|
|
Opel Insignia iš arti
|
2016.03.10.
Laimėjęs net kelis „Metų automobilių“ titulus, „Opel“ nesiruošia sustoti ir tikisi atsiriekti savo segmento dalį ne tik su nugalėtoju „Astra“, bet ir su panašiu titulu kadaise įvertinti modeliu „Insignia“.
Juolab, kad universalas, prie kurio vairo praleidau porą dienų, atrodo labai patraukliai. Juodas, masyvus, subtiliai kampuotų formų – „Insignia“ pastebimas bendrame transporto sraute, tačiau įdomiausiai automobilis atrodo su atidaryta bagažine. Tada ypač išryškėja sparnų linijos, dėmesį prikausto atitrauktas bamperio slenkstis, sukuriantis bagažinės tąsos įvaizdį, kurį dar labiau sustiprina... papildomi žibintai. Taip, „Insignia“ turi dvigubus galinius žibintus – vieni įmontuoti bagažinės durelėse, kiti – automobilio kėbule ir pasimato tik atidarius bagažinę. Įdomus ir naudingas sprendimas, padidinantis vairuotojo, ilgam užstrigusio didelėje bagažinėje tamsiame kelyje, saugumą.
Beje, apie „Insignia“ bagažinę išvis reiktų kalbėti atskirai. Ji didelė, erdvi, turi „stumdomą“ dugną, kurį ištraukus lengviau pasiekiami toliau esantys daiktai, o atidaryti ją galima tiek iš lauko, tiek ir paspaudus mygtuką šalia vairuotojo vietos. Beje, atidaryti bagažinę galima tiek iki galo, tiek ir per ¾ aukščio. Kiek neįprasta, tačiau ganėtinai patogu tvarkantis žemose patalpose. Bendrą gražų vaizdą kiek sugadino tik bagažinės durelių „elgesys“ – pakišus ranką po besileidžiančiomis durelėmis, jos, užuot sustojusios ar pakilusios atgal, užsispyrusiai mėgino ranką prispausti...
Atsinaujinusioje „Insignia“ džiugina ne tik bagažinė, bet ir salonas. Bandytoje versijoje jis buvo šviesiai rudos odos su pusiau sportinėmis sėdynėmis. Gamintojų teigimu, sėdynių konstrukciją palaimino ir gydytojai ortopedai. Tikėtina, kad taip ir buvo, nes vidutinio sudėjimo žmogus priekinėse sėdynėse jaučiasi idealiai. Tiesa, jei vairuotojo vieta pilnai „elektrifikuota“, daugiau laisvo laiko turinčiam keleiviui palikti „daliniai patogumai“.
Kita vertus, abejos priekinės sėdynės turi ne tik šildymo, bet ir vėdinimo funkciją. Savotiška naujovė ekonominių automobilių segmente. Sėdynių funkcijų valdymas – sensorinis, atrodo labai gražiai, tačiau, deja, nėra labai patogus. Reikia pasipratinti spaudyti lietimui jautrų ir kiek ilgokai į paspaudimus reaguojantį indikatorių paviršių. Šaltais pirštais tai tampa ganėtinai sudėtingu procesu, kurį kiek pagreitina šildomas vairas. Pastaroji funkcija – standartinė visiems naujiems „Opel“ modeliams – labai praverčia mūsų permainingų orų krašte.
Šildomas vairas ir sėdynės – tai dar ne viskas kuriais gali džiaugtis „Insignia“ vairuotojas. Elektra valdoma sėdynė, aiškūs, nesunkiai pasiekiami valdymo mygtukai ir svirtelės, multifunkcimnis vairas, gal kiek sudėtingesnis, besidubliuojančių funkcijų lietimui jautrus borto kompiuterio ekranas, sistema, perspėjanti apie galimą susidūrimą (bandytoje versijoje ji buvo) ir t.t. Privalumai, kuriuos anksčiau siūlė tik Premium segmentas, sėkmingai diegiami ir pigesniuose automobiliuose. Jeigu dar laisvų rankų įranga būtų veikusi kaip priklauso... Jau ne pirmame „Opel“ pastebiu, kad gamyklinės sistemos nenori „bendrauti“ su mano neišmaniu telefonu – jeigu „Corsa“ paskutinę dieną jo išvis neprijungė, tai „Insignia“ sistemiškai kas keletą kilometrų atjungdavo ir siūlydavo jungtis iš naujo. Varginantis ir dėmesį blaškantis procesas.
Matomumas į priekį ir šonus iš vairuotojo vietos puikus, pastebėti kliūtis padeda ir priekiniai davikliai, o štai prie galinio vaizdo veidrodėlių tenka pasipratinti. Šoniniai atrodo stilingi, tačiau galėtų būti kiek didesni. Mažokai, dėl siauro galinio lango, matosi ir per salono veidrodėlį, tad parkuojantis verčiau vadovautis galinio vaizdo kameros pateikiamu vaizdu.
Spidometras – elektroninis ir, kaip ir vairas, multifinkcinis. Rodo ne tik greiti ir sūkius, bet ir pakeliui „pastebėtus“ kelio ženklus, navigacijos patarimus ir dubliuoja kitas borto kompiuterio funkcijas, tad vairuotojui nebereikia nukreipti dėmesio į pagrindinį ir kiek sudėtingiau valdomą kompiuterio ekraną.
O štai sėdintiems gale pasisekė mažiau – nors automobilis ganėtinai didelis, galiniams keleiviams vietos buvo pagailėta. Vaikai ir smulkesnio sudėjimo žmonės čia įsitaisys patogiau, tačiau aukštesniems ar stambesniems vietos gali ir pritrūkti. Bendrą erdvę dar labiau sumažina stiklinis stogas, į kurį didesni negu 185 cm keleiviai beveik remiasi galvomis. Erdvės kojos atsiras nebent tada, jeigu prie vairo sės smulkaus sudėjimo asmuo, maksimaliai prisitraukęs vairuotojo sėdynę.
Privalumų gale taip pat mažoka – 220 voltų elektros lizdas, šildymo kanalai ir atsidarantis centrinis ranktūris su puodelių laikikliais. Turbūt buvo skaičiuota, kad gale sėdės filmukus per kompiuterį žiūrintys vaikai, kuriems daugiau nieko ir nereikia.
Bandytas modelis turėjo 2,0 l 167 AG dyzelinį variklį ir 6 pavarų automatinę pavarų dėžę su galimybe pavaras junginėti pačiam. Pastaroji funkcija nenudžiugino – jeigu savarankiškai PD pavaras perjunginėjo greitai, tai jungiant jas mechaniniu būdu buvo juntamas nedidelis vėlavimas. Kita vertus, kompiuteris ilgai nesikišo į pavarų dėžės „pjovimą“ ir leido eksperimentuoti su greičiu iki tol, kol tachometro rodyklė pasiekė raudoną zoną.
Puikiai veikia „Insignia“ stabdžių sistema – tiek „išmanioji“, tiek ir mechaninė: judant „autopilotu“ ir davikliams užfiksavus stabdantį priešais važiavusį automobilį, sistema ne tik perspėjo apie galimą susidūrimą, bet ir pati, ganėtinai radikaliai, pradėjo mažinti greiti. Buvo net kilus pagunda išbandyti ar „elektroninės smegenys“ pačios visiškai sustabdytų automobilį, tačiau savisaugos instinktas visgi nugalėjo ir spustelėjus stabdžius automobilis sustojo beveik vietoje.
Maišant po lietaus pažliugusius žvyrkelius buvo proga įvertinti „Insignia“ važiuoklę. Ji nėra labai minkšta, tačiau patogi. Nedideli nelygumai salone nesijaučia, duobėtuose keliuose automobilis ne šokinėja, o maloniai linguoja įveikdamas kliūtis. Bendrą teigiamą įspūdį dar labiau sustiprina gera garso izoliacija.
Be priekaištų automobilis įveikia ir posūkius – „Insignia“ stabiliai laikosi kelyje net ir esant didesniam greičiui, vairuotojas ir priekinis keleivis patikimai prilaikomi sėdynių.
Tikėjausi, kad 2,0 l variklis bus staigesnis ir dinamiškesnis, tačiau teko nusivilti. Panašu, kad jis sukurtas ilgoms, ramioms kelionėms, o ne staigiems startams – greitėjama ne smagiai šaunant iš vietos, o pamažu ir tolygiai. Dinamiškumo varikliui trūko, tačiau jis dirbo tyliai, o degalų sąnaudos buvo beveik tokios, kokias deklaruoja gamintojas – 7,0 l/100 km mišriu režimu ir 5,5 l/100 km magistralėje. Pats tas kelionei su vaikais, kuriems nereikia daug vietos salone, tačiau būtina daug daiktų, telpančių erdvioje bagažinėje. Beje, tokioje kelionėje praverčia ir atsidarantis panoraminis stogas, leidžiantis stebėti besikeičiantį dangų, ir minėtas 220 voltų lizdas, į kurį galima pajungti nešiojamą ar planšetinį kompiuterį. Atsinaujinusi „Insignia“ turi viską, ko reikia moderniai ir keliauti mėgstančiai šių dienų šeimai, tad dabar belieka stebėti kaip atnaujintam modeliui seksis mūsų ne visada nuspėjamoje rinkoje.
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
Prim.lt
Taip pat skaitytkite:
Naujoji „Opel Corsa“ – dabar ir varoma dujomis
