E. Parulskis: „90 procentų meno kūrinių pasaulyje nuperka meno mėgėjai“

Menotyrininkas, kuratorius ir eseistas Ernestas Parulskis Šiaulių dailės galerijoje skaitytoje atviroje paskaitoje „Meno kainų paradoksai. Kaip lietuvio studentiškas eskizas tampa brangesnis už renesansinę tapybą“ paneigęs mitą, kad visa, kas sena, yra brangu, ir įrodęs, kad meno kūrinio kainą apsprendžia ir pasakojimas apie jį, toliau nagrinėjo meno kainų paradoksus.

Lietuvos meno rinka – vis dar lokali
„Nesutinku su kategorišku tvirtinimu, kad tai yra absurdas, - sakė paskaitoje E. Parulskis, kai publika replikavo, kad absurdiška, jog A. Žmuidzinavičiaus studentiškas darbas aukcione parduotas už penkiolika kartų didesnę kainą nei aukštojo renesanso kūrinys. - Tie pasakojimai vyksta visur, tik lokalios rinkos yra labai įvairios.“
E. Parulskio teigimu, Lietuvos lokali rinka yra maža, lokali, nors ir teigiama, tačiau globalios rinkos iš tikrųjų taip pat nėra. Tai paaiškėja panagrinėjus statistinius duomenis. Pavyzdžiui, kalbama apie nepaprastai išpopuliarėjusį kinų meną, bet netiesa, kad jis yra globaliai išpopuliarėjęs, nes kinų menininkų kūrinius perka kinai, vakariečiai jų neperka taip pat, kaip ir kinai neperka vakariečių. O lietuviai neperka visko ir jie šiuo metu labiausiai domisi tarpukario lietuvių menininkų kūriniais.
Pagal kolekcininkų pirkimus, pasak menotyrininko, lietuviai yra tokioje pačioje pozicijoje, kokioje buvo suomiai praėjus dešimt metų po Antrojo pasaulinio karo. Tik praėjus 20 metų po karo, 1962 metais, Helsinkyje atsirado kolekcionierius, kuris pirmą kartą nusipirko tarptautinės reikšmės meno kūrinį.
„Lokalių rinkų ribų peržengimas kol kas Lietuvoje yra problema. Tikiuosi, kad mūsų kolekcininkai po kelerių metų pereis iš lokalaus meno pirkimo į tarptautinį“, - teigė E. Parulskis.

Trys meno pirkėjų grupės
Menotyrininkas pagal pirkimų statistiką visus meno kūrinių pirkėjus sąlyginai suskirstė į tris grupes. Pirmieji ir labiausiai matomi, jo teigimu, yra spekuliaciniai investuotojai. Šie pirkėjai perka ypač brangiai ir dažniausiai tie jų pirkimai patenka į spaudą – ne tik specializuotą, bet ir paprastus dienraščius. Spekuliaciniai investuotojai yra gerai matomi.
Antruosius pirkėjus, E. Parulskio nuomone, galima pavadinti kolekcininkais, nes jie perka meno kūrinius ne dėl investavimo, o savo pačių kolekcijoms. Nors ir čia yra investavimo požymių, bet jie nėra tokie ryškūs kaip investicinių spekuliantų.
„Kolekcininkai ir investiciniai spekuliantai visoje meno rinkoje užima tik 10 procentų, nes 90 procentų meno kūrinių pasaulyje nuperka meno mėgėjai, - sako E. Parulskis. - Jei jūsų būste yra meno kūrinys, jūs ir esate meno mėgėjas.“
Statistikos duomenimis, namų ūkiuose, kuriuose yra meno mylėtojai, per maždaug 30 metų laikotarpį įgyjama apie 10 meno kūrinių.
„Ir štai tie dešimt kūrinių kiekviename bute ir sudaro visą meno rinką“, - teigia E. Parulskis.

Kaina – šalies vidutinis mėnesinis atlyginimas
Taip per meno kūrinių istorijas ir kolekcionavimą pereiname prie meno kūrinių pirkimo, prie jų kainos, kurią sumoka meno mylėtojai.
„Iš tų dešimties kūrinių, kuriuos savo namų ūkiui nuperka meno mylėtojai, kiekvienas kainuoja vidutinį mėnesinį tos šalies atlyginimą: JAV - apie 1,5 tūkstančio dolerių, Europoje – 1300 eurų. Tai galioja visose šalyse, kur galima prieiti prie statistinių duomenų – visur yra tiek pat“, - teigia E. Parulskis.
Menotyrininko teigimu, meno kūrinio, kuris neturi istorijos, pasakojimo, bet kuris hipotetiškai turi potenciją tą pasakojimą sukurti, pradinė kaina Lietuvoje turėtų būti iki 1700 litų. Nors šiuo metu standartinė kaina yra gerokai didesnė.
Ir E. Parulskis pateikė pavyzdį. Pernai tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ jis pasidomėjo kūrinių kainomis. Atmetęs lietuvių menininkų klasikų darbus, kurie jau turi istoriją, E. Parulskis pasidomėjo tais darbais, kurie dar neturi absoliučiai jokio pasakojimo, nes sukurti ką tik baigusiųjų Dailės akademiją žmonių, surengusių po kelias savo parodas.
„Nežinoma, ar šie žmonės kurs toliau, ar po dešimties metų jie atsisveikins su kūryba ir viskas dings - liks tik kūrinys be pasakojimo. Tačiau tie jų darbai mugėje buvo įkainoti trimis ir daugiau tūkstančių litų“, - pastebi menotyrininkas.
Tad pagal jo paties statistinius skaičiavimus, šie kūriniai buvo beveik dvigubai brangesni nei turėtų būti.
E. Parulskis teigė, kad nors ir nebūdamas ekspertas, suteikia žmonėms informaciją, ar verta pirkti vieną ar kitą šiuolaikinio meno kūrinį, jei mainais už tai jam pasakoma, už kokią sumą perkamas tas darbas.
„Iš tos mano surinktos informacijos galiu pasakyti, kad kaina svyruoja nuo kelių šimtų iki 1300 litų. Būtent tiek žmonės buvo pasiruošę išleisti. O jei tų pirkėjų klausdavau, ar jie pasiryžę išleisti 1700 litų, išgirsdavau atsakymą: jei būtų didesnio formato, tai taip“, - sako menotyrininkas.

Kada kaina tampa neetiška
Taigi vidutinė mėnesio alga turėtų būti bazinė meno kūrinio kaina, nes reikia, kad paklausą atitiktų ir pasiūlos kaina. O jei taip nėra, pasak E. Parulskio, atsiranda netgi etiškų neatitikimų.
Pasak menotyrininko, neetiškumas atsiranda tada, kai menininkas stipriai pervertina savo darbą ir tą pervertinimą priima pirkėjas, sutikdamas mokėti šitą kainą.
„Gerai, jei pirkėjui tokia kaina atrodo tinkama ir tas darbas yra tiek techniškai, tiek emociškai priimtinas, bet blogumas atsiranda tuomet, kai grįžtame prie mitų. Mitas, kuris yra ypač stiprus, teigia, kad bet koks menas yra investicija. Tai netiesa. Bet koks priimtinas meno kūrinys yra džiaugsmas. Toks pat džiaugsmas, kaip ir nuo bet kurio kito nusipirkto daikto, kuris netampa investicija“, - teigia menotyrininkas.
Pasirodo, nusipirkus pervertintą kūrinį kaip investiciją atsiranda didelių bėdų. E. Parulskis pasakojo, jog yra susidūręs su tokiais faktais, kad žmogus gerais laikais nusipirko kūrinį už 30 tūkstančių litų kaip investiciją, o atėjus blogesniems laikams nunešė jį į aukcioną, kad pagal minėtą mitą už tą darbą gautų daugiau nei sumokėjo pats. Ir nors aukciono darbuotojai perspėjo, kad tokia kaina nereali, tačiau žmogus jais nepatikėjo ir kūrinys atsirado aukcione už pageidaujamą kainą. Pirmajame aukcione šio kūrinio niekas nenupirko, antrajame, kur kaina jau buvo dvigubai mažesnė, irgi niekas jo nepirko ir tik kai galop kažkelintajame aukcione kaina priartėjo prie 1700 litų, pirkėjas atsirado.

Investicija į meną yra loterija
Taigi meno kūrinys turi atitikti savo poziciją: jis yra džiaugsmas, kurį gali turėti, bet ne kaip vertybę, kurią bet kokiais atvejais gali susigrąžinti.
„Jei ruošiatės nusipirkti darbą, kuris jus džiugins, tai viena. Bet jei norite išleisti tam tikrą sumą, kad sulauktumėte kažkokios grąžos, prasideda loterija. Čia jau reikia apgalvoti apie strategiją (aš kalbu apie jaunus menininkus, nes seni jau turi savo istoriją): ar menininkas padarys pasakojimą apie save, tai yra, ar jis yra aktyvus, ar demonstratyviai pasyvus, ar darbštus, bet ar nėra grafomaniškai darbštus ir t. t. Visa tai įvertinus ir sudėjus turėtų susidaryti pozicija, kuri leistų jums išleisti pinigus įsivaizduojant, kad jūs investuojate, o ne nuperkate džiaugsmą“, - apibendrino menotyrininkas E. Parulskis.

Pasaulio menininkų reitingai
E. Parulskis teigia, kad pagrindinis dalykas dabar apsprendžiantis meno kūrinio kainą yra jo autoriaus vieta pasaulio menininkų reitinge, kuriame yra sureitinguoti ir Leonardas da Vinčis, ir Mikelandželas, ir kiti didieji praeities bei dabarties menininkai.
Tas reitingas sudaromas pagal įvairius kriterijus. Pavyzdžiui, jei menininkas surengtų tūkstantį parodų, sakysim, Juodkrantėje, tame reitinge jis negautų nė vieno balo, o jei menininko nors vienas kūrinys būtų eksponuojamas Niujorko Metropolitano muziejuje, tai už tai būtų skiriama tūkstantis balų.
„Aš, žinoma, utriruoju tuos dalykus. Tačiau kuo menininko aukštesnė vieta tame reitinge, tuo jis paklausesnis“, - sako E. Parulskis.
O kaip tame reitinge atrodo lietuvių menininkai? Tarp daugiau kaip šimto tūkstančių reitinguotų pasaulio menininkų aukščiausią - 443-iąją - vietą užima projektinio meno kūrėjas Deimantas Narkevičius, 685-ąją - Jonas Mekas, 939-ąją - Georgas Mačiūnas, o M. K. Čiurlionis yra reitinge tik 6779-asis.