|
|
„Memel Tattoo Convention'2014“
|
Prabėgusį savaitgalį Klaipėdoje, pačiame miesto centre, vyko ne kasdienis ir Lietuvoje ganėtinai retas renginys – tatuiruočių konvencija. Paskutinis didelis panašus renginys vyko prieš penketą metų Vilniuje, tačiau tarp ano ir šio savaitgalio renginio buvo nemažai bendro. Ir ne tik tatuiruotės. Bet apie viską iš eilės.
Prieš keletą metų Klaipėdoje gimė idėja pastatyti skulptūrą „Pirmosioms motociklizmo ištakoms Lietuvoje atminti“. Idėjos autorius – motociklistas iš klubo „Legacy Vets MC“ – Aurimas Mockus. Buvo parinkta vieta, padarytas skulptūros maketas, tačiau darbai vyko lėčiau negu buvo tikėtasi. Aptariant stringančius darbus su Danieliumi Djačkovu iš „Danis Tatoo“ tatuiruočių studijos kilo idėja surengti labdaringą renginį, kurio metu surinktos lėšos keliaus tolesnei skulptūros projekto plėtrai.
Lietuvoje kasmet vyksta pačių įvairiausių renginių, tačiau didelių tatuiruočių konvencijų, nors tatuiruotės yra neatsiejama daugelio baikerių, ir ne tik, gyvenimo dalis, pasitaiko retai. Siekiant užpildyti atsirandantį vakuumą ir buvo nuspręsta rengi „Tatoo Convention“. Juo labiau, kad vietos tam Klaipėdoje buvo, o tokiam renginiui pritarė ir Klaipėdos miesto savivaldybę. Sveikinimo žodį atidarant renginį tarė ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
Meistrai į konvenciją susirinko... iš viso Pasaulio. Gal skamba kiek banalokai, tačiau buvo būtent taip. Be lietuvių, savo meistriškumą kuriant piešinius ant odos demonstravo latviai, norvegai, suomiai, estai ir... du meistrai iš Tailando – Parn Zanco ir Jiep Zanco. Parn Zanco pastaruosius trejus metus gyvena ir dirba Suomijoje. Būtent ten jį surado Klaipėdos renginio organizatoriai ir pakvietė atvykti į Lietuvą. Sėkmingai sutapus aplinkybėms, pas Parn tuo metu viešėjo brolis Jiep ir į Lietuvą meistrai atvyko kartu.
Parn Lietuvoje lankėsi pirmą kartą ir mūsų kraštu liko sužavėtas. Po kiek šaltokos Suomijos jam Lietuva pasirodė labai šilta.
Paklaustas apie tatuiruotes, meistras pastebėjo, kad europietiška ir tailandietiška tatuiruočių koncepcija skirias: vyrauja skirtinga technika, skirtingi motyvai, skirtingi raštai. Tačiau, pasak Parn, taip ir turi būti, nes jo gimtąjį Tailandą ir Lietuvą skiria ne vienas tūkstantis kilometrų. Juo labiau, kad, nors tatuiruotės ir skirtingos, tačiau tiek tailandiečių meistrų darbai, tiek europiečių kuriami piešiniai kelia susižavėjimą. Jiep Zanco konvencijai pristatė ant modelio kūno atliktą japoniškos stilistikos piešinį, tačiau, bent jau šį kartą, tai buvo vienintelis tokio stiliaus piešinys. Belieka tikėtis, kad po artimesnės pažinties su Tailando meistrais ir jų darbais, Lietuvos tatuiruočių meistrai drąsiau kurs ir mums dar kiek mažiau pažįstamas japoniškas tatuiruotes.
Kadangi renginio tikslas buvo parama Lietuvos motociklizmo istorijos puoselėjimui, motociklai renginyje taip pat pasirodė – buvo renkamas gražiausiai išdažytas motociklas. Kaip teisingai pastebėjo Danielius: tatuiruotės ir areografija – ganėtinai panašios sritys. Vienu atveju piešiama ant žmogaus kūno, kitu – ant motociklo.
Gaila, tik, kad motociklų buvo palyginti mažai. Aerografų Lietuvoje yra ir ne vienas. Jų darbais išpuošti motociklai beveik kasdien rieda mūsų gatvėmis ir keliais, tad renginyje tikėjausi išvysti gerokai daugiau šios srities šedevrų.
Tatuiruotės – ne tik daug kruopštumo reikalaujantis, bet ir nemažai laiko atimantis darbas, tad kad nebūtų nuobodu tiems renginio svečiams, kurie savaitgalį nusprendė tatuiruočių nesidaryti, visą šeštadienį scenoje netilo muzika.
Pirmieji scenoje pasirodė jaunimas – „Merycab“. Vėliau juos pakeitė klaipėdiečių roko ir bliuzo grupė „Breaze“. Įdomi detalė – su šios grupės vokalistu Konstantinu prieš keletą metų buvo parengtas straipsnis apie jo dalyvavimą „Coast to Coast 48 hours“ motociklų ralyje. Ralio esmė – per 48 valandas kirsti visą Šiaurės Amerikos kontinentą nuo vienos pakrantės iki kitos. Pakalbintas renginio metu Konstantinas prisipažino, kad pastaruoju metu panašių žygių nebuvo, tačiau palyginti neseniai jis motociklu keliavo į Ispaniją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu pateiksime platesnį pasakojimą apie šią kelionę.
Po muzikantų pasirodymo buvo surengtas pirmasis „egzaminas“ tatuiruočių meistrams ir jų darbams. Kompetentinga komisija, kurią sudarė pirmininkas Ramūnas Bobelis „Ramastattoo, Vilnius, Vladislav Novickij, Vilnius „Lithuanian Irons“ ir Sonny Maincke Axbom, Danija geriausius iš geriausių rinko „Best Large Piece“, „Best Small Color“, „Best Small Blac/Gray“, „Best Oldschool“, „Best Tribal“, „Best Biker Tattoo“ kategorijose. Nesusidūrusiems su tatuiruotėms pavadinimai gali skambėti keistai, tačiau kai vienoje vietoje pamatai skirtingų stilių tatuiruotes, iškart tampa aišku kas kokiu stiliumi kuria ir kuo jie skiriasi.
Po pirmojo darbų vertinimo scenoje pasirodė „Bon Jeans“, priminę daugeliui senus laikus ir prieš metų 10-15 skambėjusias dainas.
Vakarėjant scenoje pasirodė renginio vinis – suomiai „Circus Glorious Bastards“, kadaise žinomi kaip „Circus Mundus absurdus“ ir „Snake oil“. Specifinis šou, skirtas ne silpnų nervų žiūrovams ir ne vaikams, tačiau puikiai tinkantis tatuiruočių konvencijai. Prieš suomių pasirodymą, Danielius, teigdamas, kad Lietuvoje toks pasirodymas bus pirmą kartą, buvo ir teisus, ir ne visai. Reikalas tas, kad ankstesnės sudėties suomių trupė, kuriai vadovauja Lassi Sidoro, lankėsi du kartus – „Vorai MC“ organizuotoje tatuiruočių konvencijoje, prieš penketą metų vykusioje Vilniuje ir festivalyje „Kunigunda Lunaris“, tačiau dabartinei trupės sudėčiai tai buvo debiutas. Trupės vaikinus pakeitė dvi merginos – Senja Sidoro ir Hanna Hiiesaln. Beje, Lassi ir Senja – partneriai ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Jie – vyras ir žmona, tad pokalbio metu Lassi juokais trupę pavadino „šeimyniniu ansambliu“. Paklaustas apie skirtumus tarp vyrų ir moterų, Lassi tarė: „Manau, kad moterys lengviau pakelia skausmą ir ramiau reaguoja į tai, kas vyksta. Vyrai buvo opesni“.
Paklaustos apie skausmą, merginos nusišypsojo. Senja, specialiai tokiems klausimams, ant striukės nugaros turi užrašą – „taip, tai labai skauda...“, tačiau viskas yra įmanoma. „Tos vietos, kurias perduria adata, užgyja labai greitai – pasakojo Senja – čia panašiai kaip skiepai: bakst ir viskas. Nugara, kurioje dalį vakaro kabojo du kabliai, gis kiek ilgiau, tačiau maždaug po poros savaičių vėl galėsime džiuginti auditoriją savo „spektakliu“.
Trupės merginos neslėpė, kad tai nekelia didelio pasitenkinimo. „Bet darbas yra darbas“ – reziumavo Senja – „Man mano darbas patinka ir, bent jau dabar, kito nenoriu“. Žmonai pritarė ir Lassi: „Iš šono daug kas mūsų pasirodyme atrodo baisiai, tačiau dalis to, kas vyksta scenoje – vaidyba. Taip, mes jaučiame skausmą, kraujas, jei pasirodo, yra tikras, tačiau mes – profesionalai. Tai yra, mes labai aiškiai suvokiame, kur yra riba, kurios peržengti negalima. Nesiekiame save be tikslo žaloti, norime duoti publikai tai, ko jie laukia“. Prieš kiekvieną pasirodymą visi, renginiui naudojami „instrumentai“ yra kruopščiai dezinfekuojami, kūno vietos, kurias ruošiamasi perdurti, taip pat apdorojamos antiseptikais. „Stiklus visur vežiojuosi savus. Visos šukės yra kruopščiai nuplaunamos ir perrinktos. Kodėl taip darau? Pirma – nėra garantijų, kad ten, kur pasirodysime, rasime stiklo šukių „gamybai“, antra – mūsų „darbinės“ šukės yra perrinktos. Čia tik dideli stiklo gabalai, nėra mikroskopinių dalyčių, galinčių ilgai ir skaudžiai sužeisti. Tačiau stiklai – patys tikriausi, tad žiūrovams, nors juos ir imame į savo pasirodymus, šokinėti ant šukių neleistume“.
Paprašytas palyginti skirtingų šalių auditorijas, Lassi nustebino: „Lietuviai mus per visus pasirodymus (tai trečias Lassi šou Lietuvoje) priėmė labai širdingai ir neslėpė emocijų. Buvo šalių, kur matai, kad žmonėms patinka mūsų šou, tačiau savo emocijas jie slepia ir pasirodymui pasibaigus pasigirsta tik vienas kitas plojimas. Lietuvoje mes nuolat girdėjome plojimus ir palaikymo šūkius. Tai mus sužavėjo“.
Paklaustas, kiek laiko planuoja tęsti karjerą, Lassi susimąstė: „Aš pats dirbu jau beveik 20 metų. Pažįstų žmonių, kurie tokius pasirodymus rengia 40 metų. Kol saugosiuos, tol būsiu sveikas ir, manau, dirbsiu. Juolab, kad žmonėms, bent jau tiems, kurie į mūsų pasirodymus ateina tikslinga, tai patinka“. Ilgai su komanda planuoja dirbti ir Lietuvoje debiutavusi Hanna: „Vieniem tai patinka, kiti smerkia, bet vis tiek tai yra kažkas kito. Egzotiško. Man tai patinka ir, tikiuosi, dar ne kartą pasirodysiu scenoje. Gal net Lietuvoje“.
Baigdami pokalbį visi trys trupės nariai griežtai nerekomendavo to, kas buvo scenoje, bandyti pakartoti patiems namie. „Nors tai ir – vaidyba, bet pavojus susižeisti visada lieka. Mes žinome, kur yra riba. Paprastas žmogus to gali nepajausti ir tada pasekmės bus liūdnos“ – užbaigė Lassi, prisiminęs daug emocijų sukėlusį pasirodymą su alaus statine...
Finaliniu „Memel Tattoo Convention“ akcentu tapo „AC/DC SHOW“ pasirodymas ir naktinį Klaipėdos dangų nušvietęs fejerverkas. Tačiau renginys tuo nesibaigė. Kitą dieną nuo pietų angare vėl dūzgė tatuiravimo adatos, rinkosi renginio svečiai ir dalyviai. Sekmadienį buvo pratęstas meistrų darbų vertinimas. Buvo renkami geriausi darbai ir „Best Biomechanic“, „Best Weird Stuff“, „Best of The Day II“ ir „Best Of The Show“ kategorijose.
Sekmadienio vakare, Klaipėdos pilievietėje, buvo paskelti geriausi iš geriausių pirmosios, bet tikėkimės ne paskutinės „Memel Tattoo Convention“ meistrai ir jų darbai. Dvi dienas uostamiestį drebinęs renginys baigėsi. Tikėkimės, kad baigėsi tam, jog po kelerių metų pertraukos vėl kviestų visus, neabejingus tatuiruotėms ir gerai muzikai, į naują, tarptautinę tatuiruočių konvenciją.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
Prim.lt
