R. Stakėnienė: kokybiškas rūbas negali kainuoti pigiai

Šiaulių „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje vyko drabužių dizainerės Ramutės Stakėnienės tapyto šilko kūrinių kolekcijos „Floreant Cactaceae!“ (liet. „Težydi kaktusai!“) pristatymas. Neprofesionalūs modeliai demonstravo kūrinius, kurie spinduliuoja laisve ir nevaržo judesių. Akivaizdu, kad ši kolekcija iš autorės pareikalavo daug kantrybės ir kruopštumo. Išsamiau apie kūrybą ir stilių kalbame su dizainere.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidomėjote tapyba ant šilko?
– Esu rūbų modeliuotoja maždaug trisdešimt metų. Tapyba ant šilko susižavėjau prieš penkiolika metų. Esu dirbusi ir su vilna, ir linu, bet kai atradau šilko gyslą, kažkas kerinčio ir žavinčio įtraukė mane ilgam. Nuolat vystau savo techniką, savo įspūdžius išlieju šilke. Labiausiai patinka kurti rūbus, tapytus ant šilko. Tapau ant šilko ir dalykus, skirtus namų interjerui, pavyzdžiui, užuolaidas, staltieses, pagalvėles, taip pat paveikslus.

– Ką žinote apie šilką?
– Susižavėjusi šilku pradėjau domėtis, kaip jis iki čia keliavo. Šilką atrado kinai prieš 3,5 tūkst. metų. Iš pradžių šilką naudojo tik metraščiams rašyti, istoriniams įvykiams pavaizduoti. Tik gerokai vėliau pradėjo iš jo siūti rūbus. Kinai ilgai laikė paslaptyje šilko gamybą, tačiau kažkokiu būdu tai išsprūdo į Japoniją.

 Japonai labai kūrybingai panaudojo įvairias šilko gražinimo technikas, vašką ir augalinius dažus. Įvairiais būdais jie yra nutapę nepaprastai daug gražių kimono. Tačiau tuo metu jie naudodavo tik dešimt spalvų ir jų tarp savęs nemaišydavo. Spalvas pagamindavo iš natūralių dažų.

Šiuo metu, kai yra parduodama įvairių dažų, kurie nebūtinai augaliniai, yra galimybė išgauti įvairiausius atspalvius, kokius tik širdis geidžia. Yra galimybė net išgauti savo originalias tapymo technikas.

– Ar tapyti ant šilko yra labai sunku?
– Šilkas yra labai sunki medžiaga darbui. Pavyzdžiui, tapyti ant popieriaus arba ant drobės yra daug lengviau. Ant šilko padėjus potėpį jau nieko nebepakeisi. Turi dirbti labai atsakingai, kruopščiai, susikaupęs. Tačiau pats dažo kritimas šilke yra džiaugsmingas procesas.

Galbūt žmonės net negali įsivaizduoti, kad būsimą rūbą aš ištempiu rėme, kuris užima visą mano kambario plotą. Šilką tapau horizontaliai. Tapydama tuos rūbus aš turiu žinoti, kokia yra būsimo rūbo išklotinė. Tai reikalauja labai daug įgūdžių ir rūbų konstravimo žinių. Reikia pajausti, kaip šilkas kris, nes viską tapai prieš siuvimą, yra labai daug darbo, kurio nesimato.

– Tapybos ant šilko gali išmokti visi?
– Taip. Šiuo metu labai populiarūs laisvalaikio būreliai, kurie skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusioms moterims, kurios mėgsta rankdarbius. Tos moterys, kurios turi kitą profesiją, bet sieloje yra menininkės, ten save randa ir su kylančiomis mintimis susidoroja. Be to, čia svarbiausia ne technika, bet kūrybiškumas.

– Kodėl naujoje rūbų kolekcijoje dominuoja kaktusai?
– Kolekcija yra sukurta ir įkvėpta mano poilsio metu prie jūros. Kodėl kaktusai prie jūros, juk Lietuvoje jų nėra? Mane labai žavi atostogos prie šiltųjų kraštų vandenynų pakrančių. Viešėdama Meksikoje, pamačiau tuos kaktusus, žydinčius gyvai. Natūralius ir didelius, ne tokius, kokie yra pas mus įkalinti vazonėliuose. Jie mane taip apžavėjo, kad ilgai nešiojausi tą idėją širdyje, savo pasąmonėje, kol galiausiai viskas sprogo.

– Pasirinkote mėlyną, žydrą ir žalią spalvas. Kodėl?
– Tapydama šią kolekciją, naudojau daug mėlynos spalvos, nes prie jūros esanti gaiva asocijuojasi su mėlyna spalva. Žalių tonų persipynimais mėginau simbolizuoti gyvastį. Žydrų tonų perteikimas į šilko skaidrumą suteikia modeliams trapumo. Kaktusų žiedai pavaizduoti dideli, jie kartais būna net už patį augalą didesni. Turbūt nė vienos augalo rūšies neatspėsite ir neatpažinsite, nes stengiausi perteikti išskirtinai savo įspūdį, ką esu patyrusi.

– Scenoje matome dar vieną ekspoziciją. Kuo ji ypatinga?
– Nusprendžiau parodyti kolekciją, kuri vadinasi „Muzika“. Tapiau senovinius instrumentus, kurie man yra labai gražūs ir juos supyniau su augalais, kurie kilę iš tų kraštų.

Pavyzdžiui, saksofoną sukūrė Adolfas Saksas, vokietis, kuris gyveno Prancūzijoje. Saksofoną apipyniau vynuogėmis, nes Prancūzijoje gausu vynuogių. Kolekcijai sugaišau visus metus.

Be to, jau tada pasąmonėje turėjau tuos kaktusus, ir jeigu pasižiūrėsime į modelį, kuriame yra pavaizduoti būgnai, matysime šalia ir kaktusus. Sukneles papuošia šaliai, kuriuose taip pat ištapyti tie patys augalai, kurie lydi muzikos instrumentą.

Kaktusai jau seniai pas mane beldžiasi, kol galų gale gyvenime turėjo ateiti tam tikras laikas. Viskas turėjo išsprogti, pražysti ir gavosi taip, kad tai nutiko šių metų pradžioje.

– Rūbų kolekciją eksponuosite ir užsienyje?
– Tenerifėje yra lietuvių galerija, kuri eksponuoja lietuvių kūrinius. Man yra didelė garbė ten savo darbus išvežti. Nenorėčiau, kad vėliau tie kūriniai grįžtų į Lietuvą. Palinkėkite man ne tik kūrybinės, bet ir komercinės sėkmės.

– Jūsų rūbai yra tikri meno kūriniai. Nejau eilinė moteris gali juos dėvėti?
– Tapyto šilko kūriniai yra skirti neeilinei, rafinuotai asmenybei, galbūt net elito damai. Moteris turi suprasti, kaip su tais rūbais reikia elgtis ir kur reikia eiti. Jie yra prabangūs, nes aplamai natūralus šilkas yra labai prabangus audinys.
Tam, kad šilką pagamintų, reikia skirti labai daug laiko. O tam, kad jį nutapytum ranka, reikia skirti dar daugiau valandų. Čia reikia labai daug kruopštaus rankų darbo, siuvimo technikos. Jeigu pastebėjote, mano skarelių, šalių, rūbų visi kraštai yra apsiūti rankomis.

– Kodėl lietuviai taip bijo rengtis ryškiai?
– Mes turime labai ilgą tamsų rudens – žiemos periodą. Taip pat galbūt esame praktiški, bet manau, kad iš šio kiauto reikėtų išsivaduoti. Paslaugų sfera nuolat tobulinama, valymo ir skalbimo paslaugos yra visiems prieinamos. Todėl nereikėtų bijoti, kad šviesių ar spalvingų rūbų nebus galima dėvėti ilgai.

Pavyzdžiui, raudona spalva tinka ir vyresnio amžiaus moteriai. Matote, spalvos turi labai daug atspalvių. Raudona spalva gali būti ir tamsi, ir šviesi. Tą atspalvį reikia paderinti prie odos, plaukų spalvos.

– Ar mes, eiliniai piliečiai, nedarome daug stiliaus klaidų?
– Apskritai, stiliaus klaidų gatvėje pasitaiko ir kuo toliau, tuo daugiau jų atsiranda. Kai nebuvo išvystyta tokia stipri ir plati prekyba rūbais, moterys rengdavosi įdomiau. Užsieniečiai, atvažiavę į Lietuvą, klausdavo, kodėl mūsų moterys vaikšto taip pasipuošusios. Taip buvo, nes tuomet masinės gamybos rūbų nebuvo tiek daug pirkti. Moterys rūbus siūdavosi. Tuomet jos pasipuošdavo originaliau, o dabar mes galime nusipirkti tokių rūbų, kurie skirti tik vienam kartui. Nežinau, galbūt ir tokių reikia.

– Ar stiliaus pojūtį galima išsiugdyti?
– Taip. Žinoma, prigimtiniai įgūdžiai taip pat reikalingi. Mergaitė augdama turbūt stebi savo mamą. Po to stebi savo ir mamos drauges, aplinkinius ir labai svarbu, ką ji iš aplinkos gauna. Mados naujienos keičiasi kas savaitę. Aš linkiu moterims susirasti savo stilių ir nepulti stačia galva į mados pasaulį. Šiandien dizaineriai šaukia, kad madinga tokia spalva, po dviejų savaičių jau kitokia. Reikia pasižiūrėti į save, savo figūros privalumus ir trūkumus, akių, plaukų ir odos spalvą bei, be abejo, į tai, kas miela širdžiai.

Mada yra toks dalykas, kuris mus nuolat stebi. Galbūt ji ne visiems suprantama, bet skirta mums, žmonėms. Mes patys ją kuriame, priimame arba ne. Iš pradžių pasiūlymai galbūt atrodo labai keisti, nesuprantami. Gal net atrodo negražūs, bet jeigu žmonėms patinka, tai ji prigyja, nežiūrint to, ar ji pagražina žmogų, ar ne.

– Norint atrodyti gražiai ir stilingai, reikia turėti daug pinigų?
– Jeigu darbui padaryti reikia skirti daug laiko, tai jis negali kainuoti pigiai. Tie rūbai, kurie yra gaminami fabrike ir per trumpą laiką jų padaroma daug, yra pigūs. Tiesiog moterys, turėtų sekti mados naujienas ir nepirkti nereikalingų daiktų. Formuoti savo garderobą, rasti savo stilių. Kai stilių atrandi – atsiduri labai gerose vėžėse. Tik vienu ar kitu daiktu atnaujini savo garderobą ir atrodai madingas.