Kaip Siauras ir Vaiva į Ukrainą keliavo

2017 07 03

Šiltasis laikotarpis mūsų krašte palyginti trumpas, tad kiekvienas jį stengiasi išnaudoti savaip. Tarkim motociklininkai, ypač tie, kurie savo „plieninius žirgus“ išsitraukia tik pavasariop, skuba prisukti kuo daugiau kilometrų. Vieni tai daro tiesiog „sukdami ratelį“, kiti – turėdami konkrečius tikslus – nuvažiuoti į įdomias vietas, įveikti ilgus atstumus ir t.t.

Mūsų portalo skaitytojas, BMW vairuojantis vilnietis Mindaugas, moto visuomenėje geriau žinomas kaip Siauras su motociklu nesiskiria ištisus metus, tačiau rasti bendraminčių, pasirengusių kartu su juo keliauti į Ukrainą pavyko tik šiltuoju metu laiku. Tiksliau, bendramintis buvo vienas – motociklininkė Vaiva iš Marijampolės, važinėjanti su Honda.

Pasak Siauro, ilgokai planavę kelionę į Černobilį, jie pagaliau nusprendė „imti ir padaryti“. Ilgai nebelaukę, numatę maršrutą ir užsisakę viešbučius, motociklininkai leidosi į kelią ir kelionės tikslą – Ukrainos sostinę Kijevą – pasiekė per dvi paras. Pasak Mindaugo, atstumas iki Kijevo nėra didelis ir paspaudus, negalvojant apie degalų sąnaudas, nors degalų kainos tiek Lenkijoje, tiek ir Ukrainoje panašios į lietuviškas, ir lekiant, tai buvo galima padaryti per vieną dieną, tačiau kadangi kelionės tikslas buvo ir pati kelionė, jie neskubėjo, nuvažiuodami per dieną maždaug po 600 kilometrų.

Kaip ir daugelis kitų mūsų tautiečių, į Pietų pusę motociklininkai pasuko per Lenkiją, aplenkdami kiek draugiškėjančią, bet vis dar labai savitą Baltarusiją. Lenkija, lekiant magistraliniais keliais ir sustojant tik pasipildyti degalų, buvo įveikta vienu atsikvėpimu ir labai greit kirtus sieną, pirmajai nakvynei keliautojai sustojo Kovelyje. Motociklininkai mažuose miesteliuose yra retenybė, tad lietuviai ne kartą pastebėjo smalsiai juos žvilgsniais nulydinčius vietos gyventojus.

Dar viena priežastis, dėl kurios buvo nuspręsta nakvoti pakeliui – prie Kleven miesto, esančio maždaug už 350 km nuo Kijevo esantis meilės tunelis. Ilgą laiką tai buvo tiesiog geležinkelio ruožas, tačiau vėliau virto romantiška, įsimylėjėlių, ką, Siauro teigimu patvirtino tiek vietos prekeivės, tiek ir kalnai šiukšlių gretimuose miškeliuose, dažnai lankoma vieta. Mūsų tautiečiams pasisekė atvykti anksti ryte, tad dabar galime pasigrožėti romantiškomis tunelio nuotraukomis.

Kadangi Kijevas buvo pasiektas diena anksčiau, negu buvo planuota, keliautojai turėjo laiko pasigrožėti ir Ukrainos sostine. Tiksliau, grožėtis buvo galima kiek apsipratus su vairavimo Kijeve specifika. Siauras pasidžiaugė pagerėjusiais pagrindiniais Ukrainos keliais, tačiau pačiame mieste teko nuolat stebėti ne visada tiksliai veikiančią navigaciją ir bandyti įžvelgti šviesoforus, kurių ties sankryžomis buvo akivaizdžiai per mažai – šalimais sustojus sunkvežimiui, motociklininkai šviesoforo tiesiog nebematydavo ir kelis kartus net prašoko per sankryžą degant raudonam signalui, tačiau, laimei, viskas baigėsi sėkmingai.

Turėdami laisvo laiko keliautojai nusileido į giliausiai pasaulyje – 107 m. gylyje – esančią metro stotį Arsenalnaja. Kelionė metro Ukrainos sostinėje kainuoja 4 grivinas (12 euro centų), tramvajumi – 2 grivinas (6 euro centai). Kitos kainos mūsų tautiečius taip pat džiugino – nakvynė viešbutyje pakeliui į Kijevą kainavo 5 eurus žmogui, sostinėje, pačiame centre – 10 eurų, apsilankyti karo muziejuje užteko 20 grivinų, įėjimas į buvusio šalies vadovo Janukovičiaus vilą, aptvertą didžiule tvora ir alsuojančią prabanga, taip pat buvo nebrangus.

Išimtį visoje kelionėje sudarė tik bilietas į Černobilį ir Pripetę, apie kuriuos papasakosime atskirai. Atvykėliai už tokią ekskursiją moka po 70 eur./žmogui, vietiniai – 35 eur/žmogui.

Prieš keletą metų Ukrainoje lankęsis Siauras buvo maloniai nustebintas pokyčiais pagrindiniuose, magistraliniuose šalies keliuose. Jų kokybė smarkiai pagerėjo, gerokai prasiplėtė degalinių, kuriuose galima atsiskaityti ir lietuviškomis kortelėmis, tinklas, tačiau tam tikrą savitumą šalis visgi išsaugojo. Tarkim, važiuojant magistraliniu keliu ir užsisvajojus, galima netyčia... pataikyti į didelę, kelio viduryje esančią duobę arba susidurti su... žąsų pulku. Neįprastas dalykas mūsų keliautojams buvo ir per dvigubą magistralinį kelią einanti... pėsčiųjų perėja. Laimei, vietos gyventojai per perėjas eina labai atsargiai, praleisdami transporto priemones, tad incidentų ir čia buvo išvengta.

Priešiškumo lietuviai Ukrainoje nejautė, tačiau susidūrė su neigiamu požiūriu į rusakalbius – Siauras mielai buvo įleistas į legendinę pogrindinę Kijevo kavinę Krijivką, tačiau teko ilgai aiškintis su esą rusiškai nesuprantančia, tačiau ir angliškai nemokančia viešbučio administratore. Visgi, tai greičiau buvo išimtis, patvirtinanti bendrą taisyklę – ukrainiečiai lietuvius myli ir žiūri į juos, kaip į draugus.

Pasižvalgę po Kijevą ir aplankę Černobilį, moto turistai pasuko į kitą garsų Ukrainos miestą – Lvovą. Kadangi palyginti netoli šio miesto– tik per 100 km – prasideda Karpatų kalnai, keliautojai nusprendė aplankyti ir juos. Tada paaiškėjo, kad nesutvarkytų kelių Ukrainoje dar liko. Ir ne taip mažai. Nors leistinas greitis atkarpoje iki kalnų buvo 70 km/val., Siauras ir Vaivą 100 km atstumą važiavo apie dvi valandas. Nors, motociklininkų teigimu, tas grožis, kuris atsivėrė atvykus į kalnus, buvo vertas išbandymų žvyrkeliu.

Aplankę visas numatytas vietas, keliautojai pasuko atgal į Lietuvą, kurią, nesunkiai pasiekė per vieną dieną. Nors buvo pamatyta ganėtinai daug, Siauro teigimu, jis dar į Ukrainą grįš. Šalis keičiasi, gerėja kelių būklė, žmonės draugiškai priima lietuvius, tad ko daugiau reikia norintiems geriau pažinti svetimą šalį. Juolab, kad beveik visur galima atsiskaityti banko kortelėmis, o turint grynųjų – juos laisvai išsikeisti vienoje iš daugybės valiutų keityklų. Beje, keliautojų teigimu, tą verčiau daryti Ukrainoje, nes čia vietiniai neima komisinių.

Pasitaikius progai, atskirai pakalbinome kitą kelionės dalyvę - Vaivą - kurios įspūdžiai buvo kiek kitokie:

 Koks velnias nešė į Ukrainą?

Tas velnias buvo Siauras, kuris įtikino keliauti. Sakė pamatysiu, ko nemačius, kaip gyvenimas virė Lietuvoj prieš kokius 30 metų. Taigi smalsumas ir nuotykių troškimas paėmė viršų, tad per daug nesukdama galvos sutikau su šia idėja. Ir nenusivyliau. Kadangi pirmą kartą teko lankytis rytų slavų valstybėje, daug dalykų buvo nauja ir daug kas kėlė nuostabą. Aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje, todėl Ukraina šiek tiek leido prisiliest prie tų „rusų laikų“, kaip žmonės sako.

Kas buvo sunkiausia?

Visų pirma – susigyventi su Siauro tempais (4 val. keliamės, minam po 600 km beveik be atokvėpio, tada šokam į kedus ir lekiam „turistaut“). Nepaisant to, didelių sunkumų kelionėje man, kaip panelei, nekilo. Kas šiek tiek gąsdino, tai Ukrainos keliai, jeigu „tai“ galima taip pavadint. Nuoširdžiai tikėjau, kad kelionės metu kur nors nudribsiu, nes ne su čioperiu tokiais kelias lakstyt. Laimei, nepaisant po truputį pradėjusio byrėti motociklo, viskas baigėsi gerai,. Siauras sakė, kad kelių kokybė pagerėjus, tačiau man pirmą kartą lankantis šioje šalyje, tai buvo tikras košmaras ir rimtas išbandymas.

Kokie planai toliau?

Nesu linkus planuot į priekį. Artimiausiuose šio sezono planuose išskyrus festivalius ir baikerių naktigones, tolimesnių kelionių neturiu, bet niekad negali žinoti kada vėl pasitaikys toks(-ia) kaip Siauras ir pasiūlys kur nulėkt. Juolab, kad kitais metais tikrai nežadu brūžinti vien Lietuvo kelius, nors ir čia dar begalė nematytų vietų. Kas žino, gal atsiradus galimybei vėl aplankysiu Ukrainą. Tik gink Dieve ne su čioperiu. Ukrainos keliai, mano supratimu, čioperių siaubas.

Nuotraukų autorius - Siauras

Prim.lt