Mados istorikas A. Vasiljevas apie secesijos mados atspalvius

Pirmadienio popietę Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje įvyko spaudos konferencija-ekskursija su mados istoriku Aleksandru Vasiljevu parodoje „Secesijos mada“.
A. Vasiljevas žurnalistus vedžiojo po abiejų aukštų sales pasakodamas apie eksponatus, su kuriais šiauliečiai jau galėjo susipažinti, nes paroda iš mados istoriko kolekcijos čia pristatoma jau maždaug mėnesį.

„Ši paroda pirmą kartą yra eksponuojama Šiauliuose, mieste, kurį aš nelabai pažįstu, nes buvau čia 2-3 kartus savo gyvenime.
Surengti šią parodą Ch. Frenkelio viloje nusprendžiau po to, kai ji buvo sėkmingai surengta Vilniuje - ten apsilankė 75 tūkstančiai žmonių, tai yra, buvo daugiau lankytojų nei Rygoje. Lietuvoje tai rekordas, bet aišku, tai nesulyginama su Rusija, kur dabar Maskvoje, GUM'e, vykstančioje parodoje apsilanko 30 tūkstančių žmonių per dieną. Kita vertus, tai ir suprantama – juk Maskvoje yra 20 milijonų gyventojų.
Tačiau vertinant pagal proporciją Lietuvoje mano paroda buvo labai gerai lankoma. Aš labai patenkintas tokiu parodos pasisekimu.“
Apie savo kolekciją
„Atvežiau čia tik mažulytę savo kolekcijos dalį - mano kolekcijoje yra maždaug 50 tūkstančių eksponatų. Tai yra viena iš didžiausių privačių kostiumų kolekcijų pasaulyje.
Šioje parodoje eksponuojama tik 100 rdrabužių ir apie 400 aksesuarų. Aišku, tai nemažai – 500 daiktų. Šiauliams tai labai didelis įvykis, kaip ir bet kokiam Europos miestui tai būtų didelis įvykis.
Ypač man džiugu, kai kolekcija pristatoma atitinkamame tam tikros epochos interjere, kaip šis Ch. Frenkelio vilos.
Turiu patirties rengdamas tokias parodas: Prancūzijos Amjeno mieste esančioje secesijos stiliaus viloje vykusi paroda irgi sulaukė labai didelio pasisekimo, nors tas miestas taip pat ne toks didelis, ne sostinė.“
 

Apie sukneles
„Moterys, apžiūrinėdamos šios kolekcijos sukneles, dažnai sako, kad ir jos tokias vilktųsi. Tačiau nė viena šiuolaikinė moteris to negalėtų padaryti, nes suknelės joms būtų per siauros ir per trumpos. Šias sukneles vilkėjo moterys, kurių talijos buvo 50 centimetrų (pačių storiausių - 60 centimetrų), ūgis - 155-160 centimetrų, batelių dydis - 34-as.
Be to, šios suknelės tokios plonytės, kad moterys net nemokėtų vaikščioti su jomis – iškart apačios virstų skarmalais. Tai menas su tokiais apdarais vaikščioti, sėdėti, atsistoti ir valgyti taip, kad korsetas užsisegtų. Tai buvo ta epocha, kai dar buvo dėvimi korsetai.
Čia pristatyta labai daug žymių Paryžiaus mados namų modelių ir aš esu labai patenkintas, kad jie atsiskleidžia visu savo grožiu kartu su tos epochos papuošalais, aksesuarais, skrybėlaitėmis, bateliais, brangenybėmis, smeigtukais, žiogeliais.
Esu įsitikinęs, kad apsilankiusieji šioje subtilioje, vertingoje ir labai harmoningoje parodoje pajaus maksimalų malonumą.“
 

Apie šilką ir restauravimą
„Šiandien praktiškai jau nebėra natūralaus šilko – dabartiniame jau yra viskozės. O secesijos epochos modeliams siūti naudotas natūralus šilkinis muslinas – perregimas ir toks plonytis, kad drabužius restauruojant negalime atrasti tokios pat kokybės ir tokio plonumo audinio.
Ir, žinoma, sudėtinga rasti tinkamos spalvos medžiagas, nes secesijos epochoje buvo madingi labai švelnūs pasteliniai „vandeningi“ atspalviai: žalsvi, melsvi, pilkšvi, rausvi.
Taip buvo iki Sergejaus Diagilevo baleto sezonų Paryžiuje. O antrajame vilos aukšte pristatyti modeliai, kurie buvo sukurti, kai madingos tapo ryškios spalvos.
Taigi šiandien labai sudėtinga rasti medžiagų, reikalingų restauracijai. Ypač sunku atrasti šilkinio atlaso net vienintelėje šalyje, kur tas šilkas dar yra gaminamas, – Kinijoje. Jau nekalbu apie Prancūziją, kur šilko gamyba yra žlugusi, nes jau seniai niekam nereikėjo tikro šilko.
Modelių atkūrimas, restauravimas, siuvinėjimas, blizgučių ir karoliukų prisiuvimas reikalauja daug restauratorių darbo ir tai kainuoja beprotiškus pinigus.
Todėl dažnai muziejai to negali daryti, tai gali sau leisti tik toks privatus entuziastas, kaip aš, dėl tos priežasties, kad restauratoriai, gaudami nedidelį atlyginimą, su vienu modeliu gali dirbti visus metus, o aš turiu galimybių jiems daugiau mokėti.“

Apie muziejus ir parodas
„Lietuva vis buvo įvairių karų, revoliucijų, valdžios kaitos kryžkelėje, todėl suprantama, kad tokie drabužiai čia beveik negalėjo išlikti. Aristokratai ir buržuazija bėgo kuo toliau iš čia ir liko tokie žmonės, kurie tokių drabužių nevilkėjo.
Tokie, kaip šioje parodoje eksponuojami, buvo skirti miestų gyventojams - išsilavinusiems ir turtingiems. Todėl džiaugiuosi, kad tarnai kai kuriuos savo ponų drabužius išsaugojo ir dabar jie yra eksponuojami Rokiškio muziejuje.
Tačiau didelės drabužių kolekcijos Lietuvoje nėra. Todėl aš esu labai patenkintas, kad Vilniuje planuojama atidaryti Mados muziejų iš mano kolekcijos. Jei, žinoma, tam bus skirtas vienas Radvilų rūmų fligelis, nes deja, aš nesu visagalis, nors ir turiu tokią kolekciją, nesu toks turtingas, kad galėčiau nupirkti pastatą, įrengti jame apsaugą ir bilietus spausdinti.
Aš tiesiog stengiuosi populiarinti madą. Dar viena didelė mano kolekcijos paroda bus surengta Kaune, M. Žilinsko muziejuje, vėliau kita – Vilniuje. Pastaroji skirta XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio madai ir vadinsis „Skandalas buduare“. Kodėl taip? Nes to meto mada buvo hipiai, disko, pankai... Ar tai ne skandalas?
Šioje parodoje jokio skandalo – tai grožio elegija. Vilkėdamos tokias sukneles moterys reikalauja briliantų. Ir vyrai su džiaugsmu briliantus dovanoja taip apsivilkusiai moteriai.“

Apie aukcionus
„Mano kolekcijoje – daugiausia Europos aukštoji mada. O aukštosios mados centras buvo Prancūzija, Paryžius - pats madingiausias miestas pasaulyje. Todėl dauguma mano kolekcijos daiktų yra vienaip ar kitaip susiję su Prancūzija. Nors Prancūzijoje jų rasti sudėtingiau nei, sakykim, JAV. Kodėl? Todėl, kad Prancūzijoje namai nedideli ir visi be palėpių, kur būtų galima saugoti senus drabužius, o Anglijoje ir Amerikoje galimybės jau kitos.
Todėl nors ir keista, prancūziškų suknelių lengviau nupirkti aukcionuose JAV nei Prancūzijoje. Tačiau ir Prancūzijoje aš randu tokių suknelių – štai prieš kelias dienas buvo didelis aukcionas, kur įsigijau 11 naujų.
Aš beveik kas savaitę įsigyju kažką nauja aukcionuose, kuriuose dalyvauju su savo fondo Lietuvoje viceprezidentu. Mes kartu ieškome naujų įdomių eksponatų, labai daug jų nuperkame aukcionuose Londone, Niujorke, Paryžiuje ir Prancūzijos provincijoje. Taip pat perkame interneto aukcionuose, net ir tokiuose paprastuose kaip „e-Bay“. Ten, aišku, ką surasti yra sudėtinga – tam gali prireikti savaičių, bet tai geras aukcionas, tik kiekvienoje šalyje jis yra skirtingas.
Todėl reikia žinoti, kaip ieškomas ar parduodamas daiktas vadinasi konkrečioje šalyje - kaip „koljė“ vadinasi vokiškai, kaip itališkai, kaip prancūziškai ir t. t. Tai žinant gali būti, kad kokioje šalyje ką nors vertinga pavyks įsigyti.“

Apie šiuolaikinius drabužius
„Šiuolaikiniai drabužiai yra gaminami tūkstančiais, serijomis, o vienetinių drabužių jau niekam ar beveik niekam nebereikia.
Štai, pavyzdžiui, aš esu dabar apsivilkęs rankų darbo švarką. Bet tai netipiška. Tipiška nueiti į parduotuvę prisipirkti serijinių drabužių, kurie gali būti ir garsių, ir nelabai garsių įmonių gaminiai.
Tos serijos yra tokios didelės, kad sunku priversti ateities žmones juos vertinti ir eksponuoti muziejuose, nes daug vienodų drabužių bus išsaugota.
Kai tuo tarpu visi šios parodos modeliai yra sukurti tik vienu egzemplioriumi ir antros tokios suknelės niekada nebuvo sukurta. Tai ne masinės gamybos suknelės. Ir tai, aš manau, yra pagrindinė šios kolekcijos vertė.“