|
|
Henrik Ibsen KAI MIRĘ NUBUSIM
|
RUBEKAS. Ak, Irene, tai būtų galėjęs būti gyvenimas. Ir mudu tai praradom – mudu abu. IRENĖ. Tai, kas negrįžtamai pražuvę, pamatysim tik tada... RUBEKAS. Kada..? IRENĖ. Kai mes mirę nubusim. RUBEKAS. Ir ką gi mes tada pamatysim? IRENĖ. Pamatysim, kad niekados negyvenome.
- Režisierė
- Monika Klimaitė
- Scenografijos dailininkė
- Paulė Bocullaitė
- Kostiumų dailininkė
- Eigilė Juodytė
- Kompozitorius
- Tadas Žukauskas
Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius
Du metus iš eilės labai sėkmingai dalyvavusi festivalyje „Nerk į teatrą“ kaip kūrybinių dirbtuvių vedėja, režisierė Monika Klimaitė pasirinko dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“ (1899). Ši drama tarsi apibendrina prieš tai parašytas autoriaus dramas, pradedant nuo „Lėlių namų“ iki šios, paskutinės jo kūryboje, užbaigiančios tam tikrą dramų ciklą. Pjesėje kalbama apie žmogaus gyvenimo ir meno vertę, apie pasirinkimus, praradimus ir instinktą susigrąžinti tai, ką prarandi. „Žmogus, nepaisant jo amžiaus, statuso, socialinės padėties ar laikmečio, nuolat yra pasirinkimų kelyje. Nors ir parašyta XIX-XX amžių sankirtoje, ši pjesė man atrodo aktuali ir šiandien, nes žmogaus dvasiniai poreikiai nesikeičia, – keičiasi tik aplinkybės ir pateikimo forma. Visi pjesės veikėjai – tarsi kažkada padarytų pasirinkimų „aukos“, kurios dabar jaučiasi įkalintos savo ir kitų egzistencijose. Spektaklyje norėčiau kalbėti apie žmogų, siekiantį ištrūkti iš stagnacija pavirtusios realybės, susigrąžinti prarastą „laisvę“ ir vėl iš naujo nubusti „naujam“ gyvenimui. Šį kūrinį matau kaip realybės ir pasakos sintezę, kur nėra aiškios – atpažįstamos vietos ar laikmečio“, – teigia Nacionaliniame Kauno dramos teatre debiutuojanti menininkė M. Klimaitė.
Pagrindiniai veikėjai – skulptorius Rubekas ir jo modelis Irenė, kurios siela buvo paaukota menui. Abu turi psichinio silpnumo savybių, abu yra kažką praradę savo gyvenime. Tačiau susitikę beviltiškai traukia vienas kitą, ieškodami kompensacijos už tai, kas prarasta. Skulptoriaus žmona Maja negali padaryti vyro laimingo – jis visą save atidavęs savo šedevrui. Kūrinys apgaubtas neraminančiu širdžių šalčiu – vienas kito herojai negali nei paliesti, nei jausti, nei mylėti.
Henrikas Ibsenas tarsi nebyliai teigia: buvimas menininku reiškia siekį sukurti gyvybę, paaukojant kitą. Pjesėje atsiskleidžia nepalaužiamas tikėjimas, svarbiausi gyvenimo elementai ir autoriaus abejonė savo misijos reikšmingumu.