„Nissan e-NV200“ – keičiame požiūrį į komercinį transportą

Nelabai seniai Ženevos automobilių parodoje pristatytas pirmasis serijinis komercinis „Nissan“ elektromobilis ir antras tikras šio gamintojo elektromobilis atkeliavo ir į Lietuvą. Šiame automobilyje koncerno inžinieriai „sujungė“ du modelius – išvaizdą ir kėbulo formą „e-NV200“ pasiskolino iš vidaus degimo variklį turinčio „NV 200“ modelio, kiek patobulintą jėgainę – iš „Nissan Leaf“.

Gamintojų teigimu, naujoji 107 AG jėgainė leidžia „e-NV200“ įveikti net 170 km atstumą, tačiau tai – labiau teoriniai paskaičiavimai. Praktikoje atstumas yra kiek mažesnis ir, pasak prie greitojo įkrovimo stotelės Vilniuje sutiktų „Nissan Leaf“ savininkų, nuvažiuotiems kilometrams įtakos turi ne tik oro sąlygos, bet ir pačių vairuotojų važiavimo stilius.

Iš pirmo žvilgsnio arba mažiau besidomintiems automobiliais asmenims „e-NV200“ labai primena įprastą „NV 200“. Matyt siekdamas, kad painiavos būtų mažiau „Nissan“ elektromobilį nudažė ryškiai „elektrine“ spalva. Pastebėjus šį skirtumą, galima pasidairyti atidžiau ir rasime dar keletą skirtumų tarp elektrinio ir įprasto „NV 200“. Priekinė komercinio elektromobilio dalis dabar primena „Leaf“ dizainą – čia taip pat priekyje, po „Nissan“ ženklu, sumontuota „kuro bako anga“ – dvi rozetės, skirtos greitam ir įprastam įkrovimui. „e-NV200“ gavo melsvus šviesos diodų žibintus, buvo pakeistas šoninių stumdomų durelių dizainas. Viduje ryškiausias pasikeitimas – skaitmeninis spidometras ir tame pačiame „Leaf“ matytas centrinis panelis. Keista tik, kad pavarų perjungimo svirtis palikti standartinė.

Išoriškai matomi pakeitimai – toli gražu ne viskas. Kadangi „e-NV200“ – komercinis automobilis, skirtas vežti kroviniams, koncerno inžinieriams reikėjo spręsti akumuliatorių talpinimo problemą, nes būdami „įprastose“ vietose jie būtų gerokai sumažinę naudingą erdvę. Vieta buvo surasta ir akumuliatoriai... pakišti po grindimis tiesiogine žodžio prasme, o naudinga erdvė nesumažėjo.

Naudojant įprastą namų tinklą akumuliatoriai įkraunami per naktį, 6 kW galios tinkle – per 4 valandas, greito įkrovimo stotelėse, vėlgi, teoriškai, iki 80 proc. – per 30 min. Praktiškai bent jau man 70 proc. įkrovimas truko apie 40 min.

Kita vertus, pirmą kart sėdus prie „e-NV200“ vairo, kol vyksta akumuliatorių krovimas, galima pasidairyti po elektromobilio vidų. Kreipiant mažiau dėmesio į elektrinę dalį, bandytas „e-NV200“ buvo tas pat, prieš porą metų išbandytas ir prabanga nepasižymintis „darbinis arkliukas“ „Evalia“ – ganėtinai kietas apdailos plastikas, skydeliai nuo saulės be veidrodėlių (tai užkliuvo kartu keliavusioms dailiosios lyties atstovėms) penkios sėdimos vietos, su galimybe atlenkti antrą sėdynių eilę ir pakankamai didelė bagažinė.

Vairuotojo vieta – pusėtina. Aukštas sėdėjimas ir dideli šoniniai veidrodėliai užtikrina gerą matomumą, tačiau trūksta sėdynės reguliavimo galimybių. Elektriniai – tik priekiniai langai, antros eilės langeliai atsidaro tarsi šarvuotame inkasatorių automobilyje – ganėtinai sunkiai ir nepatogiai.

Džiugina tai, kad su iš „Leaf“ pasiskolinta priekine dalimi „e-NV200“ perėmė ir daugelį privalumų. Tokių, kaip multifunkcinis, šildomas vairas, lietimui jautrus ir funkcionalus centriniame panelyje sumontuotas ekranas, šildomos sėdynės ir t.t.

Tik nelabai supratau, kodėl rankinio stovėjimo stabdžio svirtis buvo palikta prie keleivio sėdynės ir pasigedau ranktūrio dešinei rankai. Pastaroji smulkmena ilgose kelionėse ypač praverčia, juolab, kad pavarų perjunginėti „e-NV200“ nereikia – automobilis turi automatinę pavarų dėžę.

Dar vienas dalykas, su kuriuo teko susidurti – savotiška šildymo problema. Kadangi viskas automobilyje maitinama ta pačia elektra, važiuojant gali tekti rinktis – keliauti toliau ar šiltai. Reikalas tas, kad įjungus bet kurį šildymą, galimas nuvažiuoti kelias sutrumpėja 12 – 15 km.

Taip pat, bent jau pradžioje, kol automobilį pažinsite ir perprasite, reiktų atidžiau stebėti „kuro likučio“ indikatorių. Priešingu atveju galima atsidurti nuotraukose užfiksuotoje situacijoje... Skeptikai gali atkirsti, kad kartais netikėtai kuras baigiasi ir automobiliuose su vidaus degimo varikliais. Tas tiesa, tačiau jei tokiu atveju visada galima paprašyti pažįstamų atvežti litrus 5 benzino ar pačiam pasivaikščioti iki degalinės, tai užgesus elektromobiliui situacija bus gerokai liūdnesnė. Juolab, kad ir viešų greito įkrovimo stotelių mūsų šalyje, jei tiksliau – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, yra tik kelios.

Kita vertus, pasak tų pačių prie įkrovimo stotelės sutiktų „Leaf“ savininkų, kompiuteris ne visada rodo tiesą. Tik praktika parodo, kiek tikrai gali nuvažiuoti automobilis, nes, panašu, gamintojas yra palikęs tam tikrą akumuliatorių rezervą. Bent jau „Leaf“ vairuotojų teigimu, kompiuteriui ekrane rodant brūkšnius, reiškiančius, kad akumuliatoriai išsikrovė, jie dar nuvažiuodavo apie 10 – 15 km. Galbūt tai tiesa, bet turint omenyje, kad greito įkrovimo infrastruktūros mūsų krašte dar nėra, o krovimas iš įprasto tinklo gali trukti visą naktį, verčiau nerizikuoti.

Kuo „e-NV200“ tikrai nudžiugino, tai dinamika. Panašu, kad šiuo atveju jis savo „giminaitį“ su vidaus degimo varikliu gerokai lenkia. Važiuojant „Eco“ režimu, leidžiančiu kelionę pailginti 2 – 3 kilometrais, „e-NV200“ rieda ganėtinai smagiai. „Eco“ režimą išjungus automobilis dar sparčiau neria į priekį, toli už savęs palikdamas kitus eismo dalyvius.

Vairo automobilis klausė puikiai, gaudyti kelyje jo nereikėjo, trajektorija buvo aiški ir nuspėjama. Smagu, kad palyginti nedaug vietos reikėjo apsisukimui ir manevravimui aikštelėse bei kiemuose, nors automobilis nėra visai mažas.

Matyt dėl grindyse vežamo svorio, „e-NV200“, net ir nepakrautas, palyginti stabiliai laikėsi kelyje, tačiau galas smarkokai pašokdavo įveikiant gulinčius policininkus. Situaciją pasikeitė įmetus porą sunkių maišų. Šokinėjimo nebeliko, automobilis važiavo vienodai ir tolygiai tiek asfaltuotame kelyje, tiek ir sodo keliuke. Turint omenyje tai, kad elektromobilis, gamintojų teigimu, gali vežti iki 770 kg svorio krovinius, tuščio jo varinėti neapsimoka. 

Apie garso izoliaciją, kai visai nesigirdi variklio, kalbėti sunku. Nesant įprasto burzgimo, geriau girdisi padangų keliamas triukšmas ar akmenukų caksėjimas, tačiau, spėju, jeigu išmatuotume triukšmo lygį, jis nebūtų didelis. Šių garsų girdėjimas, manau, daugiau psichologinis momentas, mat vairuotojai yra įpratę nuolat girdėti variklio gausmą, o kai jo nebelieka, ausys ieško „įprastų garsų“.

Apie kuro sąnaudas taip pat sunkoka kažką pasakyti, nes nelabai yra su kuo lyginti. Aš, per keturias važinėjimo su „e-NV200“ dienas įkrovimo stotelę aplankiau 2 kartus. Sutikti „Leaf“ vairuotojai pasakojo, kad, dažniausiai, krauna akumuliatorius kasdien. Visgi, gamintojų teigimu, net ir tokiu atveju „e-NV200“ „sąnaudos kurui“ bus mažesnės, negu kainuotų dyzelinio analogo eksploatacija. Galbūt, tik... dyzeliniam autobusiukui ar furgonui kuro galima gauti bet kurioje degalinėje, o elektromobilius, jeigu neturi nuosavo namo su garažu, krauti teks mieste.

Infrastruktūros nebuvimas – bene pagrindinis ir didžiausias „Nissan e-NV200“ trūkumas. Ir, panašu, kad artimiausiu metu, nepaisant valdžios kalbų apie būtinumą tapti „žaliais“, padėtis radikaliai nesikeis. O toliau viskas dėsninga – kol nebus infrastruktūros ir papildomų lengvatų elektromobilių pirkėjams, tol jų paklausa bus maža. Kol paklausa bus maža ir importuotojai parduos po vieną – du modelius per metus, tol niekas nenorės investuoti į infrastruktūrą... Kol niekas nenorės investuoti... Tol elektromobiliai, tiek šį kartą bandytas „e-NV200“, tiek atsinaujinęs „Nissan Leaf“, prie kurio vairo dar tikiuosi prisėsti, tiek elektriniai „Mitsubishi“ ar „BMW“ modeliai, nors visokeriopai patrauklūs ir turintys nemažą potencialą, bus mūsų keliuose retai sutinkama egzotika.

Už netikėtą modelį dėkui „Pegasus“ modelių agentūrai

Už galimybę išbandyti automobilį ačiū „Nissan Nordic Europe“

Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus

Prim.lt