Iš peruko istorijos: nuo valdžios iki grožio simbolio

Perukas skaičiuoja jau tūkstančius metų. Buvo epochos, kai iš natūralių plaukų padarytais perukais žmonės slėpė išretėjusius nuosavus plaukus ar net plikes, o buvo ir tokių epochų, kai be peruko buvo neįmanoma pasirodyti viešai. Buvo laikai, kai perukus nešiojo visi, ir buvo – kai už perukus grėsė mirties bausmė.
Visko buvo.

Kai madas diktavo faraonai
Kada buvo sukurti pirmieji perukai – dabar sunku pasakyti. Tačiau žinoma, kad jau trečiajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą beveik visi egiptiečiai nešiojo perukus. Tai matoma iš išlikusių Senovės Egipto piešinių ir skulptūrų.
Perukai tuomet paplito, ko gero, dėl higieninių problemų – nuosavus plaukus buvo sunku prižiūrėti, kad juose neįsiveistų visokie gyviai, todėl egiptiečiai skuto galvas plikai. Be to, dėl karšto klimato perukai, turtingiesiems padaryti iš natūralių plaukų, karčių, o vargingiesiems – iš įvairių pluoštinių medžiagų (vilnos, kanapių ir pan.), buvo ir apsauga nuo saulės.
Žinoma, perukai skyrėsi: turtingųjų jie buvo ne tik iš natūralių medžiagų, bet ir didesni nei vargšų, moterų ilgesni, vyrų trumpesni, faraonų labai sudėtingų formų, o eilinių žmogelių – primityvūs.
Galbūt iš egiptiečių perukų madą perėmė Tigro ir Eufrato tarpupio valstybių valdovai, nes čia mažiau kilmingiems perukai buvo tabu. Asirijos, Persijos karaliai nešiojo įspūdingo dydžio ir dažnai chna dažytus (taigi, raudonus) perukus, kurie tapo valdžios simboliu, skiriamuoju ženklu.
Gali būti, kad senovės graikai, nugalėję persus, perėmė iš jų madą savo aktorius puošti perukais: komiški personažai scenoje dėvėdavo raudonus, teigiami veikėjai šviesius, niekšai – juodus perukus.
Senovės Romoje perukus pamėgo moterys. Ir ne tik tos, kurioms gamta pagailėjo vešlių plaukų. Turėti daug perukų, ypač iš šviesių natūralių plaukų, buvo visų turtingų moterų garbės reikalas. Tad viena iš geidžiamiausių prekių iš Romos imperijos pakraščių buvo natūralūs plaukai perukams.
Beje, ir Senovės Kinijoje, ir Japonijoje perukas buvo privalomas aprangos atributas – vienu metu ir vyrams, ir moterims, o vėliau - tik moterims.

Kai perukai užkariavo Europą
Po Romos imperijos žlugimo į perukus pradėta žiūrėti įtariai – kaip į prabangos ir Dievo valiai prieštaraujantį dalyką. Tad buvo galima dėl noro slėpti plikę susilaukti ir didelių nemalonumų. Tačiau panašu, kad perukų darymo menas nebuvo užmirštas, nes viduramžiais tai vienas, tai kitas Europos karalius, matyt, kad solidžiau atrodytų ar kad karūnos nenutrintų galvų, savo plinkančias galvas pradėjo dengti perukais. Čia rekordininke reikėtų laikyti XVI amžiuje gyvenusią Anglijos karalienę Elžbietą, kurios garderobe buvo beveik šimtas įvairių spalvų perukų.
O tikrasis perukų atgimimas prasidėjo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII laikais, kai dar visai jaunas karalius neteko savųjų garbanų ir pasipuošė dirbtinėmis. Pavyzdys buvo užkrečiantis – iš pradžių perukus – gana kuklius ir imituojančius natūralius plaukus - užsidėjo dvariškiai, o paskui jų panoro ir kiti.
Karalius Liudvikas XIV, kuris vadintas Karaliumi Saule, nutarė pralenkti tėvą ir perukų puošnumu. Jis šią galvos puošmeną pakylėjo iki neįmanomų aukštumų. Karaliaus rūmuose darbavosi apie porą tūkstančių perukų meistrų, kurie gamino ir kasdienius, ir paradinius perukus. Paradinis perukas buvo ilgų garbanotų plaukų iki pečių, o kartais net iki juosmens, kasdienis – nedidelis su surištų garbanotų plaukų uodegėle ar kasyte. Sakoma, kad perukų apskritai būta bent pusšimčio rūšių – įvairioms progoms.
Visą XVIII amžių galima vadinti perukų amžiumi. Tiesa, perukų mados kito: vyrų perukai mažėjo, moterų didėjo – kai kurios mados vergės juos puošė rojaus paukščių iškamšomis ir burlaivių maketais... Tačiau kaip ten bebūtų – perukus nešiojo visi: tiek vyrai, tiek moterys, tiek aristokratai, tiek tarnai ir net žemdirbiai.
Ir nešiojo perukus ne tik prancūzai, bet ir visa Europa. Tiesa, kuo toliau nuo Paryžiaus, tuo perukai buvo kuklesni, santūresni.

Kai sintetika kovojo su natūraliais plaukais
O paskui perukų epocha baigėsi – tuo pasirūpino kovingieji jakobinai per Prancūzijos revoliuciją ne tik nukirtę savo karaliams galvas, bet mirties bausme grasindami uždraudę nešioti perukus.
Kita vertus, perukai išliko: jų reikėjo aktoriams ir tiems nelaimėliams, su kuriais savi plaukai nesugyveno. Tad perukus nešiojo ir vyrai, ir moterys – kuo natūralesnius ir tuo niekam nesigyrė.
Ir taip buvo ilgai – bene iki 1938-ųjų, kai buvo išrastas sintetinis pluoštas nailonas ir kitokia sintetika, iš kurios buvo galima gaminti labai pigius perukus.
Tiesa, tie perukai atrodė labai nenatūraliai. Bet tai nebuvo bėda – kaip ir kiekviena naujovė, jie greit užkariavo ne tik podiumus, bet ir kasdienybę. O kai sintetiniai perukai nusibodo, specialistai jau buvo išmokę maišyti įvairias medžiagas ir kurti natūralius plaukus imituojančius perukus.
XX amžiaus pabaigoje į madą grįžo natūralių plaukų perukai, nes buvo išrastos staklės, pagreitinančios jų gamybos procesą ir taip sumažinusios aukštą kainą.
Tad dabar jei kam dėl kokių nors priežasčių peruko prireikia, jį nesudėtinga ir nebrangu įsigyti.

Slaptas grožio ginklas
Prisimenant perukų istoriją nereikėtų užmiršti ir jo artimo giminaičio – šinjono, tai yra, pridedamų, prisegamų plaukų didesnių ar mažesnių sruogų.
Šinjonai nors pavadinimą gavo Prancūzijoje bene XIX amžiuje, bet irgi buvo žinomi nuo seno. Kadangi vešlūs plaukai visada buvo grožio ir sveikatos etalonas, todėl tie žmonės, kuriems likimas pagailėjo garbanų, savo šukuosenas visada pasipildydavo svetimų plaukų sruogomis.
Kaip ir perukai, taip ir šinjonai tam tikrais laikotarpiais buvo madingi ir žmonės stengdavosi kuo daugiau svetimų plaukų prisegti prie savųjų, buvo laikotarpių, kai šinjonus nemažai kas nešiojo, bet to neviešino. Tiesiog šinjonai dažniausiai būdavo slaptas grožio ginklas.
XX amžiuje šinjonai irgi patyrė sintetikos įtaką – ne tik moterys, bet ir vyrai išbandydavo nenatūraliai žvilgančias sruogas, kol ir vėl sugrįžo prie natūralių plaukų, parinktų pagal savųjų plaukų spalvą.
Tad priauginami plaukai toli gražu nėra tik XXI amžiaus išradimas.

Tomas Geinsboras „Dama mėlynais drabužiais“.

Antonijus van Deikas „Princų Karlo ir Roberto portretas“.

Žanas Antuanas Vato „Vyro portretas“.