Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Mano Lietuva 2015 - kitoks požiūris į mūsų kraštą

Užsienyje gyvenančios tautietės mintys apie šiandienos Lietuvą
Nuotraukos

Planavau nerašyti apie įspūdžius iš Lietuvos.

Kam?
Kam gali būti įdomu, ką mačiau, kur buvau, ką manau.
Bet kur benueičiau, kur bepasisukčiau, ką besutikčiau, visi klausia to paties – tai kaip tau Lietuva?
Net FB draugai klausia.
Galiu pasakyti keliais žodžiais: viskas ten gerai. Ten buvo gerai tada, kai dar buvau, ten yra gerai, kai manęs nėra.Ten bus gerai, kai mūsų jau nebus.
Ar kiekvienas laimingas ten, kur gyvena? Užduokit šį klausimą žiūrėdami į veidrodį, ir išgirskit atsakymą.
Nelaimingų yra visur, kaip ir laimingų. Koks esi, tokia ir tavo laimė.

Galvojau, nieko nerašysiu.
Bet atėjus Adventui, kai lauke beveik nuo pietų temsta, kai visus įtraukia metų pabaigos švenčių rutina, galvoju, noriu parašyti. Noriu parašyti, kad žinotų tie, kurie klausia ir laukia atsakymų, kuriems įdomu, arba tiems, kurie norėtų nuvažiuoti, kad ir po dešimt metų, bet negali.
Galvojau, nieko nerašysiu, nes tas išmėtytos tautos pasidalijimo sindromas virtualioje erdvėje  labai jautrus: kas likęs namuose, tas teisus, o kas išvykęs, tas išdavikas, kaip komunizmo laikais, kas ne su mumis, tas priešas, ir pabandyk nors žodį vyptelti, būsi neteisus devyniasdešimt devynis kartus iš eilės.

Bet realiame laike ir realioje tikrovėje to nieko nejaučiau.
Tai ko grįžai, paklausė roko muzikantas, stovėdamas antro aukšto balkone.
Tik aplankyti, sakau.
Tada gerai, nėra čia ką daryti, sako.
Šiemet pirmą kartą po dešimt metų važiavom su dukra atgal į Lietuvą.
Ar negalėjai, girdėjau klausimų.
Galėjau, jeigu būčiau negalėjusi, būčiau negalėjusi ir dirbti ten, kur dirbu.
Tai kodėl nevažiavai anksčiau?
Todėl, kad negalėjau, nes galėjimas iš esmės ir galėjimas – du skirtingi dalykai.

Mes darėm piligriminę kelionę – lankėm, kur esam buvę, norėjom pamatyti, kur gyvenę, pabūti su giminėmis, susitikti su draugais, kurie išsilaikė per dešimt metų. Išsilaikė daug daugiau, negu susitikom, laikas ir erdvė neturi jokios reikšmės, jeigu nori laikytis, tik mums skirto dviejų savaičių limito buvo mažai susitikimams.
Ir su giminėmis, ir su artimaisiais, maža laiko.
Per mažai pabuvom kartu, sako dabar Mamytė per Skype.
Niekada nebus gana, sakau. Visada trūksta.
Mes ėjom savo prisiminimais, savo išgyvenimais, savo vietomis ir savo prisirišimais.

Iš esmės
Lietuva – labai graži.
Pirmiausia, kiekvienas kaimas turi gatves.
Važiuoji plynais laukais, atrodo, nieko gyvo, o štai keliukas šone, ir stovi stulpelis su gatvės pavadinimu.
Anksčiau siųsdavai laiškus į Pasvirnių kaimą, nes ten kiekvienas laiškanešys žinojo, kur Petrauskas, kur Majauskas, o dabar siunti į Pasvirnių kaimą, Liepų gatvę, kur vienintelis Karauskų namas.
Kažkas sakė, nieko naujo, seniai gatvės giliuose kaimuose sužymėtos.
Bet man tai – džiugi ir graži naujiena, praaugusi sodžiaus rėmus, kur nėra jokių nuorodų, nes visi vienas kitą pažįsta, ir dabar atvykėliui nereikia sakyti, pasuk į dešinę už prūdo, gali oriai nurodyti kryptį.
Bet net ir Vilniuje, kai klausėm, kur eiti, sakydavo – eikit, ten pamatysit.
Po antro karto mes jau garsiai juokėmės, išgirdę – ten pamatysit, atrodėm keistai, bet ta nuoroda Lietuvoje priimtina.
Tada prisiminėm savo draugės žodžius: ji sakė savo giminėms, kad lauks O‘Hare atskrendančios giminaitės, ir klausė, kaip ji bus apsirengusi.
Šviesiais rūbais – buvo atsakyta.
Mėlynai, žaliai, geltonai, baltai, rudai – kaip šviesiais?
Šviesiais.

Antra, visuose keliuose yra žiedai.
Jeigu tikiesi važiuoti po dešimt metų iš atminties, neišdegs – suksi žiedais vietoje kryžkelių.
Kol parleki iš Vilniaus į mylimą Dzūkiją, sukiesi gal šešiuose žieduose, ar dar daugiau. Kaip Prancūzijoje.
Tikrai kaip Prancūzijoje, kur bet kokiuose tyrlaukiuose gausi žiedą, kad neskubėtum, kad kuo geriau pajustum neskubią kaimo dvasią, pasigėrėtum.
Ir kaip Europoje, net perėjos apšviestos regionuose, sudėtos saulės baterijos, ir apšviesta.
Gražu. Ir saugu. Civilizuota.

Trečia, dviratininkai dėvi ryškiai geltonas liemenes.
Kai pamačiau pirmus, galvojau, kiek daug žmonių kelininkais dirba, tada brolienė paaiškino – toks įstatymas. Važiuoji dviračiu, turi dėvėti ryškią liemenę.
Rojus, kaip išmintingai. Diena ar naktis, pagaliau gali pastebėti dviratininkus.
Jeigu Chicago taip įtvirtintų, nepykčiau, čia suprantu, kodėl visi nekenčia dviratininkų, nardančių įžūliai, nes nesimato.

Ketvirta, net kaimai gražūs.
Gali man kiek nori pasakoti apie prasigėrusius kaimus, tikriausiai taip ir yra, kas sako, tas žino, bet net ir glūdumose, prie daugiabučių, žydi gėlės – žmonės gyvena, kaip savo.

Daugiau tvarkos, ir nesimato to įprasto kaimo muziejaus vaizdo, kai viskas, ką turi, išdėta kiemo perimetre, kaupta dešimtmečiais, ir neišmesi, gal prireiks. Sodybos aprinktos, nudailintos, gal patys susirinko, gal kas pavogė, bet švariau ir gražiau, tvarkingiau, saviau.

Penkta, žmonės mandagūs.
Kiek tvarkėm reikalus, bankuose ar įstaigose, taip pat ir parduotuvėse, visi mandagūs, kalbantys, bendraujantys.
Man patiko klausti ir girdėti, patiko tvarkyti reikalus lietuviškai, esu skaičiusi ir draugai pasakojo visko, bet man pasitaikė tik mandagūs ir paslaugūs. Artimi.
Mamyte, ar įsivaizduoji, ten visi kalbės lietuviškai, Čikagoje šypsodamasi klausė dukra.
Žinau, ką ji sakė. Kad nebus galima garsiai aptarinėti tai, ką matai, kad mes neturėsim savo slaptosios kalbos, kaip Chicago, kai kartais garsiai komentuoji, tikėdamas, kad niekas nesupranta.

Šešta, keliuose pristatyta greičio matuoklių.
Keliuose tankiai pristatyta inkilų, fotografuojančių per greitai judančius, ir dar prieš tai sustatyti įspėjantys ženklai asilo beretėms – judėk pagal taisykles, nes nufotkinsim.Iš karto, tik atvykus, man sakė susitikus bičiulis čikagiškis, saugokis, aš jau nusifotografavau.
Tas man patiko. Nelėk, kaip subinę įsidilginęs. Esi atostogose. Mėgaukis.  

Septinta, Vilnius kitoks.
Mes vos sugebėjom grįžti į savo namus.
Mes nesugebėjom išvažiuoti iš savo namų.
Kelių, kurie buvo, nėra.
Ir gatvės atrodo kitaip.
Pasikeitę.

Tokiems, sugrįžtantiems kas dešimt metų, oro uoste turėtų duoti ženkliukus ir lipdukus: Aš – sugrįžėlis.
Juos galėtumėm klijuoti ant automobilių, drabužių, rankinių, kad visi žinotų. Kad įspėtumėm, jog keliuose judam lėtai, nes dairomės, kad šaligatviu šliaužiam, nes spoksom, kad bendraujam keistai, nes pratinamės ir tiriam.
Mes jaučiamės priklausantys, bet iš esmės, jau esam ne ten.
Mes bandom sufokusuoti tai, ką prisimenam, su tuo, ką matom. Kaip fotoaparate, kai rankiniu būdu nustatinėji, arčiau ir toliau, kaip per rūką ar išskydę, kol ryšku.
Kaip tu jautiesi, ar kaip namuose, klausia dėdė.
Kažkaip keistai, sakau.
Tai ir būk ten, sako.
Aš ir esu. 
Esu priklausanti dviems pasauliams, pasirinkusi, kur gyventi, bet jaučianti dviejuose.

Vilma