Haute couture – aukštoji mada

Jeigu į pokylį gavote pakvietimą, kuriame yra prierašas „Black tie“, reiškia, kad apranga privalo būti paradinė: damos - su vakarinėmis suknelėmis, vyrai - su smokingais. Sako, jog išskirtinės aprangos tokiems vakarėliams reikia dėl to, kad atskirtume elitą. O ar kitaip jo neatskirsi? Pavyzdžiui, iš elgesio, gestų, iš kalbų...

Kalbėti apie aprangos kodus, kai už langų krizė, gal ir nėra tinkamiausias laikas, bet, mano įsitikinimu, ką jau ką, bet švęsti lietuvio neatpratinsime (mūsų dienos kaip šventė) ir apie aprangą vakarėlių metu kalbėti visad bus aktualu. Ir apskritai apie etiketą. Etiketas yra baisus terminas. Jį išmanantis niekada nesijaus patogiai draugijoje, nes nėra draugijos, kurioje visi ar bent dauguma išmanytų etiketą. Nebent žino, kad reikia paduoti ranką moteriai, ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio. Nemokantys derinti drabužius ir neišmanantys elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o tai išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės. Pažįstamas garbaus amžiaus profesorius sprendžia klausimą, ar jam pradėti bendrauti su žmogumi, apsilankęs po jo tualete.

Skaičiau, kad pirmieji etiketo kodeksai atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą, vėliau jie buvo kuriami antikos Graikijoje, Romoje, Kinijoje, Japonijoje. Toks etiketas, kokį mes žinome šiandien, atsirado XVII amžiuje Pran-cūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir per dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvas, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas, kaip rengtis ir „kurią šakutę imti“, ant lape-lio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės žmonės, tapo ištisiniu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas: nuo prancūziško žodžio „etiquette“ – bilietas – taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, jos vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus. Gal tai bus ir drastiška nuomonė, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienu laikmečiu tos taisyklės buvo savitos. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Europos jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose pietaujant per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui (o tuo pačiu ir šeimininkams), ir t. t.

Pats storiausias leidinys apie etiketą (storesnis už Markso „Kapitalą“) pasirodė 1952 metais. Tai Amy Vanderbilt veikalas „Etiketas“, kuris, tiesa, atrodo, kad būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms. Tarp elgesio šeimoje ar gatvėje taisyklių yra tokios kaip „niekada nesuduok moteriai“, „niekada neperženk piketo linijos“... Vertėtų pritarti teiginiui, jog paprasčiausias etiketas - elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Kai liaudies paklausinėji, kas yra tie aukštosios mados elito atstovai, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas didingo. Kai vidurinėje mokykloje pirmą kartą perskaičiau žodį „elitas“ ir bandžiau perprasti personažus, kuriuos jis apibūdino, pagalvojau, norėčiau, kad kada nors taip kalbėtų apie mane. Tuomet supratau, jog elitu tampama tik tam tikrą kraitį patirties susikrovus. Jei reikėtų trumpai apibūdinti, kas tai yra elitas, sakyčiau, jog tai mokytas, apsišvietęs žmogus, šviesuolis. Bet šiandien iškili šio žodžio reikšmė kiek susvyravusi. Berods Gintaras Beresnevičius yra tarstelėjęs, jog elitas – tai kažkoks nuo savo didumo pasviręs žodis. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad elitas - tai, kas geriausia, kuo išsiskiriame iš aplinkos (pranc. Elite – geriausias, rinktinis). Tiesa, XVII a. atsiradęs žodis „elitas“ buvo naudojamas vertingoms prekėms apibūdinti. XIX a. šis žodis imtas pritaikyti kalbant apie žmones.

Lietuvos aukštosios mados elito išskirtinumas - įspūdingi finansai. Lietuviškame pasaulyje elitui priskiriami materialinių vertybių atstovai: verslininkai, oligarchai, politikai (tas pats ir Rusijoje – niekaip nuo jos nenu-tolstame). Dar sakoma, jog mūsų elitą gali išvysti „Stiliaus“ tipo televizijos laidose ir žurnaluose. Netikėkite. Mūsų elitas ir stilius visiškai priešingi dalykai. Manote, kad tie, kurie šiandien valdžioje, yra „Black tie“ žinovai. Nemanykite, jie tokie nėra. O juk iš tikro elitu turėtų būti vadinamas kūrybiškiausias visuomenės sluoksnis - poetai, mokslininkai, dvasininkai, subtiliausių vertybių atstovai, kūrėjai. Mūsų visuomenei vertėtų išgryninti elito sąvoką, kad jam būtų pri-skiriami žmonės pagal jų kūrybą ir darbą, atliktą dėl kitų.

Lietuvos elitas buvo naikinamas dešimtmečius ir net šimtmečius: 1831 ir 1863 m. sukilimai, po kurių - represija, tremtis, Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m., pagaliau po 1940 m. - vėl okupacija, represija, masinė emigracija, deportacija.

Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė tris galingiausias Europos monarchijas: Austriją-Vengriją, Prūsiją-Vokietiją ir Rusiją. Iš buvusių pavergtų tautų ėmė kurtis savarankiškos nepriklausomos valstybės. Tarp jų buvo Lietuva ir ją kurianti kūrybinė inteligentija – teisininkai, diplomatai, gydytojai, pedagogai, kultūros ir meno žmonės. 1920 metais pradėjo kurtis pirmieji lietuviški „Rotary“ klubai, esperantininkų sąjungos ir teosofų draugijos, romuviečių ir rerichiečių judėjimai, karininkų ramovės, bajorų sąjungos ir skautų stovyklos. Veikė ir masonų ložės – „Vienybė“ (Vilniuje), „Lietuva“ (Kaune), „Memfis“ (Klaipėdoje) ir kt. 1936 metais „Rotary“ klubo prezidentu buvo išrinktas prezidentas Antanas Smetona. Žvelgiant į ano meto inteligentiją (elitą), regi štai tokias pavardes: dailininkų K. Šimonio, P. Tarbildos, poeto V. M. Putino, rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno, aktorės M. Mironaitės, rašytojų ir diplomatų J. Šeiniaus, J. Tumo-Vaižganto, gydytojo J. Šliūpo. To meto Lietuvos inteligentijos gretose - M. Biržiška, M. Romeris, M. Šleževičius, V. Mickevičius-Krėvė, K. Okuličius, B. Sruoga... Pagalvojau ir apie artimesnes (laiko atžvilgiu) mums pavardes, tarkime, Ugnę Karvelis - pasaulio literatūroje įamžintą kaip Magę („Žaidžiame klases“), Julijaus Kortasaro mūzą, žmoną ir leidėją, padėjusią pasauliui išvysti taip pat ir Gabrielio Garsijos Markeso, Pablo Nerudos bei Milano Kunderos knygas, UNESCO ambasadorę, įrašiusią Lietuvą į pasaulinio paveldo žemėlapį, ar Levą Vladimirovą, sugrąžinusį į Lietuvą per 15 tūkstančių senosios Vilniaus universiteto bibliotekos knygų, dvi kadencijas išbuvusį Jungtinių Tautų bibliotekos Niujorke direktoriumi (pirmasis ne amerikietis), o gal iš Šiaulių kilusį Algirdą Julių Greimą, Sorbonos profesorių, pasaulio minties istorijoje palikusį savo, lietuvišką, kampuotą ženklą – semiotinį „Greimo kvadratą“...
Apibendrinus 10 450 lietuvių biografijų, įtrauktų į didžiuosius žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“, paaiškėjo, kad pirmoji įžymių žmonių karta yra kilusi iš kaimo, o iš miestų elito lopšiu laikytinas Kaunas. Šiame mieste gimė beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusių šalies žmonių. Antrą vietą užima Vilnius – jį kaip gimimo vietą nurodė 10,75 proc. į biografijų žinynus įtrauktų šalies žmonių. Trečioje vietoje - Šiauliai! Iš mūsų miesto kilo 4,85 proc. įžymių Lietuvos žmonių. Iš Panevėžio - 3,83 proc., o iš Klaipėdos - 3,21.

Yra žmonių, šventai įsitikinusių, kad jie priklauso elitui bei yra aukštos kultūros ir aukštosios mados atstovai. Bet analitikai sako, kad dabar tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį parodantys žmonės gali būti suskaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visuose sluoksniuose yra įvairių žmonių. Įdomu tik tai, kad mūsų elitas labai traukia šarlatanus.

Elito gurmanai turi savo restoranus, savo patiekalus. Nors mačiau puošnius ponus geriančius konjaką „Hennessy“ ir užkandančius lašiniais. Cepelinai yra visai neblogai, svarbiausia tik jų nepateikti per vestuves ar penkiasdešimtmečio jubiliejų. Ar valgai austres ir midijas, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Girdėjau, kad atskirti penkias rūšis lašinių - irgi menas. Ir tai tikra tiesa. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Nepatirsi konjako skonio.
Kalbant apie įvairius vakarėlius, mano galva, nieko nėra bjauriau už lietuvį, kai jis ima vaidinti atvirą, kompleksų neturintį žmogų, atseit, pažvelkit – aš toks pat, kaip ir anie iš Vakarų. „Aš gerai praleidau laiką“, - sako bent metus už-sienyje pagyvenęs ir tėviškėn grįžęs lietuvis. Man keisti ir VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o paduodamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas niekas nematys. O dėl „Roberto Cavalli“, „Givenchy“, „Lam-borghini“, „Emporio Armani“, „Gucci“ padirbinių įtariu, kad daugumoje Lietuvos prestižinių parduotuvių tokių pilna ir, deja, nėra galinčių juos atskirti nuo originalų.

Šiandien aplink mus daug susireikšminimo meistrų. Be jų neapsieina nė viena prezentacija, nes ten – jų teatras: jie gali sublizgėti firminiais drabužiais, dizainerių vardais, kelionių įspūdžiais, pokalbiais apie gerą skonį ir vyno rūšis. Girdėjau vieną stilistą šnekant, kad jo vizitinės kortelės – „Moet et Chandon”. Didelei savo gėdai prisipažinsiu, jog ne-žinau, kas tai yra. Galvoju, gal šampano rūšis. Intelektualas elito atstovas, aišku, neprisipažintų nežinąs. Ir tai nėra blogai. Susikalbėti lengviausia to paties lygmens pašnekovams. Bičiulis pasakojo apie dėvėtų drabužių parduotuvėje pastebėtą kitą bičiulį, priskiriantį save elitui, kuris, kad nebūtų pastebėtas, pasislėpė už drabužių krūvos. Nors bičiulis tą besislepiantį pavadino snobu, nenorėčiau su tuo sutikti. Pavadinčiau tokį tik apgailėtinu žmogeliu, o snobas, mano galva, tokiu atveju būtų pasilabinęs su draugu ir paaiškinęs, kad jam iki gyvo kaulo įkyrėjo firminės parduotuvės ir jis štai iš paprastų dalykų sugalvojęs kažką įdomaus besirengdamas „išspausti“.

Lietuviški aukštosios mados elito atstovai labai mįslingi. Apie tokius pasakojama, kad jie gali pateisinti viską – nuobodulį, akivaizdžią nekompetenciją, pliurpalus apie meną. Jie pasiryžę viską atiduoti, sumokėti bet kokią kainą, kad tik pasijustų visaverčiais intelektualais. Milijonai yra neskaičiusių vienos ar kitos knygos, tačiau jos tampa priežodžių ir citatų šaltiniu. Tai dažniausiai nieko nesugebančių ir nemokančių, ribotų protinių sugebėjimų žmonių grupelė, bent kartą pasirodžiusių TV, dažniausiai debiliškuose šou. Ko tik mažajame ekrane neišvysi! Aukštuomenės damos, seksualinių mažumų atstovai, būrėjos - viskas viename televizijos žurnale, kiekvienam po 15-20 minučių šlovės. „Gyvenimo būdo“ laidose pamaldžiu balsu aptarinėjami žmonių iškrypimai. Tačiau, geriau pagalvojus, komercinių televizijų laidos ir negali būti orientuotos į bent šiek tiek mąstantį žiūrovą. Komercijos misija - ugdyti vartotoją. Nors ir vėl - televizijos apeliuoja į kažkokį neegzistuojantį vidutinį lietuvį, kenčiantį nuo aiškiai išreikšto debilizmo. Draugas įbruko vieno komercinio banko lankstinuką, kuriame rašoma, kas bus, jeigu pinigus laikysi tame banke: „... pusryčiai į lovą, pabudimas grojant muzikai, rytiniai laikraščiai ant virtuvės stalo, draugų būrys prie baro, arbata prie citrinmedžio, patogus darbo stalas, pogulis prieš saulutę balkone, ramybės akimirka prie akvariumo, pietūs savo virtuvėje, skaitymas lovoje, poilsis karštoje vonioje, vakaras prie židinio, minkštas persiškas kilimas, krepšinio rungtynės namie, filmas per plazminį televizorių, draugiškos artimųjų šypsenos, naktis šilko pataluose, šokoladiniai ledai šaldytuve, rytinė mankšta priešais atvirą langą, nuosavas katinas ant sofos, siuvinėtos aksomo pagalvėlės, vyno taurė patogiai įsitaisius, mėgstamiausių įrašų kolekcija...“ „Mus kvailiais laiko!“ - piktinosi draugas.
Aukštosios mados elitinių žmonių draugijoje jaučiuosi nejaukiai. Pamenu vieną tokį pasisėdėjimą. Žiūriu į vei-dus ir galvoju, ką čia pasakius. Pradėjau nuo to, kad negaliu pakęsti pseudointelektualių pokalbių, kuriuose maišosi klaidingos alegorijos ir didaktikos. Sakiau, jog tai savo psichologinių negalių išaukštinimas prikabinus jas prie globali-nių problemų. Pastebėjau, jog manęs įdėmiai klausosi. Gerai skeliu - pagalvojau. Štai ką reiškia aukštoji mada ir elitas, pagalvojau, tik taip pasikalbėsi.

Mus visus valdo nenumaldomas noras patikti kitiems, sužibėti, padaryti pribloškiamą įspūdį. Apsimeskite, kad jūs perkate tik garsių dizainerių drabužius, paskaitykite apie tuos dizainerius, kad nesusipainiotumėte, kažkiek pasido-mėkite skaitomiausių knygų ir žiūrimiausių kino filmų dešimtukais, ką kur rodo Nekrošius ir Koršunovas, ką Maskvoje veikia Tuminas, vyrams prieš tai reikėtų susižinoti, koks verslas dabar madingiausias, kokių kompanijų akcijos geriau-siai kotiruojamos Niujorko biržoje, sugalvoti kokį prašmatniai skambantį užsiėmimo pavadinimą, nepamirštant paminėti „inovacijų“ ir pirmyn į vakarėlį. Nebijokite skiesti nesąmonių, nes nėra tuose vakarėliuose tikrų žinovų ir niekas jūsų nedemaskuos: tikri intelektualai užsiėmę darbais ir laiko vakarėliuose nešvaisto. Kai kurie mūsiškiai turtuoliai, pradėję nuo cigarečių ar metalo kontrabandos ir staiga iškilę į jiems patiems netikėtas aukštumas, pradėjo suprasti: aukso grandinės ant kaklo, „Adidas“ sportiniai kostiumai - praeitis. Tad sportinį kostiumą mikliai pakeitė „Hugo Boss“. Ir čia kyla klausimas, kas tai yra prabanga. Senovės Graikijoje prabanga buvo laikoma mėsa ir žuvis, nes šie produktai anuomet mažai kam buvo prieinami ir juos ypač buvo pamėgę korumpuoti tironai. Viduramžiais Didžiojoje Britanijoje prabanga buvo laikomi prieskoniai. Jie nepaprastai brangiai kainavo, nes buvo laivais gabenami iš Rytų. Po to prabanga tapo sūriai ir rūšiniai vynai.

Viduramžiais prabanga tapatinta su seksualiniu palaidumu, nes buvo manoma, kad tarp jų yra tiesioginis ryšys, girdi, prabanga žadina jausmus. Dabartinis prabangos supratimas nusistovėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje ir šiandien gamintojai siūlo „prieinamą prabangą“. Ateityje prabangos rinką formuos Azija, nes jau šiuo metu joje gyvena daugiau milijonierių nei Europoje.
Mąstau, kaip šį tekstą pabaigus. Jūs įvykdėte visus „Black tie“ reikalavimus? Vakaras vyksta. Nepamirškite ret-karčiais dirstelėti į laikrodį – padorūs svečiai išeina nesulaukę paskutinės dainos ir dar ne visai nutuštėjus stalams, ge-riau likus kiek daugiau nei pusvalandžiui iki kvietime nurodytos vakaro pabaigos.

 
Ričardas JAKUTIS