Pradžioje gal taip ir buvo, tačiau „Dacia“ inžinieriai gretai pasimokė iš savo klaidų ir vėlesni „Dacia“ modeliai tokiomis „vaikiškomis“ ligomis nebesirgo. Keitėsi ir gražėjo ir patys automobiliai. Tarkim „Dacia“ vienatūris „Lodgy“ arba antros kartos „Dacia Duster“ visiškai nebepanašūs į pirmuosius kampuotus ir neišvaizdžius „Logan“ modelius. Ir automobiliai gražėja toliau.
Tą patį galima pasakyti ir apie „Dacia Dokker“ automobilį, kuris gali būti tiek lengvasis, tiek komercinis. Lietuvos rinkai šis automobilis buvo pristatytas 2012 m. pabaigoje, o 2013 m. pirmą kartą sėdau prie „Dokker“ vairo.
Iškart buvo aišku, kad „Dacia“ taiko į tipiškus, per daug pinigų neturinčius, lietuvius, todėl automobilyje nereiktų ieškoti išskirtinės prabangos ar sportinės dinamikos. Nepaisant to, „Dokker“ nustebino kokybiškai surinktu ir nebecypcinčiu salonu ir neblogomis apdailos medžiagomis. Be to, „Dokker“ turėjo turėjo multimedinę „MEDIA NAV" sistemą su lietumui jautriu ekranėliu. Tokios sistemos dar ir šiandien neturi ne vienas brangesnis automobilis. Minėtą sistemą sudaro 7 colių spalvotas lietimui jautrus ekranas su integruota GPS navigacija ir žemėlapiais. Sistema leidžia ne tik valdyti radiją, bet ir per USB lizdą pasijungti savo informacijos kaupiklius, naudoti laisvų rankų įrangą ir t.t. Ko daugiau reikia statistiniam Lietuvos vairuotojui?
Jau prieš porą metų darbinę informaciją – vidutines ir momentines kuro sąnaudas, nuvažiuotus kilometrus ir pan. – buvo galima pasižiūrėti ir kiek erzinančios oranžinės spalvos ekranėlyje, esančiame dešinėje prietaisų skydelio pusėje.
Automobilyje gausu įvairių lentynų, lentynėlių ir stalčiukų, kuriuose puikiai telpa smulkesni ar svarbesni daiktai. Skydeliai nuo saulės, nors veidrodėlius turi tik keleivio skydelis, bet nė vienas neturi apšvietimo lempučių, yra dideli ir puikiai nuo saugo tiek nuo iš priekio, tiek ir nuo iš šono šviečiančios saulės.
Iškart bandytas automobilis turėjo ir ESP sistemą. Pirmą kartą bandant „Dokker“ nebuvo tinkamų sąlygų išbandyti sistemos veikimą, tačiau dabar, žiemą, sėdus prie „Dokker“ vairo antrą kartą ir pataikius į apledijusį miško keliuką labai apsidžiaugiau, kad sistema ne tik yra, bet ir puikiai veikia.
Iš pat pradžių „Dokker“ pasižymėjo puikiomis salono transformacijos galimybėmis, tad esant reikalui jis gali tarnauti tiek kaip erdvus šeimyninis automobilis, tiek kaip lengvasis komercinis transportas.
Gali ir sėkmingai tarnauja. Supratau tai, po poros mėtų sėdę prie to paties, 2013 m. bandyto, „Dooker“ vairo. Jeigu ne tie patys reklaminiai „Sostena“ lipdukai ir nemažą ridą išduodantis spidometras, būčiau pagalvojęs, kad prieš mane – visiškai naujas „Dacia Dokker“. Automobilis, prabėgus net dviem žiemoms, atrodo puikiai – jokių rūdžių, jokių atšokusių dažų ar stringančių rankenėlių. Viskas veikia patikimai ir užtikrinai. Plačios galinės durelės taip pat atsidaro nestrigdamos.
Salono apdailos medžiagos, nepaisant poros metų eksploatacijos, visiškai nenusidėvėjusios: puikiai atrodo tiek sėdynių apmušalai, tiek vairas, tiek pavarų perjungimo svirtis ir kitos svirtelės. Užtikrintai veikia tiek mažasis nuvažiuotus kilometrus ir kuro sąnaudas rodantis ekranėlis, tiek ir didysis 7 colių lietimui jautrus ekranas. Jokių įbrėžimų, akivaizdžių nusidėvėjimo žymių ar pan.
Be priekaištų automobilis elgiasi ir kelyje. Laiko patikrintas „Renault“ dyzelinis 1,5 l 90 AG vairkliukas su turbina smagiai gena automobilį į priekį. Jo galios užtenka tiek manevravimui mieste, lenkiant prie vairo snaudžiančius kitus eismo dalyvius, tiek malantis po apsnigtus miškus.
Beje, jeigu išvykas į gamtą mėgstate tiek žiemą, tiek ir vasarą, siūlyčiau perkant „Dokker“ nepagailėti pinigų ir papildomai užsisakyti ESP sistemą. Bazinė versija turi tik šonines saugos pagalves ir stabdžių antiblokavimo sistemą ABS su EBD. Kartais šito gali būti mažoka.
Taip pat perkant „Dokker“ reiktų pagalvoti apie parkavimosi daviklius. Bent jau galinius. Automobilis aukštas, tad sunkoka įžiūrėti kas vyksta tiesiai už užpakalinių durelių. Matomumas iš vairuotojo vietos dar labiau prastėja, jeigu prikraunama pilna bagažinė. Aišku, didelėse erdvėse manevravimui užtenka ir šoninių veidrodėlių, tačiau ankštuose daugiabučių kiemuose parkavimosi davikliai tiesiog būtini.
Prieš porą metų, baigdamas apžvalgą, retoriškai pastebėjau, kad kiek „Dokker“ patikimas, parodys laikas. Šiandien, prabėgus porai intensyvios eksploatacijos metų, galiu teigti, kad, bent jau kol kas, „Dokker“ nenuvylė. Žinoma, visada galima prisikabinti sakant, kad du metai – per trumpas laikotarpis, tačiau prisiminus tiek gausybę kitų modelių, kurie savininkus nuvildavo jau pirmaisiais eksploatacijos metais, tiek pirmosios kartos „Dacia“, akivaizdu, kad dabartiniai „Dokker“ gali didžiuotis savo kokybe ir patikimumu.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
Prim.lt