|
|
Tadeusz Słobodzianek. MŪSŲ KLASĖ
|
Scenografas
Marijus JACOVSKIS
Kompozitorius
Antanas JASENKA
Videomenininkė
Eglė EIGIRDAITĖ
Šviesų dailininkas
Vilius VILUTIS
Kostiumų dailininkas
Zane PIHLSTROM (JAV)
Iš lenkų kalbos išvertė
Rolandas RASTAUSKAS
Muzikantai
Darius BAŽANOVAS, Edvaldas JUCIUS, Algirdas JANUŠEVIČIUS, Julius RAČKAUSKAS, Darius ŽYLĖ
Vaidina
- Dora (1920-1941); Rachelka / Mariana (1920-2002) — Miglė POLIKEVIČIŪTĖ
- Dora (1920-1941) — Toma VAŠKEVIČIŪTĖ
- Zocha (1919-1985) — Monika BIČIŪNAITĖ
- Zocha (1919-1985) — Rimantė VALIUKAITĖ
- Zocha (1919-1985) — Vaiva MAINELYTĖ
- Rachelka / Mariana (1920-2002) — Monika VAIČIULYTĖ
- Rachelka / Mariana (1920-2002) — Aldona JANUŠAUSKAITĖ
- Jokūbas Kacas (1919-1941) — Daumantas CIUNIS
- Rysekas (1919-1942) — Dainius JANKAUSKAS
- Menachemas (1919-1975) — Tadas GRYN
- Zigmuntas (1918-1977) — Ramūnas CICĖNAS
- Henekas (1919-2001) — Paulius TAMOLĖ
- Henekas (1919-2001) — Gediminas GIRDVAINIS
- Vladekas (1919-2001) — Algirdas GRADAUSKAS
- Vladekas (1919-2001) — Tomas ŽAIBUS
- Vladekas (1919-2001) — Valerijus JEVSEJEVAS
- Abraomas (1920-2003) — Marius REPŠYS
- Abraomas (1920-2003) — Vainius SODEIKA
1941-aisiais mažame Jedvabnės kaime Lenkijoje įvykusi tragedija, kai daržinėje žydus sudegino jų kaimynai, pokaryje tapo vienu iš visos Holokausto tragedijos simbolių. Iškalbingas ne tik faktas, kad kartu gyvenę žmonės žudė vieni kitus, bet ir tyla, ilgą laiką po karo gaubusi šį įvykį – valstybės vadovai bei patys įvykių liudininkai vardan šventos ramybės atkakliai nenorėjo prisiminti ir pripažinti įvykusio nusikaltimo. Tačiau iškalbingiausia, kad tokių jedvabnių buvo ne vien Lenkijoje, bet ir kitose Holokaustą išgyvenusiose šalyse. Taip pat ir Lietuvoje. O jų atmintis sunkiai skinasi kelią į mūsų sąmonę.
Žydų istorinėje mitologijoje veikia dibukas – paslaptinga piktoji dvasia, apsigyvenanti žmoguje kaip kaltės jausmas. Dibukas gali apsigyventi atskirame žmoguje arba tautoje kaip neįsisąmonintos praeities šmėkla. Nenorėdami jos pripažinti, nepažįstame patys savęs ir nesuvoktas kaltės jausmas įgauna iracionalias, neretai agresyvias išraiškas. Lietuviai, kaip ir lenkai, turi tą patį dibuką, kurį ilgus metus stūmė iš savo sąmonės. Bet lenkai apie jį pradėjo kalbėti anksčiau. Pirmieji buvo menininkai, ir nemaža dalimi teatralai. Jie suprato, kad tai reikia daryti, nes, anot profesoriaus Zygmunto Baumano, „Holokaustas yra kaip langas, pro kurį žiūrėdamas gali pamatyti kitaip nepamatomus dalykus. Ir tie dalykai labiau svarbūs ne nusikaltėliams, jų aukoms ir liudininkams, bet tiems, kurie gyvena dabar ir gyvens ateityje“. Nes būtent jiems yra sunkiausia suvokti savo dibuko kilmę ir išsivaduoti iš jo.
Jedvabnės tragedijos pagrindu sukurta lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ sukrėtė ne naujais faktais apie Holokaustą, o kalbėjimu apie istorinę atmintį šiandieniniam žmogui suprantama kalba. Kodėl klasės draugai pradeda vieni kitus žudyti? Kaip iš nusikaltimo gimsta kerštas? Ir ką, praėjus daugeliui metų, norime, o ko nenorime prisiminti? Nors „Mūsų klasė“ parašyta remiantis istoriniais faktais, ji yra adresuota tiems, „kurie gyvena dabar“. Pjesė provokuoja mus pažvelgti į istoriją pro savo sąžinės langą atmetus išankstines nuostatas. Todėl ji sukelia karštas diskusijas ten, kur tokios nuostatos dominuoja.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Mūsų klasė“ kuria režisierė Yana Ross kartu su skirtingų kartų aktorių ir menininkų komanda. Tai žada būti nuoširdus ir sąžiningas kvietimas žiūrovams kalbėtis apie mūsų istorijos dibukus, pasitelkus asmeninius išgyvenimus, patirtis ir sąžinės balsą.