Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Video
Katalogo kategorijų

„Volvo S80“ (2006 – 2016 m.) – perkam naudotą?

„Volvo S80“, vertinant modelį dabartiniais standartais, vienas rinkose veteranų;
Nuotraukos

„Volvo S80“, vertinant modelį dabartiniais standartais, vienas rinkose veteranų; „S80“ gaminamas nuo 2006 m. Per šį laikotarpį automobilis du kartus buvo atnaujintas, tačiau antrinėje rinkoje dažniausiai sutinkami 2006 – 2008 m. egzemplioriai. 2011 – 2013 m. modelių jau gerokai mažiau, o pačius naujausius, pasirodžiusių po 2013 m., galima suskaičiuoti ant pirštų.

„Volvo S80“ taikė į premium segmento E klasę. Jo ilgis – 4 851 mm, plotis – 1 861 mm, aukštis – 1 493 mm. Atskirti pirmuosius modelius nuo atnaujintų galima pagal priekinių žibintų ir chromuotų dalių būklę. 8 – 10 metų senumo sedanuose žibintai matiniai, chromas – apsiblausęs. Be to, reali jų rida, dažniausiai, siekia 150 000 – 250 000 km. 5-erių metų amžiaus automobiliai bus nuvažiavę mažiau ir atrodys geriau. Tą galima pasakyti tiek apie išorę, tiek apie vidų.

Pirmasis modelio atnaujinimas įvyko 2011 m. Modernizuojant automobilį buvo šiek tiek pakeistos eksterjero ir interjero detalės. Pasipildė galimų opcijų sąrašas, atsirado naujos saugumo sistemos. Blokas ant radiatoriaus grotelių nuo tada reiškė, kad automobilis turi aktyvia nuolatinio greičio palaikymo sistemą su automatinio stabdymo funkcija.

Įdomu tai, kad ganėtinai dažnai švedai peržiūrėdavo siūlomus variklius ir jų forsavimo lygį. Taigi, šiandien renkantis naudotą automobilį pagal amžių, ribojate galimų variklių pasirinkimą ir atvirkščiai – rinkdamiesi konkretų variklį, spraudžiate save į modelio gamybos laikotarpio rėmus.

Kukliausias variantas, siūlytas korporatyviniams klientams, mūsų kraštuose pasirodė 2008 m. ir išsilaikė iki 2011 m. Tai – „Ford“ 4 cilindrų 2,0 l 145 AG agregatas. Ganėtinai ilgai šitas variklis buvo montuojamas į „Mondeo“ ir „Focus“ modelius. Jį galima sutikti net kai kuriuose „Mazda“ automobiliuose, tačiau „Volvo S80“ su šiuo varikliu pasitaiko ganėtinai retai. Bandymai įkišti į brangų sedaną pigų variklį nepasiteisino, tad verčiau analizuoti „Volvo“ variklių statistiką.

Deja, bet ne viskas ir čia gražu. Dažnokai švedų varikliuose problemų keldavo ritės ir užvedimo laidai, triukšmauti pradėdavo išleidimo kolektoriaus vožtuvo sklendės, o kas 50 000 – 60 000 km tekdavo valyti droselio sklendę.

Jeigu perkate 150 000 km nuvažiavusį automobilį, patikrinkite kaip veikia dviejų masių smagratis. Girdėti pašaliniai garsai? Reikalaukite nuolaidos arba ieškokite kito modelio, nes detalės remontas nėra pigus, o laiku jo neatlikus rizikuojate kuriam laikui likt be automobilio.

Kuro paskirstymo mechanizme čia sukasi grandinė, kurios būkle reiktų susirūpinti po 100 000 km. Sunkumų keičiant pastarąją sudarys tai, kad nėra žymų, reikia žinoti kaip užmauti skriemulius bei tinkamai elgtis su fazės keitikliais. Patikėti šį darbą garažiniams servisams – pavojinga, kreiptis į oficialius – brangu. Tad jeigu renkatės 150 000 km nuriedėjusį „Volvo S80“ su 4 cilindrų „fordiniu“ varikliu, nusiteikite ir remonto išlaidoms. Arba reikalaukite nuolaidos. Kalboms apie „Volvo“ priežiūros brangumą pagrindą davė oficialių servisų kainos. Remontuojant paprastuose servisuose ir naudojant neoriginalias dalis, galima sutaupyti.

Dažniausiai pasitaikantis variklis – turbininis, 2,5 l ,5 cilindrų, 200 – 254 AG, priklausomai nuo gamybos metų.

Beje, šį variklį galima rasti ir ankstesniuose „Ford Modeno“, tačiau šį kartą pasiekimais dalinosi „Volvo“. 5 cilindrų varikliai – žinomi švedų meistrų „produktai“.  Silpnoji jų vieta – karterio vėdinimo sistemos tepalų atskyrėjęs. Jis linkęs kaupti apnašas ir jeigu nebus prižiūrimas, po 70 000 – 80 000 km padidėjęs spaudimas išspaus riebokšlius. Tai atsitiks dar greičiau, jeigu automobilis žiemos lauke. O štai užvedimo relės jautresnės karščiui. Be to, šios modifikacijos varikliuose dažnai stringa termostatas. Svarbu ir tai, kaip ankstesnis savininkas keitė tepalus. CVVT sistemos, tepančios KMP movą vožtuvai jautriai reaguoja į tepalo kokybę.

Bene patikimiausias iš benzininių variklių – atmosferinis, 6 cilindrų, 3,2 l 238 – 243 AG agregatas. Jis rinkoje buvo iki 2012 m. KPM prievade „dirba“ grandinė, galinti atlaikyti iki 200 000 km ridą. Deja, bet trūkumų turi ir šita modifikacija. Rimčiausia 2006 – 2008 m. sedanų problema – nevykusi karterio vėdinimo sistema ir to pasekmė – tepalų prasisunkimas. Būtent dėl šios priežasties po variklio dangčiu dažnai galima rasti tepalo žymių.

Pasitaikė atvejų, kai trūkdavo aušinimo sistemos išsiplėtimo bakelį su cilindrų bloku jungiantys vamzdeliai ir užliedavo generatorių. Laimei, tai – pirmųjų modelių problema.

Modeliai su turbininiu 6 cilindrų 285 arba 304 AG varikliu dažnai būna papuošti aerodinaminiu aptaku „R-Design“.  Tiesa, jie kainuoja daug, tad antrinėje rinkoje jų beveik nėra. Visgi jei tokį rasite, žinokite, kad jo variklis „serga“ tomis pačiomis ligomis kaip ir 2,5 l T5.

Dažnai pasitaiko modelių su V8 tipo 4,4 l 315 AG varikliais, nors juos gavo tik 2011 m. gaminti „S80“. Variklį „Volvo“ padedant japonų „Yamaha“, kūrė specialiai „XC90“, tačiau vėliau buvo nuspręstą, kad jį gali gauti ir sedanas. Tiesa, pastarajam teko įmontuoti balansuojantį veleną su ganėtinai silpnais guoliais. Taip pat problemų gali pridaryti ir ganėtinai siauros bei linkusios užsikimšti V8 tepimo sklendės.

Nuriedėjus 80 000 – 90 000 km, V8 reikalauja ypatingo dėmesio. Apie tai praneša pasigirdę pašaliniai garsai. Kalimas reiškia, kad laikas keisti viršutinę tvirtinimo atramą, cypimas – dėmesio reikalauja kreipiantieji papildomos įrangos skriemuliai. Be to, modeliuose su sunkiais varikliais – 3,2 l ir 4,4 l – dažniau dėmesio reikalauja priekinės pakabos detalės ir variklių pagalvės. Svoris daro savo.

Turi „S80“ modelis ir bendrą benzininių variklių problemą – perkaitimą, kai sugenda temperatūros davikliai, ventiliatorius ar užsiteršia radiatorius. Minimalios problemos – sugadintos žvakės ir stringantis užvedimas. Rimtesnės – kuro siurblio keitimas. Jeigu pasirinktame modelyje akivaizdus antifrizo prasisunkimas, verčiau paieškoti kito varianto.

Dyzeliniai varikliai tokių problemų neturi, bet ir jų pačių rinkoje mažiau. Tiksliau, pasirinkimas, iš esmės, vienas – 5 cilindrų dyzelinis variklis, žymimas D3, D4 arba D5, kurio galia siekia 163 – 215 AG.

Pirkdami pasiteiraukite ar ankstesnis savininkas bent kartą plovė sūkurinės sklendės bloką ir karterio vėdinimo sistemą. Kita vertus, patys ją irgi galite praplauti. Blogiau nebus. Po 100 000 km reiktų pasirūpinti atidirbusių dujų recirkuliacijos sistema EGR. Visi silpniausia „dyzelio“ vieta – silpnas turbininio įpūtimo reguliatoriaus elektros prievadas. Jis sugesti gali bet kada, o taip atsitikus, tikėtina, teks remontuoti ir turbininio kompresoriaus sparnuotę.

Problemų gali pridaryti ir transmisija. Didžiojo „Volvo S80“ dalis turi automatines pavarų dėžes. Modelių su MPD pasitaiko gerokai rečiau. Pastarosios gali būti tiek „Volvo“, tiek ir „Ford“ gamybos, tačiau informacijos apie jas trūksta.

Kita vertus, užtenka informacijos apie APD. Modelis, gavęs „Ford“ 4 cilindrų variklį, galėjo gauti ir „Ford“ robotizuotą dėžę su dviguba sankaba „PowerShift“. Rimtų trūkumų sistema neturi, tačiau reikia nepamiršti kas 45 000 km keisti tepalus ir filtrus.

Pagrindinė 6 ir 8 pavarų APD „Aisin“ problema – karštis. Jeigu automobilis nuolat laiką leido spūstyse, pavarų dėžę reiktų patyrinėti atidžiau. Žinodami šią silpną vietą, daugelis „S80“ savininkų pavarų dėžei montuodavo atskirą aušinimo sistemą. Automobiliui tokia sistema – didelis privalumas. APD reiktų atidžiau patyrinėti ir renkantis modelį su galingu varikliu, nes staigūs spurtui nuo šviesoforų taip pat paliek savo žymes. Taip reikia žinoti, kad tepalai šiose dėžėse turėjo būti keičiami kas 50 000 – 60 000 km. Turėjo, bet ar buvo?

Visais keturiais ratais varomų „Volvo S80“ nuspręsta nebegaminti atsisakius T6 variklių, tačiau antrinėje rinkoje jų pasitaiko. Sukimo momentas į abi ašis perduodamas per „Haldex“ movą. Šiuo atveju, kuo modelis bus naujesnis, tuo bus geriau. Mova bus ne tik mažiau susidėvėjusi fiziškai, bet ir keičiantis mazgo kartoms bus padidėjęs jo našumas.

Deja, bet visų kartų „Haldex“ blokai turi savo kaprizų. Daugiausia rūpesčių kels tepalo slėgio daviklis, mažiau – tepalo siurblys, tačiau rimčiausia problema – DEM valdymo blokas, sumontuotas ant movos karterio ir neapsaugotas nuo drėgmės. Kardano velenas sunkiai pakelia karštį, tačiau sumontuotas šalia išmetimo sistemos, kuri gerokai sutrumpina jo tarnavimo laiką.

Su važiuokle viskas paprasčiau, tik reikia vengti aktyvios, reguliuojamos važiuoklės, kurią „S80“ gavo po modernizacijos. Perkant naudotą automobilį, vertėtų rinktis modelį su įprasta pakaba.

Važiuoklėje dažniau teks keisti gumines dalis, o metalinės detalės – svirtys, amortizatoriai ir t.t. – turėtų tvarkingai tarnauti apie 100 000 km.

Pagrindinis elektros sistemos gedimas – stringančios užvedimo ir durų spynelės. Kartais gali neveikti elektriniai langų pakelėjai, senesniuose modeliuose dėmesio gali pareikalauti žibintai. Ir ... viskas.

Kėbulo atsparumas korozijai – pavyzdinis. Jeigu pastebėsite rūdis, tai ženklas, kad automobilis buvo daužtas. Paprastai kėbulines „Volvo“ detales keičia tik esant labai rimtai problemai, nes tai – brangu. Dažniausiai jas taiso ir taiso, tad pirkdami automobilį, saugokitės, kad jums neįpirštų „frankenšteino“. Tokiu atveju problemų tikrai neišvengsite.

 

Paruošta pagal užsienio spaudą

Prim.lt