|
Pagal estų dramaturgo Timo Jansono pjesę „Chelsea Win, arba Bulvių džemas“
Gal jau užtenka?
Nuolat viskas kažkaip ne taip.
Niekas kažkodėl taip ir nesikeičia..?
Pagaliau atėjo laikas nuspręsti, už ką statai savo gyvenime!
Kiekviena problema turi tris sprendimo būdus: susitaikymą, kad kitaip nebus, prisitaikymą, kad nebesikankintum, ir išėjimą. Kurį iš jų pasirinksi Tu?
„Nacionalinės daržovės“ – tai spektaklis toksinių santykių, priklausomybės, negalėjimo priimti sprendimą, strigimo sau paspęstuose spąstuose temomis, kurios kaip niekad tapo aktualios „atsiveriančių galimybių“ pasaulyje. Trys spektaklio herojai – paprasti, neturtingi žmonės, besitikintys stebuklo. Jie įstrigę sekinančiuose santykiuose, kamuojami priklausomybių ir niekaip negalintys priimti aiškaus, ryžtingo sprendimo. Tai situacija, kurią spektaklio režisierė Agnė Dilytė vadina „mirties šokiu uždaroje erdvėje“.
„Groteskas padeda, kai nusiviliam, susitaikom ir nebemokam į situaciją žiūrėti optimistiškai. Tokioje situacijoje groteskas veikia kaip terapija“, – spektaklio žanro pasirinkimą komentuoja režisierė. Savąjį „mirties šokį“ personažai šoka buitinio trasho stilistikoje – kasdienybėje vienas kitą keičiančių kultūros formų kaleidoskope, kurį scenoje kartu su Agne Dilyte sukūrė scenografas Artūras Šimonis. Įprastos, „iki kaulų smegenų“ pažįstamos detalės, garsai ir veiksmai, iš kaimynų kiemo sklindanti pop muzika, internetiniai patarimai, kaip pozityviai nusiteikti, ir galiausiai – visa tai perskrodžiantis garso ir šviesų hardcore‘as.
Estų dramaturgo Timo Jansono pjesė „Chelsea Win, arba Bulvių džemas“ spektaklio kūrėjams tapo patvirtinimu, kad problemos – ar jos Estijoje, ar Lietuvoje – tos pačios. Mus, kaip ir estus, pasiekė psichinės ir socialinės ligos, kurios jau senokai laikomos visuomenine problema JAV: priklausomybė lošimui (ludomanija), kompulsyvus potraukis pirkti (oniomanija), toksiniai santykiai ir kt. turi rimtų, netgi katastrofiškų pasekmių šeimoms ir aplinkiniams. Maža to, turime savas, rytietiškas priklausomybines tradicijas ir stiprų trauminį represinio režimo palikimą su atitinkamomis socialinėmis ir psichologinėmis pasekmėmis. Personažų santykiai, kuriuos fotografiškai realistiškai vaizduoja režisierė, slepia visą kompleksą visuomeninių ir asmeninių problemų. Kaip gyventi šansų nesuteikiančioje visuomenėje? Kokių pastangų reikia išgyventi nuolatiniame nepritekliuje? Kiek gelbsti neįgyvendinamų svajonių ar iliuzijų „terapija“?
Rutinoje besisukančių žmonių gyvenimas, pasidavimas aplinkybėms ir įsitikinimas, kad nieko negali pakeisti, paverčia mus daržovėmis. Taip paplitusią mūsų emigraciją režisierė sieja su pasyvia agresija. Jos manymu, tai pasyvi revoliucija – sprendimas pabėgti vietoj to, kad kažką pakeistum čia vietoje. Spektaklio autoriai kviečia netapti daržovėmis ir žadina ryžtui keisti savo aplinką: nustoti kaltinti aplinkybes ir joms pasiduoti, nustoti kaltinti vieniems kitus, o verčiau imtis ryžtingų sprendimų ir pakeisti savo gyvenimą į orų, veiksmingą buvimą drauge.
Režisierė – Agnė Dilytė
Scenografas – Artūras Šimonis
Vaidina: Raimonda Kimbraitė, Vytautas Gasiliūnas, Artūras Sužiedėlis
Spektaklyje skamba „Modern Talking“, „C.C. Catch“, „Simply Red“, Džordanos Butkutės, SEL ir kt. dainos bei hardcore stiliaus muzika.