Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Gambija

Aido ir Audriaus kelionės tikslas buvo kiek kitoks
Nuotraukos

Prim.lt skaitytojams jau pažįstamas operatorius, keliautojas ir šiaip nuotykių ieškotojas Aidas ir   jo kolega bei bičiulis Audrius šių metų pradžioje ieškojo nuotykių... Afrikoje. Ir šį kartą, ne Aido mėgstama transporto priemone – motociklu, bet automobiliu. Bet apie viską iš eilės...

 

Dar 2015 m. pabaigoje auto žurnalistas Vitoldas Milius, prisimindamas Afrikos žemyną palikusias Paryžiaus – Dakaro lenktynes, startavęs iš Prancūzijos sostinės Paryžiaus pabandė kaip galima greičiau pasiekti Senegalo sostinę Dakarą. Tada svarbus buvo laikas.

Aido ir Audriaus kelionės tikslas buvo kiek kitoks – pajudėję iš Dakaro jie turėjo pakeliui ieškoti įžymiųjų lenktynių pėdsakų. Tiksliau, Aidas ir Audrius kelionę pradėjo Gambijoje, nes būtent šioje, keistoje, ilgoje (tiesiogine prasme) šalyje jų ir laukė kelioninis automobilis. Transporto priemonę priglaudė Gambijoje gyvenantis ir mielai sutikęs padėti mūsų tautietis.

Kalbant apie pačią valstybę, šį regioną pirmą kartą dar X mūsų eros amžiuje mini arabų pirkliai. XII amžiuje iš tuometinės Tekrūro valstybės Gambijos slėnį pasiekia islamas. Iki kolonijinėje Afrikoje dabartines teritorijas valdė Malio imperatorius, tačiau jau XV amžiuje, pakrantes pasiekus portugalų pirkliams, situacija pradėjo keistis – regionas tapo svarbiu vergų eksporto į Ameriką centru.

XVI amžiaus pabaigoje Portugalija teises į prekybą Gambijos slėnyje perdavė Anglijai. Teigiama, kad XVII amžiaus viduryje dalis dabartinės teritorijos priklausė Kuršo kunigaikščiui Jakobui Ketleriui, ATR vasalui.

XVII – XVIII amžiuje kovose dėl Gambijos slėnio susikirto Anglijos ir Prancūzijos interesai. Galiausiai, 1783 m. pasirašyta Versalio sutartimi upės slėnis atiteko Anglijai, likusi teritorija buvo priskirta Prancūzijai. Tai turėjo tiesioginės ir šiandien vis dar aiškiai juntamos įtakos tiek šios šalies, tiek kaimyninių regionų vytimuisi.

Ilgą laiką Gambija buvo valdoma iš Siera Leonės, 1888 m. tapo atskira kolonija. 1962 m. šalis gavo autonomiją, po trejų metų paskelbė nepriklausomybę.

1981 m. šalyje buvo bandoma įvykdyti karinį perversmą. Šiam nepavykus, maištininkai kreipėsi pagalbos į kaimyninį Senegalą. 1982 m. Gambija buvo įjungta į Senegambijos konfederaciją ir tapo priklausoma nuo Senegalo. 1994 m. ji, oficiali versija – iš konfederacijos pasitraukė, nors neoficialiai teigiama, kad šalį iš jos tiesiog išmetė.

Nors teigiama, kad Gambija yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, pasak Aido, lyginant su kaimyniniu Senegalu, Gambijoje gerokai daugiau naujų ir prabangių automobilių. Įdomi detalė – „viduriniojo sluoksnio“ šalyje tarsi nėra. Vieni važinėja su naujais, prabangiais, paskutinių metų gamybos automobiliais, kiti – 30 – 40 metų senumo laužais. Ir tai suprantama, nes oficiali policijos pareigūno alga šalyje siekia 30 eur./mėn. Nepaisant to, dauguma šalies gyventojų svajoja apie tokį atlyginimą, nors kainos, vertinant gaunamas pajamas, nėra didelės. Kai kurie, kaip, tarkim pagrindinio šalies žuvies turgaus darbuotojai, dirba už maistą. Žmogus perneša iš valties į turgų ką tik sugautų žuvų dėžę ir už tai jam leidžiama pasilikti kelias žuvis. Kuo daugiau dėžių perneši, tuo daugiau „uždirbsi“ ir galėsi bent jau pavalgyti, nes pirkti tą pačią, bet jau pagamintą žuvį – ganėtinai brangu. Aido teigimu, viename iš „prašmatniausių“ restoranų patiekalas iš ką tik pagautos, didžiulės ir pas mus nematytos žuvies kainavo 8 eurus. Nors porcijos drąsiai užteko dviem suaugusiems vyrams, vietos gyventojams tokia kaina yra per didelė.

Dar viena tiek Gambijos, tiek gretimų šalių problema yra pasklidę gandai apie terorizmą ir dėl to smarkiai sumažėjęs turistų srautas. Anksčiau šią šalį ypač mėgo senstelėję Vakarų Europos turistai, tačiau pasklidus gandams ir „pasitraukus“ Dakaro raliui, turistų srautai išseko.

Aišku, terorizmas – rimta grėsmė, tačiau Aidas ir Audrius šioje šalyje praleido kelias dienas, važinėjo nauju, gerai matomu automobiliu su estiškais numeriais, bet nesusidūrė nei su vietinių gyventojų agresija, nei su teroristais. Užtat susidūrė su nuolatiniais kaulytojais. Kiekviename žingsnyje. Tipinis vietos gyventojas įsitikinęs, kad bet kuris baltasis – savotiškas Kalėdų Senelis, turintis pilnas kišenes dovanų ir dalinantis jas į kairę ir dešinę, tereikia tik paprašyti.

Tikėtina, kad europiečiai kiek apsiramins ir grįš į šią egzotišką šalį, kur kainos, vertinant  Vakarų Europos mastais, nėra pačios didžiausios. Nakvynės kaina prasideda nuo 10 eurų kukliame namuke ir gali siekti iki 130-150 eurų 5 žvaigždučių viešbutyje su SPA.

Degalai Gambijoje, oficialiose degalinėse nėra pigūs ir kaina beveik nenusileidžia parduodamiems Lietuvoje, tačiau pakelėse  stovi piliečiai susistatę plastikinius 20 litrų kanistrus, 5 litrų talpas nuo vandens ir net 1,5 litro butelius. Tikėtina, kad tokiose „TOTAL“ užrašu ant kartono pažymėtose “degalinėse” degalų galima nusipirkti pigiau.

Kalba vietiniai gyventojai angliškai. Oficiali Gambijos kalba yra anglų

Keliai vidutiniškai geri. Gambijos sostinėje  gatvėse pilna greitį ribojančių kalnelių dar kitaip vadinamų „gulinčių policininkų“, kurių aukštis ir kiekis stebina. Net su sąlyginai aukštu automobiliu kalnelius tenka įveikti prieš tai beveik sustojus. Priešingu atveju rizikuoji palikti bamperį ar kitas arčiau žemės esančias dalis.

Higiena...kišenėje guli buteliukas dezinfekcinio skysčio, kuriuo rankas dezinfekuoji beveik, taip pat dažnai, kaip ir kvėpuoji. Na gerai, po kiekvieno rankos paspaudimo ar bent jau prieš kiekvieną valgį. Cola, kaip dezinfekcinis skystis taip pat nepakenkia. Be to turėjome visus reikalingus skiepus nuo visų hepatitų ir vidurių šiltinės.

Pasižvalgę po Gambiją ir pasiėmę kelionių automobilį, mūsų nuotykių ieškotojai patraukė į kaimyninio Senegalo sostinę Dakarą, kur kaip tik jų buvimo Afrikoje metu turėjo finišuoti Dakarą pakeitęs, tačiau gerokai mažiau žinomas „Eco ralis“.

Laukite tęsinio....

 

Nuotraukos Aido

Prim.lt