|
|
|
|
Dėvėdamas tautinį kostiumą visa siela pajunti vienybę su savo tauta
|
Lietuvos liaudies kultūros centras pirmą kartą surengė Lietuvių tautinio kostiumo konkursą „Mano tautinis kostiumas“. Jame dalyvavo ir Alytaus lopšelio-darželio „Volungėlė“ bendruomenė. Konkurso komisija 200 kostiumų atrinko dalyvauti antrame ture, tarp jų ir „Volungėlės“ pasiūdintą vaikišką dzūkų regiono kostiumą, kurį demonstravo penkiametis Adomas Armanavičius. Jis pristatytas kategorijoje „Asmeninis vaikiškas tautinis kostiumas“. Birželio 29-osios vakarą LRT televizijoje vykusiame šventiniame projekto renginyje „Išausta tapatybė“ 200 finalininkų demonstravo skirtingų etnografinių regionų, kraštų ir vietovių drabužius. Finalinio turo nugalėtojus rinko specialistų, žymių visuomenės ir kultūros žmonių vertinimo komisija: režisierius Gytis Padegimas, žurnalistė Edita Mildažytė ir kiti. Po vieną nugalėtoją buvo renkama šešiose kategorijose.
„Nors nugalėtojais tapti nepavyko, nepaprastai didžiuojamės, kad deramai atstovavome Dzūkijos regionui, dalyvavome parodydami, kokia iš tiesų didelė skirtingų etnografinių regionų kostiumų įvairovė, bei prisidėjome puoselėjant kultūrinių tradicijų prigimtinį ryšį ir tęstinumą. Tautinio kostiumo konkurso finalą „Išausta tapatybė“ kviečiame žiūrėti liepos 5 dieną 21 valandą per LRT“, – sako lopšelio-darželio „Volungėlė“ direktorė Aušra PLYTNINKAITĖ.
Liepos 6-ąją visus miestelėnus, turinčius tautinį kostiumą, ji ragina minėti Tautinio kostiumo dieną, puoštis tautiniais rūbais ir dalyvauti šventiniuose renginiuose. Dar neturinčius tautinio kostiumo, bet ketinančius jį įsigyti – būti atidesnius renkantis mus ir mūsų kraštą reprezentuojantį kostiumą. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse su Aušra kalbėjomės apie tai, kodėl vis dar nedrąsiai įsigyjame tautinį kostiumą ir koks jausmas jį vilkėti.
– Vaikiškas tautinis kostiumas, kurį vilkėjo Adomas, – kodėl įstaiga nusprendė jį pasiūti ir dalyvauti konkurse?
– 2015-ieji paskelbti Etnografinių regionų metais, todėl įstaigos bendruomenė parengė jiems skirtų renginių programą. Pirmasis renginys šiai progai buvo Lazdijų krašto muziejaus parodos „Tarp tradicijos ir modernumo“ Alytaus lopšelyje-darželyje „Volungėlė“ atidarymas. Kadangi joje interaktyviai pristatoma dvylika dzūkų krašto amatų, nutarėme, kad parodos atidarymo metu turėtų skambėti dzūkų tarmė. Penkiametis Adomas pasiruošė dzūkiškai pasakoti pasakėlę. Jis tai daro labai autentiškai, nutarėme jo pasirodymą pristatyti keletui konkursų. Sakoma, kad žmogus yra gerbiamas iš apsirėdymo, o įvertinamas sulig ano protu. Deramo apsirėdymo mums ir pritrūko. Sutelkėme jėgas ir pasiuvome Adomui kostiumą, kad būtų gerbiamas iš apsirėdymo. Marškinius ir liemenę radome tarp įstaigos turimų vaikiškų drabužių, sermėgą ir kelnes siuvome naudodamiesi Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vedėjos, menotyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Teresės Jurkuvienės knygoje „Lietuvių tautinis kostiumas“ esančiomis rekomendacijomis. Užsakėme specialiai šiam kostiumui megztas kojines. Skrybėlė ir kaklaskarė yra įstaigos darbuotojų asmeniniai daiktai. Batus pirkome laikydamiesi medžiagiškumo principo. Juostą įsigijome austinę. Mūsų kostiumo trūkumas tas, kad naudoti ne rankomis gaminti audiniai. Taip įstaigoje atsirado dzūkų vaiko kostiumas, kurį jau keletą kartų sėkmingai naudojome reprezentuodami save.
– Vaikiški tautiniai kostiumai – kokie jie buvo dzūkiškoje tradicijoje?
– Šiandieninio tautinio kostiumo pagrindas yra šventadieniai XIX amžiaus kaimo žmonių drabužiai. Kadangi kostiumas tarsi kodas, padėjo be žodžių suprasti, kokiai kultūrai ar socialiniam sluoksniui vienas ar kitas žmogus priklauso, jam žmonės skyrė labai daug dėmesio ir siekė, kad kostiumas jį deramai reprezentuotų. Adomo dėvimas kostiumas galėtų būti pasiturinčios šeimos vaiko kostiumas.
– Ar dažnai šiandien siuvami autentiški kostiumai, ar tai, ką vilki liaudies meno, folkloro kolektyvai, yra tik stilizacija ir kokia jos vertė? Kaip ji apskritai nustatoma?
– Šiandien autentiški kostiumai siuvami gana dažnai. Juos dažniausiai įsigyja folkloro ar etnografiniai ansambliai, taip pat pavieniai asmenys (tai tampa madinga). Siekiant kostiumo autentiškumo, būtina atsižvelgti į vietovės, kurioje gyvename, išlikusių kostiumų pavyzdžius, spalvinę gamą, būdingą puošybos manierą. Lietuvoje dabar tikrai pakanka moksliškai pagrįstos informacijos apie tautinį kostiumą. Deja, kostiumas kainuoja daug, ir ne kiekvienas kolektyvas pajėgus jį įsigyti, todėl tenka matyti autentiškumo principo neatitinkančių pavyzdžių. Stilizuoti kostiumai nėra blogai, jei juos dėvintys žmonės tai aiškiai supranta ir įvardija. Turbūt geriau savo kultūrą pristatyti dėvint stilizuotą kostiumą nei džinsinį kostiumėlį. Tačiau labai liūdina, kad ypač moterys vengia dėvėti galvos apdangalą, kuris tarsi esminis akcentas, kostiumą padaro vientisą, išbaigtą.
Kostiumo vertė gali būti nustatoma atsižvelgiant į du kriterijus: emocinę vertę (gal jis siūtas brangaus šeimos žmogaus rankomis ir keliauja iš kartos į kartą) ir autentiškumą (kostiumo rekonstrukcija paremta archyvine ar muziejine medžiaga).
– Įdomu, kiek kainuoja tautinis kostiumas, kas juos siuva?
– Moteriško tautinio kostiumo kaina (ji priklauso nuo komplektacijos, audimo technikų, įdėto rankų darbo) prasideda nuo 230 eurų, vyriško – nuo 170 eurų, vaikiško – nuo 70 eurų. Jeigu norite, kad tautinis kostiumas būtų iki galo sukomplektuotas, tai yra prie jo būtų atitinkami galvos apdangalai, išsiuvinėtos visos autentiškos drabužių detalės, kostiumo kaina išauga ir iki 435–580 eurų. Jei kostiumą užsisakysite ne siuvimo bendrovėje, o pas liaudies meistrus, jo kaina išaugs dar daugiau. Lietuvoje yra keletas bendrovių, siuvančių tautinius kostiumus.
– Ar galima sakyti, kad Lietuvoje ir Alytuje atsiranda tradicija liepos 6 dieną vilkėti tautiniu kostiumu? Ar daug pažįstate alytiškių, kurie tokius turi? Ar jų daugėja?
– Lietuvoje vis dažniau girdima idėja liepos 6 dieną ir kitų švenčių metu dėvėti tautinį kostiumą. Įtvirtinti naują tradiciją – minėti Tautinio kostiumo dieną kartu su Valstybės diena – sumanė Lietuvos liaudies kultūros centras ir jau pernai Dainų šventės Dainų dieną, liepos 6-ąją, ragino puoštis bent jau kostiumo detale. Pažįstu aštuonetą alytiškių, turinčių gražius, autentiškus XIX amžiaus dzūkų krašto kostiumus. Ar jų daugės, sunku pasakyti. Tikiuosi, kad taip, juk tai priklauso nuo mūsų pačių savivertės.
– Kiek pati turite tautinių kostiumų, iš kur jie ir koks jausmas jais vilkėti? Ar dažnai tenka tai daryti?
– Turiu tris kostiumus, kuriais galiu puoštis įvairių etninių ir valstybinių švenčių proga. Pats pirmasis mano įsigytas kostiumas yra archeologinis XIV amžiaus jotvingių kostiumas. Vėliau pasisiuvau stilizuotą lininę suknelę, kurią puošia autorinis žalvario papuošalas. Dabar turiu ir XIX amžiaus dzūkės kostiumą. Vilkėti kostiumą tenka dažnai, nes gyvenu gana aktyvų gyvenimą, susijusį su etninės kultūros puoselėjimu. Koks jausmas? Nuostabus, pasididžiavimo turtinga savo krašto kultūra jausmas. Jausmas, kad deramai atstovauji savo kraštui.
– Miesto šventės metu, kai „Volungėlės“ bendruomenė teikė merui vytinę juostą, taip pat ir vaikai vilkėjo tautiniais kostiumais. Kokia buvo žmonių reakcija?
– Miestui įteikėme savo trijų mėnesių darbą – 9 metrų vytinę juostą. Atlikus didelį darbą, jį įteikti reikia deramai pasipuošus. Kadangi deramus kostiumus turime tik mes su Adomu, juostą nešančioms mergaitėms pasiuvome stilizuotus drabužėlius, kuriuos puošėme austine juostele ir žalvario papuošalais. Miestelėnų reakcija vienareikšmiškai teigiama. Gera buvo matyti žmones, šiltu žvilgsniu palydinčius „Volungėlės“ bendruomenės dalelę. Dažnos moters akyse mačiau sužibusią pasigėrėjimo ašarą.
– Ar vaikai noriai vilki tautinius kostiumus?
– „Volungėlę“ lankantys – taip, noriai. Jie didžiuojasi prieš bendraamžius, kad gražiai atrodo ir gali atstovauti įstaigai. Kai buvo ruošiamasi miesto šventei, pastebėjau vieną įdomų dalyką – juostą nešančios mergaitės labai didžiavosi, kad gali pasipuošti papuošalu, kurį dėvi ir lopšelio-darželio direktorė. Vadinasi, jei mes, suaugusieji, dažniau dėvėtume tautinį kostiumą, vaikai taip pat svajotų apie jį.
– Praktiškas klausimas: į ką atkreipti dėmesį renkantis sau tinkamą tautinį kostiumą?
– Priklauso nuo žmogaus gebėjimų. Pažįstu moterį, rankomis, nenaudojant siuvimo mašinos, pasiuvusią keletą marškinių ir juos išsiuvinėjusią. Jei tokių gebėjimų neturite, kostiumą reikia siūti pagal užsakymą. Kiekvienai vietovei būdingos tam tikros kostiumo puošybos detalės. Manau, tikslinga būtų siūtis kostiumą, kuris būtų būdingas vietovei, kurioje gyvenate ar gimėte. Kaip sužinoti, koks kostiumas būdingas mūsų etnografiniam regionui? Yra daug rašytinės informacijos su fotografijomis, kostiumo kilmės nuorodomis.
– Ar daug tenka matyti kičo, ar žmonės jau negaili laiko pasidomėti, kad atrodytų autentiškai ir skoningai?
– Informacija apie tautinį kostiumą visuomet pateikiama sistemiškai, visą kostiumą pristatant kaip atskirą vienetą, įskaitant papuošalus, galvos apdangalus. Tiksliausia informacija apie tautinį kostiumą dalijasi Lietuvos liaudies kultūros centro specialistai. Ji pateikiama ir jo publikuojamuose leidiniuose. Kičo matyti tenka ne tik pasirenkant ir dėvint galvos apdangalus, nors šios klaidos pastebimiausios. Neretai moterys nerimauja, kad galvos apdangalas paslėps ar sugadins šukuoseną. Tikslinga prisiminti, kad nedėvint galvos apdangalo kostiumas tampa neišbaigtas. Dažniausiai tenka matyti garbaus amžiaus moteris, dėvinčias netekėjusių merginų galvos apdangalus. Neatsakingai elgiamasi renkantis prijuostę, kartais tam naudojamas atsitiktinis kilimėlis, staltiesėlė. Užmirštama, kad prijuostės visų etnografinių regionų kostiumuose buvo ypatinga puošmena ir moters rankų miklumo, grožio išmanymo atspindys. Labai mažai dėmesio skiriama tinkamai avalynei. Kostiumo vertės nedidina papuošalų gausa, ryškus kostiumą dėvinčios moters makiažas.
– Kaip būtų galima paskatinti žmones įsigyti tautinius kostiumus – gal tiesiog trūksta progų, kada tai daryti?
– Progų tikrai labai daug, manau, labiausiai trūksta lėšų kostiumui įsigyti. Turėdami tautinius kostiumus žmonės tikrai noriai juos dėvėtų įvairiomis progomis. Taip pat labai priklauso nuo asmeninės motyvacijos turėti tokią aprangą ir visuomenės požiūrio į tautinį kostiumą dėvinčius asmenis.
– Ką Jums apie žmogų pasako faktas, kad jis turi tautinį kostiumą?
– Faktas, kad žmogus turi asmeninį tautinį kostiumą, man nieko nesako. Tačiau faktas, kad žmogus turi kokybišką, autentišką tautinį kostiumą, juo didžiuojasi ir deramai jį dėvi, mane žavi. Į tokį žmogų žiūriu su pagarba. Tautinius kostiumus dažniausiai dėvi moterys, nes jos aktyvesnės, dažniau dalyvauja kultūriniame gyvenime. Teisingą vaikišką kostiumą tenka retai matyti. Apskritai tautinius kostiumus drąsiausiai dėvi folklorinių ir etnografinių ansamblių nariai.
– Ar tautinis kostiumas tinka kiekvienam žmogui ir nuo ko tai priklauso? Ar intuityviai mokame jį dėvėti? Ar tam reikia ir amžiaus brandos, dar ko nors? Kaip apskritai žmogus pasikeičia dėvėdamas tautinį kostiumą?
– Tautinis kostiumas savaip tinka kiekvienam. Esu mačiusi žemaitę, dėvinčią dzūkų kostiumą. Pamaniau, jai tikrai labiau tiktų žemaitiškas kostiumas. Turbūt labiausiai pridera dėvėti regiono, kuriame esi gimęs, tautinį kostiumą. Prieš pirmą kartą rengdamasi tautiniu kostiumu jaučiausi nedrąsiai, atrodė, nežinosiu, kaip tai deramai daryti. Netikėtas buvo faktas, kad kažkur pasąmonėje glūdi intuityvus žinojimas, praeities kartų patirtis. Dėvėdama tautinį kostiumą jaučiuosi pakiliai, didžiuojuosi, kad man tenka tai daryti.
Kostiumo dėvėjimas labai stipriai veikia žmogaus būseną. Tai tarsi kelionė laiku į praeitį. Visa siela pajunti vienybę su savo tauta, didžiuojiesi savo tauta ir savimi kaip tautos dalimi. Turėdamas tautinį ar archeologinį kostiumą daug išmoksti, nes tampa natūraliai įdomu, kokia tuo metu buvo žmonių buitis, kodėl kostiumo gamybai naudojamos vienos ar kitos medžiagos, kokia yra papuošalų ar audinių raštų simbolika.
– Ar esate suplanavusi liepos 6 dieną vilkėti savo tautiniu kostiumu ir kokiame renginyje? O Adomas?
– Liepos 6 dieną vilkėdama tautiniu kostiumu giedosiu „Tautišką giesmę“ Birštone prie Vytauto paminklo. Adomo tėvelius mes nustebinome pasiūdami jam asmeninį kostiumą. Tačiau esame be galo jiems dėkingi už pagalbą ir rūpestį įgyvendinant mūsų bendruomenės sumanymus, kartais ir nelabai susijusius su Adomu.
