Po dešimties metų pertraukos į Kauną sugrįžta šiame teatre ryškų kūrybinės biografijos tarpsnį išgyvenęs režisierius Jonas Vaitkus. Paskutinis jo darbas NKDT – Haroldo Müllerio pjesė „Visi mano sūnūs“ (2007). Būsimai premjerai režisierius pasirinko Lietuvos teatro scenoje nė karto nestatytą vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės literatūros kūrėjo Thomo Manno pjesę „Fjorenca“. „Fjorenca“ – vienintelė užbaigta Thomo Manno pjesė, parašyta 1906 m. J. Vaitkui asistuoja aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis.

Kūrinio veiksmas vyksta XV a. pabaigos Florencijoje, 1492 m. Medičių viloje. Pagrindiniai dramos herojai – Florencijos valdovas aistringas meno kūrinių kolekcionierius, menininkų globėjas Lorencas de Medičis (Lorencas Nuostabusis) bei vienuolis Džirolamas Savonarola. Svarbus vaidmuo tenka ir vienintelei dramos herojei – Lorenco meilužei Fjorei. Kažkada atstūmusi Džirolamą, o vėliau tapusi Lorenco mylimąja, Fjorė yra nesutaikomo konflikto tarp šių dviejų antagonistų priežastis. Simboline prasme Fjorė – tai Florencija. Jos pasirinkimas tarp Medičio ir Savonarolos reikštų ir Florencijos pasirinkimą to, kas ją valdys…

Thomo Manno dramoje „Fjorenca“ dominuoja vitališkumo ir dvasingumo konfrontacija. Siekdamas sukurti autentiškus pagrindinių herojų paveikslus, autorius susipažino su Savonarolos biografija, studijavo J. Burckhardto veikalą „Renesanso kultūra“. Tačiau „Fjorenca“ nėra istorinė drama, o istorinės asmenybės, veikiančios joje, autoriaus nuomone, idealiai tiko skirtingų ir prieštaringų principų reiškėjų vaidmenims. Sulaukęs priekaištų dėl katalikybės diskreditavimo, garsus literatas kritikams atsakė, kad tokio tikslo neturėjo, ir, jeigu dramoje esama kritinių tendencijų, tai kritikos objektas yra renesanso kultūra, o ne katalikų bažnyčia.

Nors kūrinio veiksmas vyksta XV a. intrigų ir konfliktų draskomoje Florencijoje, tačiau, pasak režisieriaus Jono Vaitkaus, idėjos aktualios ir šiandienos Lietuvai. „Ši pjesė yra apie liberalizmo krizę, kuri beatodairiškai sunaikina tikrąsias žmogaus vertybes. Prisidengiame žinojimo kauke, aukščiau visko iškeliame išsilavinimo būtinumą, tačiau visa tai bergždžias reikalas, jei negauname atgaivos dvasiai ir nesuvokiame, kad žmogus – ne gyvulys ar daržovė, o paslaptis. Nebėra ribos, kuri nubrėžtų aiškią liniją tarp malonumų patenkinimo ir dvasinės pilnatvės. Su tuo galiu kovoti tik teatro kalba, tai mano vienintelis ginklas“,– apie pjesėje atsispindinčius visuomenės skaudulius kalba režisierius Jonas Vaitkus.

Režisieriaus Jono Vaitkaus nuomone esminis dramos konfliktas – akivaizdi tikėjimo į žmogų ir moralę stoka. „Lorencas išsako labai aiškias mintis; jeigu žmogus nevalingas, nesugeba atsispirti jausminiams poreikiams, neturi saiko, iš esmės jis save sunaikina: „Jeigu valios dėka nestatyčiau savęs į tam tikrą rėmą, būčiau pasmirdęs ožys.“ Tai labai kategoriškas vertinimas, kurį sako tas, kuris buvo viršūnėje, rengė linksmybes ir karnavalus, ir pats juose dalyvavo. Spektaklyje taip pat keliamas profesinė išdavystės, nepagarbos profesinei priesaikai klausimas. Tapyti, ką nori, apipavidalinti knygelę neskaitant, kas joje užrašyta? Tai turėtų būti svarbu, – jeigu nėra atrankos, toks menininkas tampa šiukšliadėže. Ar su tokiu žmogumi norisi bendrauti? Tai – antisanitariška būsena. Žmogus savo bevališkumu, bestuburiškumu apnuodija savo kūrinį. Šiais laikais šiukšlių priryjama iš visur: medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka: skanu ir gerai, “ – sako kūrėjas.

www.dramosteatras.lt

Spausdinti