„Volkswagen Beetle“ — prisilietimas prie atgimusios legendos

Tie, kam daugiau kaip 30 m., tikri prisimena senuosius „vabalus“ – „Volkswagen Beetle“. Tarybiniais laikais vakarietiškų automobilių buvo vienetai, tad savo specifine išvaizdą galintys didžiuotis „vabalai“ dėmesį traukė iš tolo. Laikai keitėsi, bet nostalgija šiems, neįprastos išvaizdos, automobiliukams išliko. Būtent todėl „Volkswagen“ prieš keliolika metų vėl pradėjo gaminti „vabalus“. Šiandien mūsų keliais rieda skirtingų kartų „VW Beetle“, bet visus juos vienija nekintanti charizmatiška išvaizda ir ta nenusakoma aura, dėl kurios daugelis norėtų tokį automobiliuką turėti savo garaže.

Beje, „VW Beetle“ likimas susiklostė labai įdomiai. Tai buvo pirmasis automobilizmo istorijoje „liaudies automobilis“ – pigus ir praktiškas. Pirmasis pirmosios kartos „vabalas“ nuo konvejerio nuriedėjo dar tolimaisiais 1938 m. 2003 m. Europoje oficialiai senųjų „vabalų“ gamyba buvo nutraukta. Vėliau Senojo Pasaulio rinkoje pasirodė „New Beetle“, o kai kuriuose tolesniuose žemės kampeliuose toliau buvo gaminami senieji „Beetle“.

Dabartinę, naujausią „vabalų“ kartą gamintojas pavadino tiesiog „Beetle“, bet kartais kabutėse galima rasti gamyklinį indeksą – „A5“.

Jei kadaise „Beetle“ buvo liaudies automobilis, dabar tai – nišinis, atliekamų litų turinčių žmonių laisvalaikio žaisliukas, madingas aksesuaras. Tiesa, labai patrauklus ir smagus. Taigi, ką šį kartą siūlo vokiečių automobilių gamintojai?

Nežinau kaip man, bet man priešpaskutinė „Beetle“ karta „New“, nelabai patiko. Gamintojas stengėsi pagaminti maksimaliai originalų „vabaliuką“ primenantį modelį, bet jam nelabai pavyko. Išėjo toks tarpinis, labai jau moteriškas variantas.

Panašu, kad iš savo klaidų „VW“ inžinieriai pasimokė ir naujausias „Beetle“ rinkoje pasirodė gerokai pasikeitęs. Apvalią originalo išvaizdą jis išsaugojo, tačiau visa kita buvo sukurta iš naujo. Naujasis „vabaliukas“ – raumeningas, veržlus, aiškiai parodantis, kad kelyje nenusileis niekam.

Nors dar yra tokių, kurie linkę „Beetle“ laikyti moterišku automobiliu, dauguma sutinka, kad modelis puikiai tinka abiem lytims, o sėdus prie ryškiai raudona spalva nudažyto mažylio vairo nesijauti kaip vyras, slapčia pasiskolinęs žmonos automobilį. Pastebimas automobiliukas ir miesto sraute – ne kartą buvau pastebėjęs nustebusius praeivių žvilgsnius ar pritariančias šypsenas.

Gal tik galėjo gamintojas dienos šviesų diodus išdėstyti kiek kitu kampu, nes dabar jie iš tolo primena nelabai vykusį makiažą, nelabai derantį su bendru, masyviu automobiliuko „kūnu“. Kita vertus, jei tai erzina, galima įjungti trumpąsias šviesas ir diodai užges.

Dar vienas įdomus momentas – yra modelių, kuriems norisi užmauti kitus ratus, negu turi bandomasis automobilis. „VW Beetle“ šiuo atveju – išimtis. Jam puikiai tinka būtent tokie ratai, kuriuos jis gavo. Keisti nieko nesinori. Automobilio charakterį pabrėžia kitos detalės.

Į automobilį patenkama pro plačias, patogias duris. Stiklai – be rėmų, įlipant kiek nusileidžia, įsėdus ir uždarius dureles – tvarkingai grįžta į vietą. Gražu.

Kalbant apie vidaus apdailą, man, norėtųs kiek prigesintų spalvų – ryškiai raudonas, spindintis priekinis panelis po ilgesnės kelionės pradėjo varginti akis. Daugiau priekaištų nėra – sėdynės, tiesa, tik priekinės, patogios. Vietos gale – daugiau iliuzija. Ten patogiai įsikurs nebent vaikai arba pirkinių maišai. Aišku, iš bėdos suaugęs žmogus ten įsipraus, tačiau tikrai nesėdės taip patogiai, kaip priekyje.

Vairas „limpa“ prie rankų, įvairių funkcijų valdymo mygtukai išdėstyti patogiai, aiškiai matomi ir pasiekiami. Vairuotojo sėdynė ne tik puikiai atrodo, bet joje patogiai gali įsikurti net ir stambesnis vairuotojas – vietos užteks. Virš galvos užtektinai vietos – dar vienas pliusas. Maloniai nustebino vairuotojo sėdynės dešinės pusės ranktūris – jis, nors nereguliuojamo ilgio, buvo labai patogus ir visai savo vietoje.

Man tik buvo keista, kad niekaip prie „Beetle“ nesugebėjau prijungti savo telefono. Aišku, jis ne išmanus, tačiau paskutiniu metu bandytuose automobiliuose telefonas prisijungdavo labai lengvai. Čia per dvi dienas man to padaryti nepavyko. Nebuvo bandytame modelyje ir navigacijos, nors vieta kortelei po kompiuterio ekranėliu numatyta. Jeigu „Beetle“ bandys konkuruoti su tokiu nišiniu modeliu, kaip „Nissan Juke“, navigaciją reiktų turėti jau bazinėje sąrangoje.

Bagažinė, kaip tokiam, palyginti nedideliam, automobiliui – ganėtinai erdvi. Ją padidinti galima nulenkus užpakalinės eilės sėdynių nugarėles, kurios susilanksto 50x50. Didelis slenkstis gali kiek apsunkinti sunkių dėžių pakrovimą ar iškrovimą, tačiau kelioninės rankinės čia puikiai tilps.

Bandytas modelis turėjo 1,2 l 77 kW (100 AG) variklį ir 7 pavarų „DSG“ pavarų dėžę. Kiek teko skaityti, „VW Beetle“ gali turėti ir galingesnį variklį, tačiau, smagiam pasivažinėjimui tiek mieste, tiek ir užmiestyje visiškai užtenka 1,2 l.

Maloniai nustebino pavarų dėžės veikimas. Ji turi tiek įprastą darbinį „D“, tiek sportinį „S“ režimą, tiek palikta galimybė vairuotojui pavaras perjunginėti pačiam. Ir visa tai puikiai veikia. Važiuojant „D“ režimu variklis dirba ramiau, pavaros prietaisų skydelio ekranėlyje (gerai, kad žinojau kur ieškoti pavaros simbolio, nes jis, kaip ir anksčiau, ganėtinai mažas ir sunkiai pastebimas) žymimos raidele „D“. Perjungus į režimą „S“, pavaros žymimos „S“ raide, juntamai pasikeičia ne tik variklio, bet ir pavarų dėžės darbas. „D“ režimu 130 km/val. greičiau jau važiavau 7 pavara, „S“ režimu – tik 4. Perjungus pavarų dėžę į rankinį valdymą, kompiuteris ilgai nesikišo į jos darbą – 3 pavara buvo pasiektas 100 km/val. greitis ir tik tachometro rodyklei priartėjus prie raudonos zonos, sistemos pradėjo „pykti“. Didžiulė pasirinkimo laisvė vairuotojui ir labai švelni apsauga nuo galimų klaidų. Kaip tik tai, ko reikia smagiam pasilakstymui gerais keliais.

Matyt, įvertinę tai, kad ne vienas „vabalo“ vairuotojas bandys spausti iš automobilio viską, ką šis gali, padidino posūkio spindulį ir vairą padarė sunkesnį. Manevruojant aikštelėje prie parduotuvės tai kiek erzina, tačiau ištrūkus į miestą leidžia mėgautis maloniu važiavimu ir tvarkingai įveikiamais posūkiais.

Aišku, už viską reikia mokėti. Važiuojant ramiai vidutinės kuro sąnaudos 100 km kelio sukosi apie 6,5 l. Palaksčius „S“ režimu jos išaugo iki 7,1 l. Apie momentines sąnaudas „S“ režimu staigiai spustelėjus akceleratorių verčiau nekalbėsiu. Tačiau viską atperka važiavimo gerais keliais malonumas.

Pabrėšiu – gerais. Žvyrkelyje su „Beetle“ nebuvo taip smagu – pasijautė pakabos kietumas, erzino į ratų arkas bumbsintis ir gerai girdimi akmenukai. Neneigsiu, automobilis ir žvyrkelyje klausė vairo, jo nereikėjo „gaudyti“ po kelią, tačiau važiavimas jau buvo ne tas.

Ar naujasis „Beetle“ taps atgimusia legenda? Manyčiau, ir taip, ir ne. Reikalas tas, kad pirmais „Beetle“ buvo visaliaudinis, paprastas ir pigus automobilis. Daugelis tuometinių jo pirkėjų tiesiog negalėjo sau leisti kito automobilio. Tik vėliau buvo suformuotas „vabalų“ kultas.

Naujasis modelis taps to kulto tęsiniu, tačiau įperkamas jis bus jau toli gražu ne visiems. Netgi teigčiau, kad transporto priemonė tapo madingu aksesuaru. Galbūt tai vėl bus vienintelis automobilis šeimoje, tačiau tai bus jauna arba jaunatviška dviejų žmonių šeima, kuri „Beetle“ naudos tikrai ne savaitgalio išvykoms į sodo sklypą.

Taip pat tikėtina, kad automobilį pamėgs galintys sau tai leisti jaunuoliai. Juolab, kad kelionės tokiu automobiliu, išsiskiriančiu bendroje transporto srauto masėje, paliks neišdildomus įspūdžius.

Techninės charakteristikos

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Už galimybę surengti foto sesiją dėkojame Viva Trakai Resort

Prim.lt