Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

Apie „Skoda Fabia II“, šį kart – naudotą (2007 – 2010)

Sutikite, jeigu visi mes turėtume pinigų naujam automobiliui, antrinės rinkos
Nuotraukos

Sutikite, jeigu visi mes turėtume pinigų naujam automobiliui, antrinės rinkos nebeliktų. Visgi šito tikėtis neverta, tad pažvelgime į tai, ką galime gauti iš „antrų rankų“. Vienas tokių, mūsų antrinėje rinkoje sutinkamų modelių – antros kartos „Skoda Fabia“.


Automobilis dėmesį traukia maloniomis formomis, jis kompaktiškas, lengvai valdomas, tad ganėtinai greitai išpopuliarėjo tarp dailiosios lyties atstovių ir pradedančių vairuotojų. Teigiamai apie automobilį atsiliepia ir komerciniams tikslams jį naudojantys asmenys.

Prekyba antros kartos modeliais prasidėjo dar 2007 m., tad keliuose galima sutikti ir 200 000 km nuriedėjusių automobilių. Visgi skelbimus reiktų pradėti skaityti jau tada, kai tiksliai žinosite, kokio variklio – 1,2 l, 1,4 l ar 1,6 l – norite. Įdomi detalė – kuo didesnio tūrio variklį pasirinksite, tuo mažiau kainuos jo aptarnavimas ir tuo dinamiškesnis bus automobilis. Deja, modelis su tokiu varikliu kainuos brangiau ir naudos daugiau kuro.

Tą patį galima pasakyti apie variklių patikimumas – patvariausias yra 1,6 l 105 AG agregatas. Dažniausiai pasitaikantis gedimas – droselinės sklendės padėtis daviklio gedimas. Kartais šį mazgą tenka plauti. Pagrindinė rekomendacija tokių automobilių savininkams – keičiant KMP diržą pakeisti ir siurbliuką.

Ne tokie galingi – 1,2 l, 70 AG ir 1,4 l 86 AG – varikliai mūsų regione, ypač žiemą, gali kelti problemų. Jie sunkiau užsiveda per šalčius, gerokai ilgiau šyla. Būtent šiuose modeliuose dažniausia gesdavo užvedimo ritės, tad juos reiktų saugoti nuo abejotinos kokybės kuro. Plauti variklį irgi reiktų ypač atsargiai.

1,2 l 3 cilindrų variklyje grandininį KMP prievadą teks keisti jau apie 100 000 km. Taip pat perkant tokį modelį reikia patikrinti ar variklis neleidžia tepalo. Tai irgi ganėtinai dažna problema.

Paieškojus galima rasti ir naudotą „Fabia Monte Carlo“ su 1,2 l 105 AG turbininiu varikliu ir 7 pavarų robotizuota DSG pavarų dėže. Automobilis rinkoje pasirodė tik 2010 m., tad antrinėje rinkoje jų nebus labai daug ir, bent kol kas, informacijos trūksta. Aišku tik viena – taupantiems pinigus tokio varianto rinktis neverta.

Tačiau tikrai verta pirkti „Fabia“ su mechanine transmisija, džiuginančia tiksliu veikimu ir ilgaamžiškumu. Ši transmisija turi tik vieną silpną vietą – jeigu varikliui dirbant nuolat girdisi neaiškus „tarškėjimas“, žinokite, kad artėja pirminio pavarų dėžės veleno guolių keitimas. Kartais šis garsas painiojamas su sankabos išmynimo mechanizmo gaudesiu, todėl ką tiksliai reiks keisti, gali pasakyti tik specialistas. Sankabos komplektas turėtų tarnauti 120 000 – 150 000 km.

Automatinės PD buvo komplektuojamos tik su 1,6 l varikliu. Mažiausiai tokia pavarų dėžė tarnaus 150 000 km, tačiau vėliau gali tekti pasirūpinti hidrauliniu bloku.

„Granatos“, jeigu gumos bus sveikos, tarnaus ilgai. Stabdžiai apie save irgi primins ne anksčiau kaip po 60 000 km. – maždaug ties šia riba susidėvi priekinės trinkelės.

Džiugina labai paprasta ir ilgai negendanti „Fabia“ pakaba. Priekyje – „McPherson“, gale – sija. Ilgai, bet vėliau ar anksčiau „keisti garsai iš apačios“ gali pasiekti vairuotojo ausis. Laimei, pirmos išlaidos pakabos remontui bus simbolinės.

Po 40 000 km teks keisti stabilizatoriaus statramsčius, vėliau, maždaug po tiek pat, ateis įvorių eilė. Rimčiau reiktų pasiruošti tik trečiajam etapui, ateisiančiam maždaug ties 120 000 km rida. Tada jau gali tekti keisti atramines gumas, vairo sistemos antgalius ir traukes, priekinių svirčių atraminius guolius ir pačius amortizatorius.

Aišku, reiktų žinoti tai, kad „garsai iš apačios“ ne visada reiškia pakabos remontą. Silpniausia šios sistemos vieta – taip vadinama pavarų dėžės pagalvė, suplyštanti gerokai anksčiau negu tikimasi.

Pasitaikė atvejų, kai „Fabia“ savininkai, po gero lietučio atsarginio rato vietoje rasdavo vandens. Nuo šios problemos padeda žibintų gumų ir ventiliacinių angų sandarinimo gumų pakeitimas arba hermetizavimas.

Įprastas ir netinkamas užpakalinio stiklo valytuvo darbas. Laimei, jo remontas pinigų nekainuoja. Reikia arba grąžinti į vietą nušokusi antgaliuką arba apsukti persisukusį purkštuką.

Dar viena silpnoka vieta – valytuvai. Valo jie gerai, bet silpnas prievado mechanizmas neužtikrina reikiamo valymo greičio per stiprią liūtį. Laimei, dažniausiai tai būna keleivio pusėje. Deja, pačiam tokio gedimo sutvarkyti neišeis ir teks kreiptis į servisą.

Priekaištų neturi automobilio kėbulas. Rudys – retai pasitaikantis reiškinys ant lygaus „Fabia“ „veido“ ir dažniausia tai reiškia avarijų pasekmes.

Praktiškas ir talpus „Fabia“ salonas problemų beveik nekelia, tačiau bet kurią akimirką gali pradėti čirpti arba priekinio panelio apdaila, arba šildymo ventiliatoriaus velenėliai.

Bene daugiausia pretenzijų sulaukia „Fabia“ elektros instaliacija. Atskirą sąrašą galima sudaryti ir be „Skoda“ vykdytų masinių atšaukimų.

Kaip dažniausiai pasitaikančias problemas, „Fabia“ savininkai įvardina variklio dangčio ir durelių liežuvėlių strigimą, centrinio užrakto „grybavimus“, netikėtą stiklo pakėlimo mechanizmų išsijungimą ir variklio ventiliatoriaus bloko gedimą. Turint omenyje, kad elektronikos „Fabia“ nėra daug, tai – ganėtinai nemažai.

Kita vertus, elektronikos problemos – bene vienintelis ryškesnis šio modelio trūkumas, o su techniniu automobiliu aptarnavimu lengvai susitvarko net dailiosios lyties atstovės.

Taip pat tik mistinė – 100 000 km – riba reiškia, kad teks kiek smarkiau pakrapštyti piniginę. Ir tai, tik dėl pakabos. Įvertinus tai, galima teigti, kad naudota „Fabia“, jeigu ji buvo tinkamai prižiūrimi – geras, patikimas, nebrangus ir turintis paklausą, automobilis. Savininkus erzina tik smulkūs gedimai ar kartais pasigirstantys pašaliniai garsai, kurie jokiu būdu nereiškia artėjančio remonto. Tiesiog su jais reikia apsiprasti ir galima važinėti toliau. Ramiai ir ilgai.

 

Paruošta pagal užsienio spaudą

Prim.lt