|
|
|
|
|
Naršymas darbo metu – galvos skausmas darbdaviams
|
Darbo rinkoje dominuojantys Y ir Z kartų atstovai net ir darbo metu negali atsiplėšti nuo socialinių tinklų. Noras būti „prisijungus“ būdingas ne tik pirmuosius žingsnius darbo rinkoje žengiantiems asmenims, bet ir trisdešimtmečiams. Ar toks pasiblaškymas nemažina darbuotojo produktyvumo? Kaip elgtis darbdaviams: drausti, kontroliuoti, leisti?
Situaciją vertina kontroversiškai
„Tai įprotis atėjęs su visomis naujausiomis technologijomis. Vaikai prie to pratinami nuo mažų dienų. Jie mato tėvų pavyzdį, kai šie su savo atžalomis bendrauja kalbėdami telefonu ar susirašinėdami. Natūralu, kad vaikai to išmoksta ir vėliau lygiai taip pat elgiasi patys“, – pastebi socialinių mokslų daktaras ir ISM Executive School konsultantas Arvydas Būta.
Specialisto teigimu, noras būti „prisijungus“ kyla iš poreikio būti nuolat matomiems ir įvertintiems. Bendravimas su kolegomis, pritarimo gavimas yra paprasti ir puikūs „niekučiai“, kurie didina įsitraukimą į kolegų grupę, skatina teigiamas emocijas ir motyvaciją.
„Naršymas socialiniuose tinkluose gali padidinti darbuotojo produktyvumą. Aišku, viskas priklauso nuo darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, jeigu tai yra pardavimo sritis, asmuo per socialinius tinklus gali surasti naujų klientų, užmegzti naujų ryšių. Bet jei tai susiję su pramone, kai žmogus stovi prie konvejerio ir tuo pačiu metu naršo internete, vargu ar tai pagerina darbą – greičiau priešingai“, –svarsto A. Būta.
Ar iš tiesų žmogus, dirbdamas kelis darbus vienu metu, jų padaro daugiau? Socialinių mokslų daktaras tokią mintį suskubo paneigti. Anot jo, visos ryšio priemonės darbo dieną neišvengiamai pailgina. Leido sau pajuokauti sakydamas, kad norint, jog darbuotojas daugiau dirbtų, reikia jam duoti mobiliojo telefono ir kišeninio kompiuterio hibridą. Vidury nakties jam parašyti elektroninį laišką ir jis net neatrašęs atsakymo vis tiek galvos apie darbą, o tai reiškia – dirbs.
„Žmogus – toks padaras, kad vienu metu gerai gali atlikti vieną darbą. Be to, susikaupęs asmuo darbą atlieka greičiau. O blaškymasis pereinant nuo vieno prie kito smarkiai apkrauna smegenis. Jeigu taip elgiamasi nuolat, žmogus tiesiog pervargsta“, – komentuoja A. Būta.
Skatina ieškoti kompromisų
Kai kurie darbdaviai draudžia savo darbuotojams asmeniniais tikslais prisijungti prie interneto darbo metu. Aiškina, kad tai blaško darbuotojų dėmesį ir trukdo jiems atlikti savo užduotis.
Tačiau specialisto nuomone, tokiais draudimais nieko nepasiekiama: „Mačiau ne vieną atvejį, kai darbinis tinklas, socialiniai tinklai blokuojami, žmonės išsitraukia savo išmaniuosius telefonus ir toliau naršo.“
ISM Executive School konsultantas darbdaviams pataria, pastebėjus, kad tai trukdo darbui, stengtis su darbuotojais susitarti. Pavyzdžiui, pasiūlyti, kad naršytų internete tik pertraukų metu arba tiesiogiai paaiškinti, kad darbe tokiam dalykui ne vieta.
Esamą situaciją jis prilygino vizitui pas gydytoją. Kai atėję į polikliniką gydytojui pasakojame, kaip sunkiai sergame, o jis tuo metu kažką maigo kompiuteryje. Neabejotinai tuomet klientas jokio pasitenkinimo nejaučia. Taip yra ir kitose darbo vietose.
„Darbo vietoje nevalgome atsineštų sumuštinių, nes tai yra tam netinkam vieta. Todėl darbdavys, matydamas, kad darbuotojas užuot dirbęs naršo internete, turi teisę patikrinti jo kompiuterį. Tai įrankis skirtas darbui, ne kitiems tikslams. Kita vertus, jeigu žmogus ateina į darbą, jis turi suprasti, jog čia reikia dirbti, o ne asmenines problemas tvarkyti“, – pabrėžia A. Būta.
Vis dėlto toks kontroliavimas patinka ne visiems. Kompiuterio naršymo istorijos patikra gali įžeisti darbuotojo orumą. Tačiau specialistas atkerta, kad tai gali pažeisti ir darbdavio orumą, juk už interneto ryšį, elektrą, nenudirbtus darbus moka jis.
Siekiantys kontroliuoti šį procesą instaliuoja specialias programines įrangas. Pavyzdžiui, vieni iš jų skirti vidiniam įmonės darbuotojų bendravimui ir turi funkcijas, panašias į esančias „Facebook“, „Twitter“ ar „Skype“. Tai leidžia tarpusavyje bendrauti ne tik greitai ir lanksčiai, bet ir šiuolaikiniams darbuotojams priimtinu būdu bei jiems gerai pažįstamoje socialinių tinklų aplinkoje.
„Jeigu darbuotojai neturėdami ryšio priemonių kitaip nemoka bendrauti, ko gero, toks tinklas padėtų. Jeigu žmonės tingi pailsėti, drauge atsigerti kavos, tuomet gali prisijungti prie tinklo. Kita vertus, neaišku, kaip vidinius tinklus panaudos. Jei tik šiaip pasipliurpimui, vargu ar tai bus naudinga. O jeigu opių organizacijos problemų sprendimui, tai iš tiesų palengvintų gyvenimą“, – svarsto specialistas.
Šiauliečiai nemato nieko blogo
Tuo tarpu patys Y ir Z kartos darbuotojai sako, kad nenorėtų dirbti organizacijoje, kurioje darbdaviai blokuotų nepageidaujamas svetaines internete.
„Kartais socialiniai tinklai tampa būdu atsipalaiduoti, pailsėti nuo darbo. Kol kiti eina parūkyti, kodėl aš negaliu užmesti akį į „Facebook“ paskyrą? Manau, problema kiltų tik tada, jei socialiniuose tinkluose lindėčiau nuolat ir daugiau nieko neveikčiau“, – sako Lina.
„Jei mano darbovietėje būtų griežtai uždrausta naršyti internete, vargu ar ten dirbčiau. Man tai siejasi su diktatūra. Kita vertus, galbūt kiti bendrauja socialiniuose tinkluose, nes yra nepatenkinti savo darbu arba jiems tiesiog nuobodu“, – savo nuomonę atskleidžia Darius.
„Naršymas internete nėra visiškai blogas dalykas. Manau, tai kaip tik gali padidinti produktyvumą. Pavyzdžiui, tam tikri straipsniai internete gali paveikti teigiamai, pakelti nuotaiką. O kaip žinia, nudirbama daugiau, kai jautiesi laimingas“, – pritaria Paulius.
