Šiuolaikinės rusų dramaturgijos atstovo Michaiło Durnenkovo kūryboje, kuri buvo išversta į vokiečių, anglų, suomių, baltarusių, lenkų, lietuvių ir kitas kalbas, pinasi absurdo motyvai, kasdienės rutinos momentai, slaptos svajonės, žmogaus pasirinkimų ir jo prigimties temos. Viskas kartu sukasi gyvenimo pasirinkimų karuselėje, tačiau vis neprarandant vilties iki paskutinės akimirkos. M. Durnenkovo pjesėje „Karas dar neprasidėjo” – aprašomos spalvingos, drąsios, absurdiškos, šizofreniškos ir kartu itin jautrios istorijos žmonių, kurie mums primena ne ką kitą, o tik… pačius save.

Kas mus daro ypatingais? Kodėl vieni ar kiti sutikti žmonės palieka žymes po savęs? Kokias žymes mes paliekame kituose? Diena iš dienos einame savo gyvenimo keliais, pavargstam, tada susigūžę skęstam, bet vėl iš kažkur randam jėgų vis kilti aukštyn į savo svajonių ir tikslų kalną.

Taip ir pjesės veikėjai, kurie vis kitokie, tačiau kamuojami tų pačių gyvenimiškų klausimų ir problemų, džiaugsmų ir vilčių. Jie nenustoja tikėti. „Juk mudu susitikom, ir tu žinai, kad tai – ne atsitiktinumas. Viskas aplink – atsitiktinai, savaime, bet kaip, o mudviejų susitikimas – ne. Jis visam gyvenimui. Žmonės – tarsi kartoniniai dėlionės gabalai – nesutampa, bet jie labai nori ir laužo save, suprask, šitaip bet kokias dvi dalis galima sujungti per prievartą, bet juk visi jaučia, kad vienintelė pora – tik viena!”

Apie spektaklio spontaniškumą, gyvybingumą ir improvizacijas prasitaria vienas iš kūrybinės komandos aktorių, Emilis Pavilionis: „Tik spektaklio metu išaiškės kas ką vaidins ir kuri scena po kurios eis.“ Tai nėra naujas reginys scenoje, tačiau plačiai atskleidžiantis aktorių kūrybiškumą, bei greitą reakciją į situacijas.

Spektaklis, regis, yra tiesiog be ribų. Nežinia, kur jis tiksliai prasideda, o kur baigiasi. Kas pagrindinis personažas, o kas antagonistas. Drąsūs režisieriaus Tomaszo Leszczyńskio bandymai Juozo Miltinio dramos teatre kuria atvirą erdvę ir laisvą aplinką tiek žiūrovams tiek aktoriams. Improvizacija – jungia visus esančius salėje. Kas pjesėje svarbiausia – galima išsiaiškinti tik pamačius savo akimis.

www.miltinio-teatras.lt

Spausdinti