Ar viską žinome apie anstolių veiklą?

Teismas. Nutartis. Spendimas. Nutarties vykdymas. Anstoliai. Didžiajai daliai Lietuvos gyventojų šie terminai nėra girdėti ir, tikėkimės, visada liks tik nieko nesakančiais terminais. Deja, yra ir tokių, kurie apie kiekvieną iš terminų gali papasakoti labai daug keistų, įdomių ar sunkiai įtikinamų istorijų.

Ypač įdomių istorijų galėtų papasakoti tokių nevyriausybinių organizacijų kaip Vyrų krizių centras (VKC) ar Asociacija prieš tėvų astūmimą (APTA) nariai, tačiau, kadangi teismų darbo, keliančio tam tikros visuomenės dalies nepasitenkinimą, pasireškianti piketais, mūsų šalyje nesiima vertinti net šalies vadovė – vienintelis asmuo, galintis paskirti ar atleisti teisėjus, mes irgi teismų temos vengdami, pakalbėsime šiandiena apie asmenis, turinčius garantuoti, kad teismų priimtos nutartys ir sprendimai būtų vykdomi. Pakalbėsime apie teismo anstolius.

Į klausimus, susijusius su Teismo anstolių veikla Prim.lt portalui maloniai sutiko atsakyti Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė

Gal galėtumėt patikslinti - Teismų nutartys mūsų šalyje yra privalomos ar rekomendacinio pobūdžio? (klausimas gali skambėti keistai, tačiau ne retas atvejis, kai teismo nutartis, ypač susijusi su šeimos santykiais, vienos iš šalių traktuojama kaip rekomendacinė – red. past.)

Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdomas nedelsiant, kaip galima greičiau. Jeigu asmuo po teismo ar kitos institucijos sprendimo per įstatyme įtvirtintus terminus geranoriškai nesumoka skolos arba neįvykdo kitos prievolės, sprendimas gali būti pateikiamas vykdyti antstoliui.

Teismo sprendimų privalomumas įtvirtintas Civilinio proceso kodekso 18 straipsnyje: „Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje“.

Ar antstolio pareiga užtikrinti, kad teismo priimtos nutartys būtų vykdomos?

Vykdomųjų dokumentų vykdymas (taip pat ir dokumentų, priimtų teismo nutarčių pagrindu) pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnį yra viena iš antstolio funkcijų, kurias jis privalo vykdyti. Antstolių įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, kad, „vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų“.

Antstolio taikomos priverstinio poveikio priemonės, kuriomis siekiama realaus sprendimo įvykdymo, neperkelia pareigos vykdyti teismo sprendimą nuo skolininko pečių ant antstolio pečių.

Ar pinigus už savo darbą paėmęs antstolis gali atsisakyti tą darbą vykdyti? (redakcijai yra žinomi atveji, kai pinigus paėmę anstoliai vėliau atsisakydavo vykdyti savo pareigas – red. past.

Pateikdamas antstoliui vykdomąjį dokumentą, išieškotojas sumoka visas arba dalį sprendimo vykdymo išlaidų, kurios būtinos išieškojimo procesui administruoti. Kol išieškojimas neįvykdytas, antstolio atlygis neskaičiuojamas. Situacijos, kai vykdomoji byla dėl objektyvių priežasčių nutraukiama, nepanaikina iki to momento atliktų priverstinių vykdymo veiksmų, už kuriuos ir yra imamas nustatytas „avansinis“ mokestis.

Praktika rodo, kad antstoliai labai nemėgsta užtikrinti nutarčių, kuriose numatyta vaikų bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarka, vykdymo. (informacija gauta iš su tokiomis problemomis susidūrusių tėvų – red. past.) Gal galite pakomentuoti, kodėl tokio tipo teismo nutartis antstoliai linkę ignoruoti?

Žodis „nemėgsta“ klausimo formuluotėje gali išreikšti subjektyvų požiūrį, bet šis žodis netinka tiksliam situacijos apibendrinimui.

Vaiko globos reguliavimas teisinėmis ir juolab – priverstiniu būdu vykdomomis – procedūromis yra kraštutinis problemos sprendimo būdas. Deja, Lietuvoje nuolat yra keliasdešimt iširusių šeimų vaikų, kurių gyvenimą su vienu iš tėvų reguliuoja teismų sprendimai, o dėl šių sprendimų vykdymo kreipiamasi į antstolius. Po ilgo skausmingo bylinėjimosi paprastai tikimasi, kad teismo nutartis padės įgyvendinti trokštamus lūkesčius ir iš antstolio dažnai laukiama daug daugiau, negi jis pagal įstatymus gali padaryti. Juk nepriklausomai nuo vykdomų sprendimų turinio, antstolių funkcijos visais atvejais yra teisinės, o šeimos bylose antstoliui nepagrįstai priskiriamos ir socialinės funkcijos.

Nutartys dėl bendravimo su vaiku tvarkos būtent ir yra tarp tų atvejų, kai antstolio įgaliojimai be papildomo teismo sprendimo gali būti visiškai neaiškūs (antstolio įgaliojimų ribos apibrėžiamos vykdomajame rašte, į kurį pagal Civilinio proceso kodekso 648 str. 4 d. pažodžiui įrašoma su išieškojimu susijusi rezoliucinė teismo sprendimo dalis). Pavyzdžiui, jei nutartyje parašyta, kad tėtis bendrauja su vaiku nustatytomis savaitės dienomis, ir tėtis tokią nutartį pateikia antstoliui, ar tai reiškia, kad antstolis turi vykti į vaiko namus kartu su tėčiu?

Sprendžiant iš antstolių praktikos, didelė dalis sprendimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku sąlygų virsta ne vaiko interesų gynimu, bet suaugusiųjų karais. Buvę sutuoktiniai tokius sprendimus pateikia vykdyti priverstine tvarka suvedinėdami tarpusavio sąskaitas. Lietuvos antstolių rūmų pozicija – priverstinio poveikio priemonių mastą šeimos bylose reikėtų mažinti, plėtojant alternatyvius ginčų sureguliavimo mechanizmus, tarp jų – ir mediaciją.

Antstolių rūmų nuomone, priverstinio pobūdžio priemonės rūpinantis vaiku pateisinamos tik tada, kai vaikas gyvena pavojingomis sąlygomis ir yra socialiai nesaugus; t. y., kai vaiką tikrai reikia gelbėti. Visais kitais atvejais geresnių rezultatų gali duoti dėl vaiko globos besirungiančių šalių dialogas ir susitarimas.

Daugelyje užsienio valstybių – pvz., Suomijoje, Austrijoje, Vokietijoje - ginčai dėl vaiko priežiūros ir gyvenamosios vietos nustatymo teismuose pirmiausiai sprendžiami taikant mediacijos procedūras, kuriomis siekiama, kad šalys rastų abipusiai priimtiną nesutarimų pašalinimo būdą. Pagal Šveicarijos įstatymus vaiko paėmimas su trečiųjų šalių pagalba (prievarta) gali būti taikomas tik tada, kai visos kitos sprendimo vykdymo priemonės būna išnaudotos ir neveiksmingos.

Kaip sprendžiami antstolio ir į jį pagalbos besikreipiančio asmens galimas konfliktas?

Kiekvienu atveju, jei reikia, Lietuvos antstolių rūmai aiškinasi konkrečias aplinkybes ir priima atitinkamus sprendimus. Antstolių konfliktai su į juos besikreipiančiais asmenimis tikrai nėra dažni, Lietuvos antstolių rūmams apie tokius konfliktus nežinoma.

Antstolių profesinės etikos kodeksas antstolius įpareigoja laikytis pagarbos įstatymui ir žmogaus teisėms, nešališkumo ir objektyvumo, bendradarbiavimo ir kitų principų.

Ar antstoliai turi teisę diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, tautinės ar religinės priklausomybės? (skyrium gyvenančių tėvų diskriminacija – plačiai išplitusi ir vis dar nesprendžiama problema – red. past.)

Savo veikloje antstoliai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais teisės aktais, o pagal Konstitucijos 29 str. „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

Dėkui už atsakymus.

Tikėtina, kad dabar mūsų skaitytojams, susidūrus su teismo nutarčių nevykdymu ir anstoliais, kils mažiau klausimų ir aiškiau bus apibrėžtos, tiek bylos šalių, tiek ir anstolių veiklos ribos. Kita vertus, visiems jums norisi palinkėti niekada nesusidurti su tokio pobūdžio problemomis. Ypač – kalbant apie subyrėjusias šeimas ir probleminius buvusių sutuoktinių santykius. Nesvarbu, kuri pusė teisė ar kuri nevykdo nutarties – visais atvejais tokiuose konfliktuose labiausia kenčia vaikai. Pagalvokite apie tai prieš mėgindami pasinaudoti vaikais. Tiek kaip keršto, tiek kaip spaudimo įrankiu. Užaugę jie tikrai nepadėkos už sugriautus savo gyvenimus....

V. Misevičius

Prim.lt