Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Kaip Aidas ir Audrius po Afriką keliavo – Senegalas

Tęsiame kiek anksčiau pradėtą pasakojimą apie tai, kaip Aidas ir Audrius Afrikoje
Nuotraukos

Tęsiame kiek anksčiau pradėtą pasakojimą apie tai, kaip Aidas ir Audrius Afrikoje ieškojo Dakaro lenktynių pėdsakų. Prim.lt skaitytojams priminsime, kad savo kelionę mūsų tautiečiai pradėjo Gambijoje, nors pirmasis kelionės taškas kaip tik turėjo būtų Dakaras – Senegalo sostinė.

 

Būtent iki čia, kol nebuvo išpūstas terorizmo pavojus, iš Paryžiaus kasmet skubėdavo lenktynininkai. Nors šiuo metu „Dakaras“ vyksta Pietų Afrikoje, tačiau vis dar yra entuziastų, kurie, nebodami galimų pavojų vis dar vyksta senuoju maršrutu. Tai – pirmoje dalyje minėtas „Eco ralis“, į kurio finišą Dakare ir skubėjo Aidas su Audriumi. Tiesa, tiek pakeliui, tiek po „Eco ralio“ finišo bičiuliai dar rado laiko ir pasigrožėti egzotiška ir toli gražu ne kiekvienam lietuviai žinoma Senegalo valstybe.

Daugumai Afrikos šalys asocijuojasi su skurdu, nesibaigiančiu karščiu ir nuolatiniu vandens trūkumu. Tokių dalykų čia galima rasti, tačiau Senegalas, gal kiek mažiau negu Gambija, tačiau vis tiek žavi kontrastais. Čia yra ir smėlio, ir vandenyno pakrantės, Sine Salumos upės delta sužavi savo vešlia augmenija, o Retbos ežeras pavergia nežemišku grožiu ir čia gyvenančių paukščių kolonijomis.

Prie šio ežero lankėsi ir Aidas su Audriumi, kur, pasak keliautojų, įvyko įdomus nesusikalbėjimas su parko, kurio teritorijoje įsikūręs ežeras, darbuotojais. Aidas paklausė ar gali nufilmuoti ežerą ir paukščius su dronu. Senegalietis, supratęs, kad kalba eina apie skrydį sraigtasparniu (tokia paslauga čia teikiama), užsiprašė milžiniškos kainos. Visgi vėliau pavyko išsiaiškinti, kad dronas ir sraigtasparnis gerokai skiriasi, tad leidimas filmuoti bei fotografuoti buvo gautas. Dar daugiau, patys parko darbuotojai nuplaukė lietuvius į gražiausias ežero vietas.

Taip pat Senegalas, nors ir būdamas skurdesnis už kaimyninę Gambiją, nustebino savo prabangą. Čia taip pat šalia senų kledarų visada galima išvysti naujutėlaičių, prabangių automobilių, nakvynė viešbučiuose įperkama nebent turistams arba nedidelei daliai šalies gyventojų, maistas restoranuose kainuoja tiek, kad tipiškas vidutinės klasės senegalietis juose tiesiog nevalgo. Užtat, kaip prisimena Aidas, jūros produktai – visada patys šviežiausi, o porcijos – neįprastai didelės. 

Dar vienas Senegalo – ilgalaikės prancūzų kolonijos – išskirtinis bruožas – „Michelin“ prekių ženklo populiarumas. Jeigu visos degalinės ir pseudo degalinės yra „Total“, tai visi automobilių servisai ir remonto dirbtuvės pasidabinusios užrašu „Michelin“. O jeigu savininkas dar turi ir linksmąjį padangų gamintojo žmogutį, toks servisas jau gali vadintis prestižiniu. Visgi lieka neaišku kokią įrangą tokie servisai turi ir kokius remonto darbus gali atlikti, nes mūsų keliautojams, laimei, serviso pagalbos neprireikė. Nepaisant išbandymo degalais ir prastais keliais, Honda patikimai skriejo ne tik Gambijos, bet ir Senegalo „keliais“.

Senegalas turi bene daugiausia nacionalinių parkų, iki kurių eina ne tokie jau prasti keliai, tačiau jeigu degalinių, tiksliau – asmenų su degalų bakais ir užrašais „Total“, čia netrūksta, tai kelio ženklų ir riboženklių – mažoka. Būtent tokios informacijos stoka tapo kiek netikėto susidūrimo su vienu vietos gyventoju priežastimi.

Mūsų keliautojai sustojo nakvynei, kaip jiems pasirodė, visiškoje dykynėje ir buvo gerokai nustebinti, kai sėdint prie laužo netikėtai iš tamstos išniro kirviu ginkluotas senegalietis. Pasirodo, nors nebuvo jokių ženklų ir tvorų, niekur nesimato nei namo, nei gyvenvietės, lietuviai įsikūrė privačioje teritorijoje. Laimei, paaiškinus žemių šeimininkui kas jie ir iš kur, konfliktas buvo išspręstas ir senegalietis tiesiog ištirpo nakties tamsoje...

Tai buvo bene vienintelis, kiek rimtesnis susidūrimas su vietos gyventojais. Daugiau jokių nemalonumų Senegale Aidas ir Audrius neturėjo. Dar daugiau, nepaisant nuolat pas mus eskaluojamos terorizmo temos, vietos gyventojai į abu atvykėlius žiūrėjo draugiškai. Tiesa, kai kurie tikėjosi užsidirbti eurą kitą, tačiau jokios agresijos, jokio priešiškumo jų veiksmuose nebuvo.

Tiek Aidą, tiek ir Audrių pakerėjo Senegalo daugilypiškumas. Ši šalis pritrenkė savo įvairove, kvapų, kurie ne visada buvo malonūs, garsų, kurie miestuose, atrodo, netyla ištisą parą ir vaizdų gausa. Priklausomai nuo to, kurioje valstybės vietoje esate, vaizdai radikaliai skiriasi – jūros pakrantė, minėtas unikalus ežeras, baobabų giraitės, nepraeinami miškeliai arba pusiau išmirusi savana. Ir visa tai, vienoje vietoje – Senegale.

Beje, Dakaro ralio pėdsakų, dėl kurių bičiuliai ir leidosi į Afriką, Senegale taip pat gausu. Vietos gyventojai puikiai atsimena, kaip vietos keliais (ir ne tik), skriedavo šimtai automobilių, motociklų ir sunkvežimių. Sausas oras ir dykumų smėlis čia veikia kaip savotiška konservuojanti medžiaga, tarsi Senegalas visada žinojo, jog anksčiau ar vėliau lenktynininkai grįš į šią šalį ir specialiai tam saugotų jų palikimą – bivakus – kuriais dabar sėkmingai naudojasi Eco ralio dalyviai.

 

Bus daugiau

 

Prim.lt