„Mercedes Benz Vito“ – priekiniai ar galiniai?

Autobusiukas „Mercedes Benz Vito“ mūsų šalyje puikiai pažįstamas, tačiau jis tarsi buvo „jaunesniojo brolio“ vietoje. Anksčiau visa „prabanga“ atitekdavo modeliui „Viano“, šiam pasitraukus, jo „teises“ perėmė naujoji „V klasė“. „Vito“, kaip buvo, taip ir liko „darbinis arkliukas“, tačiau ir jis turi kuo nustebinti.

Atsinaujinusio „Vito“ dizainas labai panašus į prabangiosios „V klasės“, tačiau tai neturėtų stebinti, nes automobilių kėbulai beveik vienodi – žibintai, radiatoriaus grotelės, ištemptas reljefinis variklio dangtis. Prabangesnės sąrangos „Vito“ gali turėti ksenoninius ar šviesos diodų žibintus, pasisukančius į posūkio pusę. Tai komercinio transporto sektoriuje – vis dar naujovė.

Kaip ir priklauso „darbiniam arkliukui“, „Vito“ gali būti krovininis, pusiau krovininis arba keleivinis. Be to, skirtingai nuo konkurentų, modelis gali turėti varančiuosius priekinius, galinius arba visus keturis ratus. Ryškiausiai šis važiuoklės skirtumas pasijaustų žiemą, apsnigtame kelyje arba važinėjant mažiau prižiūrimais miško takais, tad, tikiuosi, tokią progą dar turėsiu, o kol kas per kelias dienas išbandžiau du skirtingos galios variklius gavusius keleivinius modelius, vienas kurių buvo varomas „galu“, kitas – „priekiu“. Skirtumas tarp priekiniais ir galiniais ratais varomų „Vito“ versijų buvo juntamas ir manevruojant automobilių prigrūstose aikštelėse prie parduotuvių ar verslo centrų.

Beje, automobiliai skyrėsi ne tik varikliais, bet ir sąranga. „Mercedes Benz“ lieka ištikimas sau ir duodamas klientui „bazę“, leidžia susikomplektuoti norimą versiją. Aišku, už papildomą kainą, tačiau galvojant apie „Vito“ kaip apie asmeninį automobilį, kai kurių „prabangos“ elementų visgi norėtųsi.

Šį kartą „prabanga“ nudžiugino galingesnį variklį ir galinius varančius ratus turėjęs modelis – jis turėjo į posūkio pusę pasisukančius LED žibintus, vairuotojo ir priekinio keleivio sėdynės buvo aprūpintos ranktūriais, vairuotojo sėdynė turėjo elektra reguliuojama nugarėlės atlošą, automobilis gavo multifunkcinį vairą, spalvotą borto kompiuterio ekranėlį, dailų priekinių sėdynių apšvietimą, nuolatinio greičio palaikymo sistemą, galinio vaizdo kamerą ir išjungiamą ESP.

Jeigu dėl LED žibintų ar „šviesos lankelio“ virš vairuotojo galvos dar būtų galima abejoti, tai antras modelis, su silpnesniu varikliu ir priekiniais varančiais ratais dar kartą įrodė, kad galinio vaizdo kamera tokio tipo transportui yra būtina. Taip pat, galvojant apie ilgas keliones, kurioms ir kuriami tokie furgonai, vairuotojui praverčia tiek ranktūris, tiek ir nuolatinio greičio palaikymo sistema. Turint šią papildomą įrangą vairuotojo „darbo vieta“ tampa ganėtinai patogi – aukšta sėdėsena užtikrina gerą matomumą tiesiai ir į šonus, tik reikia priprasti prie kiek platokų statramsčių. Prabangesnėje versijoje, kai vairas multifunkcinis, mygtukai išdėstyti patogiai ir lengvai pasiekiami, jeigu vairas paprastas, norint pasižvalgyti po borto kompiuterį tenka spaudyti ant spidometro sumontuotą mygtuką. Važiuojant to išvis geriau nedaryti, nes ir automobiliui stovint ši procedūra nėra labai patogi. Toks ne visai „mersedesiškas“ sprendimas.

Nustebino ir tai, kad nei viename iš bandytų modelių į galą nebuvo išvesti papildomi šildymo kanalai. Pasak „Mercedes Benz“ atstovų, tai – papildomai kainuojanti opcija, todėl dažnai klientai jos nesirenka. Galbūt galvojant apie pinigus, tai ir kažkiek leidžia sutaupyti, tačiau toks taupymas nepradžiugins sėdinčiųjų gale – net ir esant tokiam, rudeniniam, orui, sėdėti gale ir laukti, kol pasieks iš priekio sklindanti šiluma, nebuvo labai malonu.

Prabangesnė versija salono grindyse turėjo sumontuotus bėgelius, leidžiančius ne tik išimti sėdynes, bet ir, norint, įstatyti jas atvirkščiai, taip, kad sėdintieji salone žiūrėtų vieni į kitus.

Pigesnis variantas bėgelių neturėjo, tačiau jame kėdės tai pat buvo nesunkiai išimamos. Norint turėti galimybę jas apsukti, reiktų papildomai užsakyti dar vieną grindų laikiklį. Manau, kad perkant „Vito“ tai būtų tikslinga, nes tada salono transformacijos galimybės gerokai padidėtų. Patogu ir tai, kad išėmus abi kėdžių eiles, „Vito“ iš keleivinio autobusiuko tampa krovininiu furgonu, atitinkančiu tiek šeimoms, tiek ir nedidelio verslo, poreikius.

Į keleivių saloną patenkama pro stumdomas duris, kurios, už papildomą kainą, gali būti ir elektrinės. Visos salono sėdynės – atskiros. Tai yra, norint galima atskirai reguliuoti ar net visai nulenkti bet kurios iš jų nugarėlę, kuri tokiu atveju atliks staliuko funkcijas. Paprasta, bet patogu ir funkcionalu.

Kadangi abu bandyti modeliai buvo keleiviniai, bagažinė nebuvo labai didelė, tačiau keliaujančių žmonių daiktus joje galima sutalpinti, o ilgesnius krovinius saugiai prakišto po sėdynių apačiomis net iki pat priekio. Matyt todėl šiuos autobusiukus taip pamėgo mūsų į kalnus slidinėti vykstantys tautiečiai.

"Vito“ gali turėti tiek į viršų atidaromą bagažinės „dangtį“, tiek ir suveriamas dureles. Pastarosios naudingos tik tada, kai reikia krovinius privežti prie rampos. Visais kitais atvejais vertėtų rinktis į viršų atidaromą ir stogelio funkciją atliekantį „dangtį“.

Šį kartą pigesnės versija turėjo 1,6 l 114 AG dyzelinį turbininį variklį, galu varomas prabangesnis variantas gavo 2,2 l 163 AG agregatą. Abu varikliai veikė kartu su 6 pavarų MPD, nors pastarasis modelis gali turėti ir automatinę pavarų dėžę. Už atskirą kainą.

Vertinant variklius reikėjo nepamiršti, kad abu automobiliai dar buvo nauji ir „nepravažinėti“. Turbūt būtent todėl silpnesnis, 1,6 l variklis dirbo tyliau, ramiau ir kuro sąnaudos mišriu režimu buvo mažesnės – 7,1 l/100 km. Galingesnis, 2,2 l agregatas, nustebino triukšmu ir 8,2 l/100 km kuro sąnaudomis, nors, pasak „Mercedes Benz“ atstovų, „prasidirbę“ šie varikliai veikia gerokai tyliau ir ekonomiškiau.

2,2 l variklis, kaip ir priklauso, buvo „linksmesnis“ ir dinamiškesnis – staigiai spustelėjus akseleratorių, galu varomas „Vito“ linksmai šokdavo į priekį, toli už nugaros palikdamas kitus eismo dalyvius. Priekiniais ratais varomas modelis su 1,6 l varikliu buvo juntamai ramesnis ir lėtesnis, nors kasdieniam važinėjimui jo visiškai užtenka. Juolab, kad „Vito“ buvo kurtas ne lenktynėms, o keleivių pervežimui ir krovinių gabenimui.

Naujasis „Mercedes-Benz Vito“ gavo elektromechaninį vairo stiprintuvą, tačiau, kaip jau minėjau, priekiniais ir galiniais ratais varomi modeliai skirtingai reagavo į vairo komandas. Priekiniais ratais varomo „Vito“ vairas buvo lengvesnis, tikėtina, įvertinus automobilio apsisukimo spindulį, sukurtas paprastesniam manevravimui mieste, tačiau judant dideliu greičiu informatyvumo trūko.

Galiniais ratais varomos versijos vairas savo tikslumu džiugino tiek parduotuvių aikštelėse, tiek ir judant didesniu greičiu.

Be priekaištų veikė ir automobilių patobulinta važiuoklė. „Vito“ ne tik stabiliai „stovėjo“ kelyje, bet ir lengvai įveikdavo gulinčius policininkus bei be priekaištų judėjo išmaltais žvyrkeliais. Galima būtų atskirai pakalbėti apie garso izoliaciją, tačiau aišku, kad „Vito“, kol yra „vyresni broliai“, siekiant išvengti vidinės konkurencijos, vis tiek turės būti pigesnis ir paprastesnis. Tačiau jokiu būdu nereiškia, kad automobilis bus prastesnis. „Mercedes Benz“ visada stengėsi pradžiuginti naujovėmis, nemažai jų turi ir naujasis „Vito“ – puikus pasirinkimas tiems, kurie nori važinėti „Mercedes“ automobiliu, tačiau negali sau leisti „V klasės“.

Už erdves fotografavimui dėkui „Vila Viesai“

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt