|
|
Patrick Süskind. KONTRABOSAS
|
Dramaturgas – Patrick Süskind
Scenografė – Renata Valčik
Kontrabosistas – Donatas Želvys
Iš vokiečių kalbos vertė Jurgis Kunčinas
„Kontrabosas“ – teatro atsiskyrėlių, protagonistų Süskindo, Masalskio ir Puidoko instrumentas“
XX a. aštuntąjį dešimtmetį praleidęs, kaip pats sako, rašydamas „trumpus nespausdinamus prozos kūrinėlius ir ilgesnes nestatomas pjeses“, Patrickas Süskindas netikėtai išgarsėjo devintojo dešimtmečio pradžioje, parašęs monodramą „Kontrabosas“ (1981), kuri iškart sulaukė sėkmės daugelyje Vokietijos teatrų.
Į savo juokingas keršto fantazijas pasinėrusio kontrabosininko monologas, prisodrintas pasibjaurėjimo savimi ir pagiežos abejingam pasauliui, suranda atgarsį žiūrovų širdyse – jie plūsta į šios dramos pastatymus daugelyje pasaulio šalių.
„Kontrabose“ nėra jokių receptų, išvadų, konfliktų, įprastinių koncepcijų. Tai – vokiečio nonkonformisto žvilgsnis į žmogų kaip į didelės gyvenimo partitūros natą. Gal šiek tiek daugiau – į niekada solo partijos neatliekantį instrumentą–kontrabosą. Žmogus – kontrabosas. Didelis, nerangus, stovintis ten toli – paskutinėje eilėje. Už jo – tiktai litauras. Kontrabosininkui net nusilenkimui atsistoti niekada netenka, nes jis ir taip visada stovi. Toks yra mirtingo žmogaus gyvenimas.
Nuo pasaulio atsiskyręs rašytojas tiksliai savo būsenas sutelkia į muzikanto atlikėjo parapsichologinius išgyvenimus. Atsiskyrėlis, mizantropas, tačiau turintis savo siekių ir troškimų, Süskindo kontrabosininkas – tipiškas tipiško žmogaus atspindys. Kūrinyje veiksmas vystosi tarytum nuosekliai, siužetas dėstomas tiesiog su pedantišku smulkmeniškumu, tačiau lyg gendančio grotuvo adatėle autorius vis kepšteli per smegenis, vis brūkšteli per ausį, vis užveža per „marmūzę“, kol galų gale pastebi, kad esi nukautas.
„Kontrabosas“ – nei daugiau, nei mažiau sėkmingiausias pastarųjų metų teatrinis kūrinys. Jis meniškas, tikslus, sukurtas, o ne pastatytas. Tai spektaklis, o ne projektas. Tai surastas, o ne kieno nors pasiūlytas kūrinys. Tai laukta, o ne atsitiktinai į rankas pakliuvusi medžiaga. Tai išlauktas, o ne jėga „pasisavintas“ kūrybinio gyvenimo etapas.
Tai aktoriaus Šarūno Puidoko benefisas – keturiasdešimt metų „nepasitenkinusio“, „išbambėto“ gyvenimo šūvis. Ilgas, dvejonėmis ir prakaitu aplaistytas darbas. Kruopščiausios juvelyrikos kūrinys. Futuristiškai ekspresyvi Puidoko vaidyba, sušildyta jautriausiais, lyriškiausiais intarpais, spektaklį pavertė poetiškai įtaigiu monologu.