|
|
|
|
Šopingas: reikalingų ir nereikalingų daiktų dilema
|
Ko gero, dažniau moterys, o ne vyrai iškelia klausimą – kuo apsirengti. Suknelių, batelių, rankinių manija pareikalauja didelių pinigų, tačiau dėl grožio juk galime viską. Atrodytų, kad tik moterys yra išlaidūnės, bet pažvelkime atidžiau – vyrai irgi perka, tik žaisliukai kitokie: naujausių modelių telefonai, kompiuteriai, laikrodžiai... Procesas tas pats – tai „šopingas“, laimės paieškos daiktuose.
Šiaulietės pasakoja apie apsipirkinėjimą
Ne visos moterys mėgaujasi vaikščiojimu parduotuvėse, bet reta nenori gražiai atrodyti. Kaip ir nelieka kitos išeities – privalai medžioti geriausius pasiūlymus parduotuvėse. Austėja apsipirkinėja kiekvienam sezonui – nori vis atsinaujinti.
Paklausus Austėjos, ar ji visada randa savo spintoje kuo apsirengti, gavome atsakymą, kokio dažniausiai ir galima tikėtis: spinta pilna rūbų, bet apsirengti nėra kuo. Pokalbio metu paaiškėjo, kad mergina apsipirkinėja per daug negalvodama, ką ir su kuo derins – pamatė, kad gražu, ir nusipirko.
Kita mūsų pašnekovė save vadina pasyvia „šopoholike“. Rugilė sako einanti pasivaikščioti į prekybos centrus, kai nori geriau pasijausti. Ten ji apžiūrinėja daiktus, pasimatuoja rūbus, tačiau dažniausiai nieko neperka. „Aišku, po tokių visokių procedūrų tu supranti, kiek tau nedaug reikia, ir tada suvoki, kas tikrai reikalinga“, – teigia mergina.
Rugilė tokias išvykas daro tada, kai gyvenimas „užknisa“. Tokiais momentais ji bent valandai išeina pasivaikščioti po parduotuves. Tokia veikla Rugilei padeda, kai ji yra pavargusi nuo mąstymo, minčių ir rūpesčių – daiktų apžiūrinėjimas leidžia trumpam pasimiršti.
Tačiau daiktus mergina perka tik tada, kai mato ir žino, kad jų labai reikia arba jų labai norisi. Kartais apie vieną daiktą mergina gali svarstyti ir kelis mėnesius – suskaičiuoti visus už ir prieš.
Stilisto kasdienybė
Gal Šiauliuose „šopoholikams“ galėtų padėti stilistai? Stilistė Ilona sako, kad Šiauliuose asmeninių stilistų nėra labai daug, nors yra daugybė parduotuvėse dirbančių pardavėjų-konsultantų-stilistų. Tačiau žmonėms nebeužtenka patarimų iš parduotuvės personalo, kuris ir taip suinteresuotas parduoti ar dažnai atmestinai parodo, kur rasti vieną ar kitą prekę, ir nuskuba savais keliais – tokie dažnai nekelia pasitikėjimo.
„Žmonės nori koncentruoto dėmesio – jei jie apsiperka su asmeniniu stilistu, tai nori gauti ir trumpą paskaitą apie mados tendencijas ar savo figūros savybes ir pan. Todėl sulaukiu gan nemažai klientų. Kadangi moterims visada artimesnė grožio tema, tai dauguma klientų – moterys. Vyrai dar ne taip drąsiai kreipiasi, bet atsiranda vis daugiau skubančių, norinčių gerai atrodyti, bet neturinčių daug laiko rūpintis savo įvaizdžiu“, – apie savo darbą pasakoja Ilona.
Pasak stilistės, pas ją apsilanko kelių tipų žmonės – vieni žiūri į garderobą racionaliai, todėl jį formuoja itin kruopščiai ir atsakingai. Tokie žmonės mielai samdosi stilistus, kurie objektyviai pataria ir padeda spintą papildyti tinkančiais drabužiais.
„Kita kategorija – tai žmonės, neatsispiriantys pagundoms parduotuvėse. Tenka susidurti, kai pas klientę spintoje randi analogiškus 3 – 4 pieštuko formos sijonus. Būna, įsimyli kokį daiktą taip, kad gali dar bent kelis panašius nusipirkti. Bėda ta, kad vienu metu nešiojame tik vieną sijoną. Spintos lūžta, o apsirengti nėra kuo“, – pasakoja Ilona.
Tuomet tenka pasimetusioms moterims parodyti teisingą kelią, išlaisvinti spintas nuo nereikalingų daiktų, kad būtų galima pamatyti tikruosius perliukus.
„Šiuo metu labai populiaru būti stilistu, bet stilistas tai nėra žmogus, kuris tik pats moka gražiai aprengti. To neužtenka. Reikia išmanyti nemažai dalykų“, – sako Ilona.
Per ribotą laiką stilistui svarbu ne tik išsiaiškinti žmogaus figūros savybes, gyvenimo ypatumus ir panašiai, bet tenka ir psichologu pabūti. Pasak Ilonos, savęs pažinimas keičiant garderobą įkvepia pasitikėjimo. Taigi stilistas ne tik padeda susitvarkyti spintą ar apsipirkti, nes išmano parduotuvių asortimentą, bet panaudodamas savo žinias ir patirtį, padeda žmonėms pasižiūrėti į save ir savo garderobą kitu kampu.
„Kai kas įsivaizduoja, kad stilistas tiesiog bendrauja su žmonėmis gurkšnodamas kavutę, bet žmonės, kurie kreipiasi į profesionalų stilistą, supranta, kad gaus objektyvių patarimų, kuriuos galės panaudoti ir vėliau savarankiškai rinkdamiesi drabužius. Stilisto paslaugos darosi vis populiaresnės, nes yra visiems prieinamos ir lengvai pasiekiamos. Aš taip pat savo paskyroje Facebook‘e sulaukiu labai daug klausimų apie tai, ar tinkamas kelnių modelis, ką rengtis vestuvėms, kurių aprangos kode nurodoma retro tema ir panašiai. Tai rodo, kad žmonėms rūpi, kaip atrodo, ir jie labiau linkę pasikliauti profesionalu“, – sako stilistė.
Moteriškų rūbų pasiūla didesnė
Šiauliuose dirbanti stilistė sako, kad moteriškų rūbų pasiūla daug didesnė nei vyriškų – įvairių modelių gausa traukia nuolat atsinaujinti. Neužtenka turėti dvi palaidines, nes norisi ir dar vienos kitokios spalvos ar įdomesnio silueto.
„Taip pat moterys iš prigimties yra emocingesnės būtybės. Jos randa daug progų apsipirkti. Tai rudeniška nostalgija, tai nesėkminga diena darbe ar nesusikalbėjimas su šeimos nariais... Ir dar daug priežasčių randame norėdamos priglausti dar vieną drabužėlį savo spintoje. Meškos paslaugą neretai padaro ir nuolatinės akcijos, nuolaidos. Pamatome, pasimatuojame, gal kitą kartą drabužis ir neatrodo tobulai, bet kaip gi nepirksi, kai tokia kaina, o jei dar duoda 2 už 1“, – teigia Ilona.
Moterys impulsyvios, o vyrai dažnai konkretesni. Jie kaip medžiotojai – jei turi tikslą nusipirkti klasikines kelnes, tai jas ir nusipirks, o ne dar keletą porų batų, vieną kitą megztuką ir pan.
Ilona pataria aklai nesivaikyti mados – geriau pritaikyti tam tikrus jos elementus, tinkančius būtent joms.
„Nuolatinė mados kaita – tai verslo industrijos dalis, kuri iš tikrųjų skatina nuolat atnaujinti savo spintas. Bet būtent dėl besaikio apsipirkinėjimo spintos prigrūdamos nereikalingų daiktų ir žmonės dažnai būna pasimetę, nebemato savo garderobo esmės, griebia, kas pakliūva po ranka. Tada bandome kas rytą kylančią dilemą „neturiu kuo apsirengti“ išspręsti eidami apsipirkti. Juk pagundų tiek daug – ne tik besikeičiantys modeliai, bet ir nuolatinės akcijos, nuolaidos. Ir čia patenkama į tokį užburtą ratą, iš kurio išeiti dažnai tenka padėti profesionaliam stilistui, kuris iš esmės peržiūrėjęs garderobą, sudėtų visus taškus ant „i“ ir pasakytų griežtą verdiktą kai kuriems rūbams“, – pasakoja Ilona.
Stilistė sutinka su teiginiu, kad besaikis apsipirkinėjimas – tai dažna problema šiame vartojimo amžiuje. Būtent todėl, kad per gausybę rūbų neberandame sau tinkamo.
„Esmė ta, kad drabužių gausa neturi įtakos stiliui. Kartais viena detalė, įdomus aksesuaras ar netgi manieros ir sukuria savitą stilių. Nereikia apiplėšti banko norint gerai atrodyti – reikia žinoti, į kokius daiktus verta investuoti, o kuriuos geriau keisti keičiantis sezonui“, – sako Ilona.
Stilistė pataria – visada geriau nusipirkti vieną geros kokybės paltą, kuris tikrai tarnaus bent kelis sezonus. Neverta investuoti į, tarkim, baltus marškinius, kurie skalbiant greit praranda pirminę išvaizdą. Stilistė dažnai pataria, kokius daiktus verta pirkti išpardavimų metu, kad tai nebūtų vienadieniai pirkiniai.
Patologinis šopingas – paprastas pasirinkimas
O kodėl žmonės mėgsta pirkti daiktus? Kaip šis pomėgis gali tapti patologiniu šopingu sako psichoterapeutas Olegas Lapinas. Pasak jo, patologinis šopingas – tai toks apsipirkimas, kada žmogus pastebi, kad nupirktų daiktų jam nereikia ir jis gailisi dėl to, kad pirko.
„Paprastai pirkiniai žmogui sukelia malonumą, taigi ne kiekvienas šopingas yra patologinis. Tačiau bet jeigu žmogus pats supranta, kad jam nereikėjo to daryti, kad tai yra kaip savotiškas toks priverstinis veiksmas, tada jis vadinasi patologiniu ir yra prilyginamas prie tokių priverstinių veiksmų kaip priverstinės vagystės – kleptomanija arba priverstinis gėrimas – dipsomanija, arba priverstinis seksualinis santykis – nimfomanija. Pagrindinis požymis – kai pats žmogus pradeda tai suprasti kaip problemą“, – sako psichoterapeutas.
Pasak O. Lapino, kol žmogus nesuvokia, kad besaikis apsipirkinėjimas yra problema, tol to negalima laikyti patologija. Aplinkiniai gali manyti taip, tačiau jeigu žmogaus viduje tai yra svarbu, malonu, tai aplinkinių išorinis žvilgsnis nėra pakankamas šią problemą pripažinti. Problema prasideda ten, kur ji pradedama suvokti kaip problema.
„Tokie priverstiniai veiksmai paprastai neturi išorinės priežasties – tai nėra atsakas į kažkokį išorės poveikį. Tai yra vidinės priežastys. Ir tos vidinės priežastys visada yra labai unikalios – tai reiškia, kad jūsų viduje atsiranda tam tikra įtampa, nepadarius kažkokio veiksmo. Ir jeigu jūs dėmesingas sau, jūs galite anksčiau ar vėliau atpainioti, kokia ta įtampa. Tai gali būti vienam žmogui toks konfliktas: va, aš kažko siekiu, bet tuo pačiu ir vengiu, pavyzdžiui, meilės siekis, artumo siekis, o kartu ir labai didelė baimė“, – teigia O. Lapinas.
Tokias priežastis O. Lapinas vadina vidiniais konfliktais – žmogus pastebi, kad jeigu jis nuperka ką nors, tai tuo momentu nemaloni įtampa lyg atslūgsta. Tarsi tai, kas neįmanoma, pakeičiama tuo, kas įmanoma.
„O padaryti priverstinį veiksmą visada paprasta, todėl dipsomanui tenka nusipirkti buteliuką, nes tai paprasta, kleptomanui paprasta pavogti, nes tai paprasta ir patologinio šopingo atveju paprasčiau nusipirkti ką nors, negu vykdyti savo vidinius prieštaringus norus. Šitie prieštaringi norai vadinami veiksmo poslinkiu – nuo vieno tikslo į kitą tikslą. Tokius pat, bet paprastesnius dalykus turi ir gyvūnai, netgi paukščiai. Pavyzdžiui, kada ant vandens plaukiantis paukštis, tarkime, antis, taikosi į žuvį ir nepataiko, ji pradeda valyti savo sparnus, o kada plėšrus gyvūnas, pavyzdžiui, katė, bando užpulti balandį, bet nepataiko, ji pradeda laižytis; kada šuniukas bando pagauti kažkokį grobį, bet jam neišeina, jis pradeda kasytis sau už ausies. Tokie veiksmai tiesioginės naudos neturi, kaip ir šopingas, bet jis padeda nukreipti energiją nuo nepavykusio tikslo į pasiekiamą tikslą“, – sako psichoterapeutas.
Reklamos industrijos įtaka
Pasak O. Lapino, reklamos industrija sukuria fiktyvias motyvacijas, kada žmogus, kuris iki šiol neturėjo poreikio, pradeda turėti pseudoporeikį. Būtent reklama veikia didžiąją dalį žmonių, bet ne visi dėl to kenčia, išgyvena ir ne visiems tai tapo tokia neįmanoma įtampa.
„Tam tikra prasme mūsų visa kultūra iš tikrųjų skatina visokias priklausomybes, manijas. Pirmiausia dėl to, kad tai duoda pelną – bet kokiam pardavėjui reikia turėti tokią grupę priklausomų nuo jo prekės ženklo žmonių. Antras dalykas – tai supaprastina žmogaus abstinencinę situaciją. Mūsų viduje turi būti tam tikrų neišsprendžiamų, prieštaringų dalykų, kuriuos mes turime išspręsti savarankiškai. Pardavimuose mums siūlo paprastus sprendimus – pavyzdžiui, kiekvienam kartais reikia rinktis vieną gyvenimą gyventi ar kitą, su vienu žmogumi ar kitu, tai yra asmeninis pasirinkimas. Reklama mums sako, kad pagrindinis pasirinkimas yra – ar mes naudojame seną dantų šepetuką, ar naują. Tai reiškia, kad mums vietoj pasirinkimų, kurie realiai laukia mūsų viduje ir gyvenime, jie mums siūlo tokius pasirinkimus, kurie iš esmės išsiveda į prekę. Tokiu atveju reklama nuveda į iliuzijų pasirinkimo pasaulį“, – pasakoja O. Lapinas.