|
|
|
|
Kitoks požiūris į drabužius
|
Išorė – žmogaus vidinės būsenos atspindys, o mūsų vidinę būseną veikia ir tai, kokius rūbus mes dėvime. Mes galime nežiūrėti televizoriaus, neskaityti laikraščių, neklausyti radijo, atsisakyti interneto, bet drabužius mes vilkime kasdien.
Dažnai net nepagalvojame, kad ir drabužiai veikia mūsų elgesį, nuotaiką ir net pasaulėžiūrą. Rūbai – tai mada, o mada – tai primetama standartizacija, ir dauguma jai pasiduoda.
Šiuo metu pasaulyje dominuoja vadinamo vakarietiško – europinio arba amerikietiško – stiliaus drabužiai. Pavyzdžiui, 90% užrašų ant rūbų yra angliški, ir tai paplitę visame pasaulyje. Taip žmonės net nesusimąstydami reklamuoja įvairiausias firmas, mokymo įstaigas, filmų ir multiplikacinių filmų herojus, posakius.
Mada visus suvienodina, visi atrodo tarsi uniformuoti: vienodi plaukų kirpimai ir spalva, rūbai ir rūbų spalvos, aksesuarai. Individualumo nelieka, juk svarbiausias tikslas – atitikti, neatsilikti nuo diktuojamų standartų.
Mada – tai paprasčiausia rinkodara, vartotojiškos sistemos dalis: tam tikros stambios įmonės, kurios veikia sutartinai, paskelbia madingas tendencijas vadinamuose “civilizuotose” šalyse, o paskui neišparduotus likučius paskelbia madingais “antro” ir “trečio” pasaulio šalyse..
Žmonės klaidinami mitu, kad drabužių dizaineriai ir gamintojai kuria drabužius pagal vartotojų poreikius ir jų patogumui. O demonstruojami ant podiumo rūbai sudaro apgaulingą įspūdį: manekenai juo tik tiesiai vaikšto, ir neaišku – ar drabužiai patogūs, kai žmogus aktyviau juda: pasilenkia, pakelia rankas, bėga, lipa, atsisėda.
Vakarietiški drabužiai turi tam tikras charakteristikas:
- Juose daug elastano ir sintetikos, audiniai greitai susidėvi;
- Jie aptempia ir suspaudžia viską, ko nereikia aptempti;
- Varžo judesius, yra nepatogūs;
- Net vaikai spraudžiami į elastinius rūbus, kurie neleidžia laisvai judėti;
- Yra moteriškos aukštakulnės avalynės kultas;
- Kaustantys judesius kostiumai ir kaklaraiščiai;
- Visi aptempti rūbai ir apnuoginamos kūno dalys perjungia dėmesį į erotinius aspektus, pvz., paplitusios itin aptemptos elastinės kelnės sudaro įspūdį, kad moteris pamiršo užsisegti sijoną;
- Spalvų mažinimo tendencija: iš spalvotų – į tamsias, niūrias (ne tik suaugusių, bet ir paauglių, vaikų ir net kūdikių drabužiuose);
- Mirties simbolika: kaukolės, kaulai, skeletai ant drabužių;
- Trinamas skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų rūbų.
Susidaro įspūdis, kad tokie rūbai nėra gaminami tam, kad žmogui būtų patogu, kad jie būtų estetiški, bet gaminami tam, kad žmogų sukaustytų, “įrėmintų”, apribotų.
Na, o gatavų drabužių industrija taip pat diktuoja savas taisykles: tokius rūbus sunkiau pritaikyti figūrai, ir dar sunkiau – suderinti juos tarpusavyje.
Gaunasi užburtas ratas: įsitraukę į begalinį derinimą ir komplektų konstravimą, žmonės apsikrauna nereikalingais daiktais. Beveik kiekvieno žmogaus spintoje atrasite daiktų, kuriuos jis įsigijo ir niekada nenešioja.
Tai vartotojiškos visuomenės elementai: daugybė rūbų ir perkama vis daugiau (juk mada keičiasi), o žmogus jau nesiorientuoja, nei ką jis turi, nei ko jam reikia – jis perka tik tai, kas jam siūloma ir peršama kaip mada.
Taip formuojami nesveiki poreikiai, iš kurių gimsta chaosas mintyse ir gyvenime – kai iš esmės nereikšmingi dalykai sureikšminami iki problemų lygio.
Išeitis? Įsiklausyti į savo tikruosius poreikius ir atsigręžti į tradicijas – kokia iš tiesų yra drabužių paskirtis. Juk visų tautų požiūris į rūbus buvo vienodas: svarbiausi kriterijai buvo praktiškumas, funkcionalumas, patogumas.
Drabužiai buvo siuvami iš natūralių audinių, buvo lengvai konstruojami ir susiuvami, idealiai tinkantys kažkokiai konkrečiai veiklai, patogūs ir nevaržantys judesių.
Dažniausiai rūbai buvo konstruojami iš kvadratinių detalių ir kiekvieną audinio atraižą ausdavo tam tikro pločio ir ilgio, kad nereikėtų kirpti (kad nebūtų atliekų) ir galima būtų lengvai sujungti.
Buvo vyriški ir moteriški drabužiai, kurie pabrėždavo vyrišką arba moterišką prigimtį. Visi ornamentai, spalvos ir simboliai turėjo reikšmę ir prasmę – apsaugodavo, įkvėpdavo, sustiprindavo tam tikras savybes.
Drabužių gaminimo technologija buvo paprasta, patogi ir – tobula. Deja, dabartinės technologijos yra primityvesnės – rūbai nepatogūs, greitai susidėvi, gamyboje daug atliekų, beveik neliko natūralių medžiagų.
Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo būdas slopina žmogaus kūrybingumą, kurio dėka žmogus gali išreikšti savo individualumą. Drabužiai taip pat gali pabrėžti individualumą arba.. padaryti iš žmogaus “madingo” šablono kopiją.
Todėl jei mokame – siūkime, megzkime, siuvinėkime.. Pagaminti savo rankomis drabužiai visada ypatingi. Tiesiog nepasiduokime standartizavimui – rinkimės tai, kas iš tiesų tinka, patogu ir kuo vilkėdami jaučiamės savimi ..