Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Marokas

Marokas - visiškai ne afrikietiška šalis
Nuotraukos

Paskutinė Afrikos valstybė, kurią aplankė Dakaro pėdsakų ieškantys mūsų tautiečiai buvo Marokas. Kirtus ganėtinai savitos ir keistos Mauritanijos sieną, keliautojai galėjo lengviau atsikvėpti, nes kuo toliau į žemyno ir valstybės šiaurę jie vyko, tuo labiau viskas buvo „europietiška ir įprasta“.

Įdomu tai, kad Maroko valdymo forma – konstitucinė monarchija ir taik yra vienintelė Afrikos šalis, nepriklausanti Afrikos Sąjungai. Marokas priklauso Arabų lygos, Arabų Magrebo sąjungos, Islamo pasitarimo organizacijos, Viduržemio dialogo grupės, 77 grupės narys, taip pat yra ir viena iš NATO nepriklausančių JAV sąjungininkų.

Reiktų nepamiršti ir to, kad Marokas ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija, o dabar yra viena iš dažniausiai turistų lankomų Afrikos valstybių, tad kitaip ir būti negali. Iš bendro „vakarietiško“ konteksto gal kiek iškrenta ginčytinos Vakarų Sacharos teritorijos. Nors šiandien oficialiai šis regionas priklauso Marokui, pasak Aido, vietos gyventojai stengiasi nuo marokiečių atsiriboti ir vis pabrėžia, kad jie yra kitokie. Visgi nei turistams, nei keliautojams tai nekliūna. Nors būdami „kitokie“, Vakarų Sacharos gyventojai į atvykėlius žiūri palankiai. Trečioje dalyje minėto karo pasekmės čia jaučiamos mažiau, todėl karinių užkardų ar patruliuojančių kariškių sutinkama gerokai rečiau.

Užtat, kaip prisimena Aidas, šalyje labai daug policininkų, jie budriai stebi viešąją tvarką, operatyviai reaguoja, tačiau yra aukšto lygio. Tą savo kailiu patyrė ir mūsų tautiečiai, kai ties viena iš žiedinių sankryžų nespėjo sumažinti greičio. Pareigūnai iškart prisistatę, tačiau išsiaiškinus, kad greitį viršijo „Paryžiaus – Dakaro“ maršrutu keliaujantys žurnalistai (profesijos slėpti nereikėjo), įspėję laikytis KET, mūsų keliautojus paleido. Be jokių užuominų apie kyšius.

Maroką, Aido teigimu, galima sąlyginai suskirstyti į dvi dalis – turistinis Marokas ir tikrasis. Turistinis, kaip ir priklauso, išpuoselėtas, prižiūrėtas, tačiau kiek nuobodokas. Aišku, galima visą dieną klaidžioti Mekneso senamiesčio labirintais ir nerasti iš jų išėjimo. Pasak legendų, miestas toks klaidus buvo statomas tyčia, kad priešai pasiklystų. Galima praleisti dieną ar dvi legendomis apipintoje ir ne viename filme matytoje Kasablankoje. Tačiau tai bus puikiai visiems pažįstamos „europietiškos“ kultūros miestai, kiek praradę savo unikalumą.

Visai kas kita, jeigu palikus turistinius maršrutus leistis ieškoti nuotykių patiems. Keliautojo teigimu, Marokas – saugi šalis, tad nebijant galima važiuoti ir į tas vietas, kurios nėra nurodytos turistiniuose bukletuose. Mūsų tautiečiai, beje, taip ir pasielgė. Užuot leidę laiką turistinėse zonose, jie patraukė į Atlaso kalnus. Būtent ten buvo galima išvysti tikrąjį Maroką – svetingus vietos gyventojus, kurie ne tik suteikė pastogę mūsų tautiečiams, bet ir nakčiai parūpino malkų. Gali skambėti keistai, tačiau reikia atminti, kad Marokas – kalnai ir dykumos, tad mediena čia yra ganėtinai didelė retenybė, o „buržuikomis“ apšildomiems namukams malkų reikia ne taip jau mažai. Be to, kaimai pradžiugino gerokai mažesnėmis negu mieste maisto kainomis, tad tokia kelionė po „neturistines“ vietas buvo ne tik įdomesnė, bet ir pigesnė bei atsirado galimybė palėkti iki kiek toliau nuo maršruto esančio Volubilio griuvėsių.

Volubilis – Maroko istorinis miestas, esantis netoli Mekneso, tarp Feso ir Rabato. Tai yra geriausiai išsilaikęs Romos imperijos miestas Šiaurės Afrikoje, 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Nepaisant atstumų, istorijos mėgėjams šį miestą, arba tiksliau, tai kas iš jo likę, būtina aplankyti. Volubilyje tampa akivaizdu, kad dabartiniai marokiečiai su savo architektūriniais – statybiniais sugebėjimais ne tik kad neprilygsta prieš porą tūkstančių metų klestėjusiai civilizacijai, bet ir dar gerokai nuo jos atsilieka.

Aplankę keturias Afrikos šalis, pamatę visiškai skirtingą ir, paprastai, turistams nerodomą šio žemyno pusę, saugiai pasiekę Kasablanką, mūsų tautiečiai – Aidas ir Audrius – persikėlė į Ispaniją ir ramiai grįžo namo. Kažkiek Dakaro lenktynių pėdsakų, dėl kurių ir buvo leistasi į kelią, rasti pavyko, tačiau, Aido teigimu, ir be to jie parsivežė neišdildomų įspūdžių, kurių užteks... maždaug iki kitos kelionės ar naujos „avantiūros“, į kurias mūsų vietoje nenustygstantys tautiečiai dar tikrai leisis. O mes tikimės, kad vėliau jie vėl ras laiko apie visą tai papasakoti mūsų skaitytojams.

 

Nuotraukos Aido

Prim.lt

Taip pat skaitykite

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Gambija

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Senegalas

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Mauritanija