Bulgarijos Rodopų kalnų staigmenos

Vil­nie­tė Auš­ra Stei­kū­nie­nė su gru­pe­le bend­ra­žy­gių de­vy­nias die­nas ke­lia­vo po Bul­ga­ri­jos Ro­do­pų kal­nus. Pa­ke­liui gro­žė­jo­si gė­lė­to­mis pie­vo­mis, prie­kal­nių baž­ny­tė­lė­mis, tra­di­ci­nės ar­chi­tek­tū­ros mies­te­liais, se­kė le­gen­di­nio Or­fė­jo pėd­sa­kais, žy­gia­vo se­no­vės ro­mė­nų ke­liais, lie­tė prieš­is­to­ri­nės tra­kų tvir­to­vės sie­nas, nak­vo­jo įsta­bia­me vie­nuo­ly­ne.

Pen­kių mo­te­rų gru­pe­lė, va­do­vau­ja­ma pa­ty­ru­sio ke­liau­to­jo Fe­lik­so Bi­ti­no, į ke­lio­nę po Ro­do­pus su­si­ren­gė per­nai bir­že­lį. Pie­ti­nė­je Bul­ga­ri­jos da­ly­je be­sid­rie­kian­tys kal­nai nė­ra aukš­ti, sie­kia apie 2 ki­lo­me­trus. Jie ne­su­da­ro iš­ti­so kal­na­gūb­rio, tar­si iš­mė­ty­ti kal­ve­lė­mis. Pa­gal le­gen­dą šiuo­se kal­nuo­se gi­mė vie­nas gar­siau­sių se­no­vės he­ro­jų, dai­ni­nin­kas ir mu­zi­kan­tas Or­fė­jas. Ro­do­puo­se yra jo var­du pa­va­din­tas kal­nas, vie­ti­niai pa­sa­ko­ja apie apy­lin­kė­se au­gan­čią Or­fė­jo žo­le­lę, mies­te­liuo­se sto­vi ne vie­nas he­ro­jui skir­tas pa­mink­las.

Ke­liau­to­jus iš Lie­tu­vos Bul­ga­ri­jos kal­nai trau­kė ir tuo, kad jais ga­li­ma il­gai ei­ti ne­su­tin­kant žmo­nių, o tu­ris­tams ne­tai­ko­mi jo­kie ri­bo­ji­mai. Tai­gi gru­pe­lė gy­ve­no lau­ki­nė­mis są­ly­go­mis: nak­vo­jo pa­la­pi­nė­se, ga­mi­no mais­tą ant lau­žų, gė­rė čia pat skin­tų žo­ly­nų ir gė­lių ar­ba­tą. Že­mė­la­pių bu­vo įsi­gi­ję dar Lie­tu­vo­je, ir nors jie bu­vo ne­la­bai tiks­lūs, tai ne­su­ga­di­no nu­ma­ty­tos prog­ra­mos.

"Kal­nuo­se man bu­vo la­bai ge­ra ir ra­mu", – sa­kė A.Stei­kū­nie­nė. Dvie­jų sa­vai­čių iš­vy­ka į Ro­do­pus, įskai­tant ke­lio­nę iš Lie­tu­vos ir at­gal, jai kai­na­vo apie 1500 li­tų.

Tarp gė­lių

Bul­ga­ri­ją ke­liau­nin­kai pa­sie­kė marš­ru­ti­niais au­to­bu­sais. Jų žy­gis pra­si­dė­jo nuo slė­ny­je įsi­kū­ru­sio ku­ror­ti­nio Smo­lia­no mies­to. Ap­si­nak­vo­jo gre­ti­mo­je vie­to­vė­je, kur ra­do "chi­žą" – na­me­lį, pri­iman­tį tu­ris­tus.

A.Stei­kū­nie­nę aps­tul­bi­no ne­to­lie­se ma­ty­ta įvai­rio­mis gė­lė­mis nu­sė­ta pie­va: žy­dė­jo tū­bės, ge­guž­rai­bės, šliau­žian­čios jo­na­žo­lės, žiog­na­gės, iš ku­rių, kaip su­ži­no­jo, ga­li­ma iš­si­vir­ti kiek svai­gi­nan­čios ar­ba­tė­lės. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, jog šio­je vie­to­je bu­vo spe­cia­liai už­sė­ta net 1 mln. 250 tūkst. au­ga­lų. Re­gis, jie čia ti­krai mėgs­ta­mi. Štai Smo­lia­no apy­lin­kių kal­nų mies­te­liuo­se per Jo­ni­nes vyks­ta lau­ki­nių gė­lių fes­ti­va­lis. Dvi­ra­čiais at­my­nę jau­nuo­liai ga­li pieš­ti gė­les. Skai­to­mos pa­skai­tos ar­ba, tar­kim, mo­ko­ma megz­ti gė­ly­tes.

Spal­vin­ga Ro­do­pų au­ga­li­ja ti­krai pa­puo­šė vil­nie­čių ke­lio­nę. "Kai ku­rie kal­nų ta­ke­liai bu­vo taip apau­gę gė­lė­mis, jog at­ro­dė, kad pa­te­ko­me į ti­krą so­dą. Ža­vė­jo di­džiu­liai, gal tri­jų me­trų aukš­čio bal­tų erš­kė­tro­žių krū­mai. Įme­tę į puo­dą vos ke­le­tą jų žie­dų, dar pri­dė­ję do­bi­lų, gė­rė­me la­bai aro­ma­tin­gą ar­ba­tą", – pri­si­mi­nė A.Stei­kū­nie­nė.

Tu­ris­tai iš Lie­tu­vos gai­vi­no­si šal­ti­nė­lių van­de­niu iš kal­nuo­se įreng­tų gė­ryk­lų. Prie jų daž­nai dar bū­da­vo pri­tai­sy­tas pa­veiks­lė­lis žmo­gaus, ku­rio gar­bei ta gė­ryk­la pa­sta­ty­ta. „Van­dens tėk­mė vie­naip pri­tai­ky­ta žmo­nėms, ki­taip – gy­vu­liams. Mus ste­bi­no, kad jie taip pa­gar­biai vi­sais rū­pi­na­si", – pri­si­mi­nė Auš­ra.

Ir sie­lai, ir kūnui

Ge­ra bu­vo už­suk­ti į kal­nus nu­sė­ju­sias šven­tyk­lė­les, ku­rios tam­pa ir prie­globs­čiu nuo lie­taus bei ki­tų gam­tos iš­dai­gų. Bul­ga­rai la­bai re­li­gin­gi, svar­biau­sias jų šven­ta­sis yra Iva­nas Rils­kis, olo­je iš­gy­ve­nęs 12 me­tų ir įkū­ręs šven­čiau­sią Bul­ga­ri­jos vie­tą – Ri­los vie­nuo­ly­ną. Be­je, svar­biau­sias kon­kre­čios šven­tyk­los šven­ta­sis pa­pras­tai vaiz­duo­ja­mas kai­rė­je al­to­riaus pu­sė­je.

Kaip pa­sa­ko­jo A.Stei­kū­nie­nė, daž­nos kal­nų šven­tyk­lė­lės du­rys bū­da­vo už­riš­tos vien vir­ve­le ar kas­pi­nė­liu ar­ba jo­se ky­šo­da­vo rak­tas. Tad ga­lė­jai pa­tek­ti vi­dun, ap­si­žiū­rė­ti, pa­si­mels­ti ir ra­miai iš­ei­ti.

Vaikš­ti­nė­da­mi po Smo­lia­ną, jo cen­tre ke­liau­nin­kai ap­ti­ko sau­go­mą gam­tos pa­mink­lą – la­bai se­ną pla­ta­ną, ku­rį vos apg­lė­bė še­šie­se. Dar vie­nas mies­to sim­bo­lis – Or­fė­jo ir jo my­li­mo­sios Eu­ri­di­kės skulp­tū­ra. At­vy­kė­liai iš Lie­tu­vos ap­lan­kė vie­tos is­to­ri­jos mu­zie­jų, su­si­do­mė­ję ap­žiū­rė­jo čia eks­po­nuo­ja­mus bul­ga­rų tau­ti­nius dra­bu­žius, skry­nias, net su­džio­vin­tą ves­tu­vių kar­vo­jų. Ma­tė ir jų ver­bų, ku­rios kiek ki­to­niš­kos nei mū­siš­kės, taip pat su­si­dū­rė su bul­ga­rų Už­ga­vė­nių per­si­ren­gė­liais. Ši šven­tė čia vyks­ta ko­vą.

Smo­lia­ne ke­liau­to­jai ra­ga­vo šalts­riu­bės ("ta­ra­tor"), pa­na­šios į mū­sų šal­ti­barš­čius. Tik tiek, kad ji pa­ga­min­ta iš agur­kų ir jo­gur­to gė­ri­mo ai­ra­no. Kai­na­vo vos 1 le­vą, t. y. 2 li­tus. Auš­ra gy­rė ir ki­tus Bul­ga­ri­jo­je ra­gau­tus val­gius, pa­vyz­džiui, pu­pe­lių sriu­bą "bob čior­ba", sa­lo­tas iš po­mi­do­rų, agur­kų, vio­le­ti­nių svo­gū­nų bei su pa­na­šiu į fe­tą sū­riu.

Pa­ki­lo ant Or­fė­jo kalno

Iš Smo­lia­no pa­ju­dė­ję kal­nų link ap­ti­ko bul­ga­riš­ką už­ra­šą "Sau­go­ki­tės meš­kų. Jei­gu su­tik­si­te, el­ki­tės taip ir taip..." Bu­vo nu­ro­dy­tas net te­le­fo­nas, ku­riuo rei­kė­tų skam­bin­ti su­si­dū­rus su ru­dą­ja. Nors meš­kos ir ne­iš­vy­do, ke­le­tą kar­tų pa­si­ju­to ne­jau­kiai, ne­to­lie­se iš­gir­dę keis­tą burz­gi­mą ir kau­ki­mą.

Už­tat žy­giuo­jant į svar­biau­sią tiks­lą – gar­sų­jį Or­fė­jo kal­ną – tu­ris­tų link at­bil­dė­jo vi­sa ark­lių kai­me­nė. Pa­si­žiū­rė­ju­si, kas lan­ko­si jų val­do­se, kai­me­nė ap­si­su­ko ir nu­šuo­lia­vo at­gal.

Pa­ki­lus į Or­fė­jaus vir­šū­nę, esan­čią 2188 me­trų aukš­ty­je, at­si­vė­rė gra­žūs apy­lin­kių vaiz­dai. Vis dėl­to ne­ap­žė­lu­sių vir­šū­nių, iš ku­rių ma­to­ma pa­no­ra­ma, šiuo­se kal­nuo­se ne­daug. Di­džio­ji da­lis Ro­do­pų iš­ti­sai ap­žė­lę eg­lai­tė­mis, ki­to­kiais me­džiais. Ta­čiau ke­lio­nių nuo­trau­ko­se li­ko įam­žin­tos vir­šu­kal­nė­se pa­tir­tos ne­pap­ras­tos aki­mir­kos. Pa­vyz­džiui, nuo aukš­ty­bių gė­rin­tis pro rū­ką be­sisk­ver­bian­čiais te­kan­čios sau­lės spin­du­liais. Ar­ba ste­bint to­li­mą lie­tų ir žai­bus.

Is­to­ri­nės įdomybės

Ke­liau­da­mi per miš­kų tan­ku­my­nus tu­ris­tai iš Lie­tu­vos ap­ti­ko se­no­vės in­doeu­ro­pie­čių gen­ties – tra­kų - tvir­to­vę. Kaip par­ašy­ta pa­mink­li­nė­je len­to­je, tvir­to­vė iš­li­ko net iš XI-IX am­žiaus prieš Kris­tų. Sto­ra, maž­daug 2,5 me­tro, jos sie­na bu­vo su­dė­lio­ta iš plokš­čių ak­me­nų. Įdo­mu, kad to­kios pat for­mos ak­me­ni­mis deng­ti ir bul­ga­rų tra­di­ci­nių na­me­lių sto­gai.

Jau ki­to­je vie­to­je tu­ris­tai ap­žiū­rė­jo Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šo­mis res­tau­ruo­ja­mos tra­kų šven­tyk­los pa­ma­tus.

Dar vie­na is­to­ri­nė pra­mo­ga miš­kų glū­du­mo­je – se­no­vės ro­mė­nų ke­lias, grįs­tas ak­me­nų lui­tais. Pa­ėjė­ję to­lė­liau žy­gei­viai ap­ti­ko dar vie­ną to­kį, ku­ris drie­kė­si be­ne 5 ki­lo­me­trus.

Ši­ro­ka laka

Vie­nas tra­di­ci­nės bul­ga­rų ar­chi­tek­tū­ros mies­te­lių, ku­rį ap­žiū­rė­jo nu­si­lei­dę iš kal­nų, – tai Ši­ro­ka La­ka. Vie­to­vei bū­din­gų na­mu­kų vir­šu­ti­niai aukš­tai kiek iš­lin­dę į prie­kį, kad kam­ba­riai bū­tų erd­ves­ni, sto­gai deng­ti plokš­čiais ak­me­ni­mis. Mies­te­ly­je iš­li­kę dar se­no­vės ro­mė­nų lai­kų til­te­lių, jun­gian­čių upės kran­tus.

Nuo vi­du­die­nio kai­tros ke­liau­nin­kai slė­pė­si vė­sio­je vie­tos baž­ny­tė­lė­je, pa­sta­ty­to­je vos per 38 par­as. Šios šven­tyk­los sie­nos bu­vo bal­tos, ne­ap­rū­ku­sios nuo žva­kių lieps­nos, kaip kad ma­tė ki­tur.

Ši­ro­ka La­ko­je ir­gi pui­ka­vo­si Or­fė­jo skulp­tū­ra. Mies­te­ly­je yra ir mo­kyk­la, ku­rio­je ren­gia­mi folk­lo­ri­nin­kai, dai­ni­nin­kai ir šo­kė­jai. Vie­ti­nių gy­ven­to­jų čia ne­ma­tė, pa­ke­liui su­ti­ko tik tu­ris­tų. Pri­sė­dę užei­go­je lie­tu­viai jo­je pa­li­ko 70 le­vų, o nu­ėję į par­duo­tu­vę pri­si­pir­ko mais­to 3 die­noms vos už 17 le­vų.

Ne­ti­kė­ti susitikimai

Dar vie­nas įsi­min­ti­nas įspū­dis – iš Za­ber­do, ki­to ku­ror­ti­nio mies­te­lio, į ku­rį nu­si­lei­do kal­nuo­se at­šven­tę Jo­ni­nes. Įžen­gę į jį ry­te pa­ma­tė dau­gy­bę mo­čiu­čių, šluo­jan­čių sa­vus gat­vės ruo­že­lius. Tu­ris­tai iš Lie­tu­vos ei­da­mi per mies­tu­ką dai­na­vo lie­tu­vių liau­dies dai­nas. Gar­sas skli­do pui­kiai, o vie­tos gy­ven­to­jai mo­ja­vo dai­ni­nin­kams iš sve­tur. Be­je, Za­ber­do vie­to­vė gar­si kaip Bul­ga­ri­jos Ho­li­vu­das, nes čia bu­vo fil­muo­ja­mi fil­mai, o ant sta­čios nuo­kal­nės pui­ka­vo­si di­de­lės rai­dės, pri­me­nan­čios už­ra­šą, esan­tį ti­kra­ja­me Ho­li­vu­de - „Svei­ki at­vy­kę į Za­ber­do“.

Su­tik­tas bul­ga­ras re­ko­men­da­vo ap­lan­ky­ti gam­tos pa­mink­lą – Čud­ni­te mos­to­ve, ga­lin­gą ar­kos for­mos uo­lą, iš­plau­tą upės. "Nors vie­ta ir la­bai di­din­ga, ten jau­čiau­si ne­la­bai jau­kiai", – pri­si­mi­nė Auš­ra.

Jau pa­lie­kant kal­nus ke­liau­to­jai su­ti­ko žmo­gų, ku­ris pri­sis­ta­tė esąs bul­ga­rų kul­tū­ros at­ašė Ru­si­jo­je, ir už­su­ko pa­sis­ve­čiuo­ti jo "chi­žo­je". Vy­ras ge­rai mo­kė­jo ru­siš­kai, pa­pa­sa­ko­jo vi­so­kiau­sių is­to­ri­jų, taip pat apie le­gen­di­nę Or­fė­jaus gė­le­lę, ku­ri ke­le­tą me­tų ga­li bū­ti po že­me, o pa­skui at­gy­ja ir pa­si­ro­do pa­vir­šiu­je. Sve­čius bul­ga­ras vai­ši­no ar­ba­ta, pa­ga­min­ta iš jo­na­žo­lių, taip pat pu­šų ūg­lių ir žiog­na­gių, pats ra­ga­vo pi­pi­ri­nės deg­ti­nai­tės.

Bul­ga­rai A.Stei­kū­nie­nei pa­li­ko ge­rų, ma­lo­nių žmo­nių įspū­dį. Tik bu­vo ne­įp­ras­ta ma­ty­ti juos pur­tant gal­vą. Šis ju­de­sys bul­ga­riš­kai reiš­kia "taip", bet vis tiek at­ro­dy­da­vo, kad pa­šne­ko­vai me­luo­ja.

Įspū­džiai iš vienuolyno

Liūd­na bu­vo at­sis­vei­kin­ti su Ro­do­pais. Iš jų ke­liau­nin­kai au­to­bu­su pa­sie­kė Bač­kovs­kio vie­nuo­ly­ną. Tik tą va­ka­rą jų ten ne­priė­mė, nes vie­nuo­ly­nas už­da­ro­mas 16.30 va­lan­dą. Ki­tą die­ną vie­nuo­ly­no du­rys at­si­vė­rė. Tu­ris­tams bu­vo leis­ta per­nak­vo­ti, jiems skir­ti kuk­lūs kam­ba­riu­kai. Val­gė tam­sia­me vie­nuo­lių val­go­ma­ja­me, kur yra iš­li­ku­sių se­no­vi­nių fres­kų.

A.Stei­kū­nie­nė gro­žė­jo­si vi­di­niu vie­nuo­ly­no kie­mu, ja­me au­gan­čiais la­bai se­nais me­džiais. Tarp jų – ir lau­ki­nis per­si­mo­nas. Mū­sų par­duo­tu­vė­se par­duo­da­mi per­si­mo­nai yra oran­ži­niai, o lau­ki­nio me­džio vai­siai yra ru­dai mė­ly­ni. Iš jų vie­nuo­liai ga­mi­na ypa­tin­gą vy­ną.

Pa­gy­ven­ti šia­me vie­nuo­ly­ne bu­vo la­bai ge­ra. At­vy­kė­liai iš Lie­tu­vos da­ly­va­vo ir dve­jo­se pa­mal­do­se, klau­sė­si nuo­sta­baus gie­do­ji­mo. Kaip pa­sa­ko­jo A.Stei­kū­nie­nė, Bač­kovs­kio vie­nuo­ly­nas vi­sa­me pa­sau­ly­je gar­sus ir tuo, kad jo baž­ny­čios fres­ko­se vaiz­duo­ja­mi ne tik re­li­gi­niai vei­kė­jai, bet ir žy­mūs fi­lo­so­fai.

Vie­nuo­ly­no įžy­my­bes ap­ro­dė ru­sa­kal­bis gi­das. Jis la­bai gy­rė Bul­ga­ri­ją. Anot gi­do, vis­kas šio­je ša­ly­je yra ge­riau­sia. Kaip pa­brė­žė Auš­ra, to­kios jo kal­bos ge­ro­kai sky­rė­si nuo mū­sų, lie­tu­vių, įpro­čio vaiz­duo­ti sa­vą­jį kraš­tą ki­tiems.