Nemažai automobilių srities ekspertų prie tokių automobilių yra linkę priskirti dabar jau sėkmingai pamirštą, didžiausio pasaulyje automobilių gamintojo „Toyota“ kūrinį – automobilį „Lexus LFA“.
Nauji „Lexus“ modeliai rinkoje pasirodo ne taip jau dažnai, tačiau minėtas automobilis buvo kuriamas labai ilgai, vertinant net pagal „Lexus“ kriterijus. Viena vertus, tai lėmė konservatyvi „Toyota“ politika, kita priežastis buvo tame, kad modelį jau beveik baigus, japonai staiga sugalvojo aliumininį kėbulą pakeisti anglies pluoštu. Dėl to teko perdarinėti visą automobilį.
Kai pagaliau visuomenei buvo pristatytas baigtas automobilis, tapo aišku, kad „iš didelio rašto buvo išeita iš krašto“. Bazinės versijos kaina prasidėjo nuo triženklio skaičiaus ir pirmas skaičiukas nebuvo vienetas, Niurburgringo trasai skirtas ultra sportinis modelis kainavo dar daugiau.
Ganėtinai keista kainų politika, nes „LFA“ tikrai nebuvo nei harmoningas, nei gražus modelis. Geriausiai jį apibūdino terminas „paranormalus“. Būtent todėl „Lexus“ pranešimą, kad visi „LFA“ modeliai sėkmingai parduoti, daugelis vertino skeptiškai. Ir jie buvo teisūs, nes kaip vėliau paaiškėjo, automobiliai „nugulė“ pačiose įvairiausiose ir neįtikėtinuose vietose. Tarkim, vienas „LFA“ rinkti dulkių nukeliavo į Peris Hilton garažą. Dar vienas modelis buvo ruošiamas Jappnijoje vykstančioms šonaslydžio varžyboms. Koks likimas ištiko kitus „LFA“, nežinoma.
Tikėtina, kad jis nebuvo labai šviesus, nes tik debiutavęs, „LFA“ techninėmis charakteristikomis gerokai atsiliko nuo konkurentų. Negalima sakyti, kad jis buvo lėtas. 1 480 kg automobilį smagiai varė į priekį 552 AG variklis, tačiau jo techniniai rodikliai buvo leistini XX amžiaus pabaigos modeliams, o iš XXI amžiaus automobilių vairuotojai tikėjosi daugiau. Maksimali 4,8 l V 10 tipo „Yamaha“ variklio galia buvo pasiekiama esant 8 700 aps./min., maksimalus 480 Nm sukimo momentas – esant 7 800 aps./min. Negalėjo automobilis pasigirti ir įspūdingu pagreitėjimu nuo 0 iki 100 km/val.
Nepaisant to, automobilis turėjo savo gerbėjų ratą. Turbūt tų, kas automobilio laukė ir vėliau į įsigijo, dėmesį patraukė tai, kaip „LFA“ važiavo. Tenka pripažinti, kad važiavo jis puikiai. Aštriai, instinktyviai ir netgi pavojingai. Automobilių mėgėjams jis tapo savotišku lobiu, siekiamybe, užmiršta jai dar esant rinkoje. Tenka pripažinti, kad „LFA“ nusipelnė gerokai daugiau pagarbos, negu jos sulaukė.
Netgi automobilyje naudojamas technologijų kiekis tarsi papildė dizainą, o ne slopino jį, kas dažnai pasitaikydavo kituose XXI amžiaus pradžios super automobiliuose. Automobilio viduje buvo paslėpta tiek visokios įrangos, prietaisų, daviklių ir matuoklių, kad jų, tikėtina, būtų užtekę nedideliam kosminiam laivui.