos paslaugos nelinkę afišuoti, o numatytą sąlygą, beje, kaip ir kitas, į draudimo sutartis įrašo smulkiausiu šriftu, kurio besidraudžiantys paprastai neskaito. Todėl S. Brundza, teikdamas pasiūlymų paketą keisti kai kuriuos teisės aktus, siūlo žodį „gali“ pakeisti į „privalo“.

Būtent ši, iš pirmo žvilgsnio nereikšminga smulkmena, užtikrintų, kad neapdraustos (be to, galimai ir neturinčios galiojančios techninės apžiūros ir (ar) išregistruotos) transporto priemonės neišvažiuotų į kelius ar gatves.