Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Pirmoji pažintis su „FIAT Ducato“

Kuo daugiau „susipažįstu“ su komerciniu transportu, tuo labiau jis mane žavi.
Nuotraukos

Kuo daugiau „susipažįstu“ su komerciniu transportu, tuo labiau jis mane žavi. Dideli, masyvūs ir tuo pat metu labai patogūs bei manevringi automobiliai. Furgonai, keleiviniai autobusiukai – šios transporto priemonės, nors išoriškai dažnai būna panašios vieną į kitą – nedidelė kabina ir didelis krovinių skyrius ar pan. – viduje labai smarkiai skiriasi. Būtent todėl, kai tik atsiranda proga prisėsti prie naujo furgono ar keleivinio autobusiuko vairo, skubu ją pasinaudoti. Būtent taip nelabai seniai atsidūriau prie naujojo „Fiat Ducato“ vairo.

Beje, „Ducato“ modeliui šiemet sukanka 33 metai, o dabar rinkoje pasirodžiusi karta – jau šeštoji. Pavydėtinas ilgaamžiškumas.

 

Naujojo modelio išorė, lyginant su ankstesne karta, smarkiai nepasikeitė. Ir tai suprantama – komercinis transportas yra ta sritis, kur eksperimentuoti radikaliomis išvaizdos naujovėmis ganėtinai pavojinga – seni klientai gali pabėgti taip ir nepritraukus naujų. Visgi tam tikros naujos detalės modelyje pastebimos. „Ducato“ išvaizda tapo dinamiškesnė ir agresyvesnė. Furgonas gavo naują variklio dangtį LED žibintus, padidėjo radiatoriaus grotelės, dailiai įsipaišančios į atsikišusį priekinį bamperį. Pats bamperis, kad būtų lengviau remontuoti, sudarytas iš keturių atskirų dalių.

Metalinis krovininis furgonas gali būti keturių ilgių, turėti vieną iš trijų ratų bazių ir vieną iš trijų stogų variantų. Stumdomos šoninės durelės taip pat gali būti trijų skirtingų pločių. Krovinių skyriaus plotas varijuoja nuo 8 iki 17 m3. Gamintojų teigimu, automobilis, priklausomai nuo versijos, gali pervežti nuo 800 iki 2 100 kg. Norėtųsi kokį kartą turėti galimybę tai patikrinti.

Vairuotojo ir keleivių, kurių standartiškai gali būti du, kabina – erdvi, tačiau kadangi bandytas modelis buvo bazinės versijos, man pasirodė kiek skurdoka.

Atsinaujinusiame prietaisų skydelyje ganėtinai giliai įmontuoti spidometras ir tachometras.

 

Prietaisų, kurių automobilyje buvo ne tiek jau daug, valdymas išdėstytas centriniame panelyje, po kuriuo, ganėtinai žemai – du puodukų laikikliai. Ganėtinai nepatogūs – norint juos pasiekti iš vairuotojo vietos, tenka ganėtinai žemai lenktis, o jei kartu važiuoja keleivis, jis gali laikikliuose esančius puodukus netyčia išspirti.

Dar vienas nepatogumas – kairėje vairuotojo sėdynės pusėje sumontuota stovėjimo stabdžio rankena, truputį užstojanti sėdynės nugarėlės reguliavimą.

Sudvigubinta keleivių sėdynė turi savo mažą paslaptį – vidurinės dalies nugarėlę galima nulenkti ir taip gauti patogų staliuką ar dokumentų laikiklį. Jis man pasirodė patogesnes už sumontuotą centrinio panelio viršuje. Norint šį laikiklį atversti, ranką reikia nuleisti beveik prie pat priekinio stiklo apačios. Gamintojo atstovų teigimu, tokia konstrukcija neužstoja radijo valdymo, tačiau norint pasiekti jį iš vairuotojo vietos tenka atsisegti ir gerokai palinkti į priekį.

Nors bandytame modelyje buvo dviejų aukštų lentynėlės šoninėse kišenėse, aš pasigedau lentynos virš vairuotojo vietos. Pasak atstovų, tokia opciją automobilis turi, tačiau lentynėlė montuojama tik klientui pageidaujant. Galbūt įmonės, bandydamos sutaupyti, jos ir neužsakinės, tačiau prie „Ducato“ vairo dienas leidžiančiam vairuotojui ji labai praverstų. Kaip ir ranktūris, kurio bandytas modelis taip pat neturėjo. Atrodytų, smulkmenos, tačiau kai prie automobilio vairo tenką praleisti ne vieną valandą, supranti, kad jos labai reikalingos.

Taip pat kiek nustebino svirčių gausa ir mygtukų ant vairo nebuvimas. „Ducato“ turėjo net tris svirtis prie vairo – nuolatinio greičio palaikymo, posūkių ir valytuvų valdymo – tačiau pats vairas buvo visiškai tuščias. Manau, kad tiek nuolatinio greičio palaikymo sistemos, tiek laisvų rankų įrangos reguliavimo mygtukai čia būtų kaip tik. Juolab, kad galimybė juos čia sukelti taip pat yra.

 

Bandytas modelis turėjo 2,3 l 130 AG variklį. Kaip teigiama oficialiuose pranešimuose, šie varikliai turi jau antros kartos „Multijet“ sistemą, kuri kurą įpurškia per kelis etapus ir esant didesniam spaudimui. Taip pat 40 proc. sumažėjo naudojamų detalių, tad išaugo variklio patikimumas ir sumažėjo degalų sąnaudos. Apie patikimumą kalbėti dar ankstoka – modelis tik pasirodė, o štai degalų sąnaudos, bent kol kas, nelabai džiugino. Po poros dienų kelionių jos buvo apie 10 l/100 km. Tikėtina, kad tai susiję su „nepravažinėtu varikliu“ ir pasiekus 3 000 km ridą sąnaudos normalizuosis, bet visgi įdomų būtų tuo įsitikinti pačiam.

Prie degalų taupymo turėtų prisidėti ir borto kompiuteris, patariantis, kada perjungti pavaras, tačiau, kaip man paaiškino vienas žinomas vairavimo instruktorius – kartai kompiuterio patarimus vertėtų ignoruoti.

Nudžiugino tai, kaip ganėtinai didelis automobilis klausė vairo – servo prievadas „Servotronic“, priklausomai nuo judėjimo greičio, reguliuojantis stiprintuvo veikimą, puikiai atliko savo darbą. Tiesa, man, rečiau važinėjančiam su tokio tipo automobiliais, dar norėtųsi jei ne galinio vaizdo kameros (ji taip pat gali būti), tai bent parkavimosi daviklių, tada manevravimas net ir mažose erdvėse nebekeltų jokių klausimų.

Prie mechaninės „Ducato“ pavarų dėžės teko pasipratinti. Kadangi svirties eiga labai trumpa, tik sėdus prie vairo nesunku vietoj antros pavaros įjungti ketvirtą.

Automobilio važiuoklė – „McPherson“ priekyje ir ištisinis tiltas bei lingės gale – geriausia dirba kai automobilis yra pakrautas. Tada jis stabiliai įveikia posūkius, tvirčiau juda ir prastais keliais. Važiuojant tuščiu automobiliu duobėti žvyrkeliai nekėlė didelių problemų, važiuoklė tvarkingai „sugerdavo“ visas duobes, tačiau lengvos galinės dalies šokčiojimas buvo juntamas.

Pirmoji pažintis su „Fiat Ducato“ įvyko. Ir ji buvo maloni. Bazinė versija, kurią turėjau progos išbandyti, kiek nuvylė savo ergonomika, tačiau tai nesunku ištaisyti užsisakant aukštesnės sąrangos versijas ar papildomus priedus. Gerokai svarbiau tai, kad „Fiat Ducato“ tiek asfaltuotame kelyje, tiek išmaltame žvyrkelyje elgėsi kaip „tvarkingas eismo dalyvis“ – puikiai klausė vairo, nesunkiai, nesukeldamas diskomforto keleiviams, įveikdavo duobes ir džiugino manevringumu.

Apibendrinant – savo darbą „Ducato“ puikiai atlieka ir būdamas bazinės sąrangos, tačiau galvojant apie tuos, kurie prie šio automobilio vairo suks ir suks kilometrus, vertėtų kiek investuoti ir vairuotojui sukurti patogesnę darbo vietą. Juolab, kad tai yra įmanoma.

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt