Su žirklėmis neprapultų net Afrikoje

Kad bus kir­pė­jas, Rai­mon­das ti­ki­no ži­no­jęs iš ma­žens, mat ma­ma Šiau­liuo­se tu­rė­jo kir­pyk­lė­lę, jo­je vai­kis ir au­go. Pir­mą kar­tą žirk­les į ran­kas pa­ėmė bū­da­mas ke­tu­rio­li­kos, ap­kir­po jau­nes­nį bro­lį Min­dau­gą. Šis taip pat ta­po kir­pė­ju, o da­bar Dub­li­ne dir­ba Rai­mon­do įkur­to­je po­pu­lia­rio­je kir­pyk­lo­je. Pats Rai­mon­das vers­lą ku­ria Lie­tu­vo­je ir bent pen­kis kar­tus per me­tus va­žiuo­ja į Dub­li­ną pri­žiū­rė­ti jau­nė­lio veik­los.

Plės­ti akiratį

Bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą Šiau­liuo­se, R. Pa­ster­nac­kis ne­dve­jo­da­mas sto­jo į Bui­ti­nin­kų mo­kyk­lą, ten bu­vo ren­gia­mi kir­pė­jai. "Nie­ka­da ne­svars­čiau ki­tos ga­li­my­bės. Vi­sa­da ži­no­jau, kad bū­siu kir­pė­jas. Net vai­kys­tė­je, užuot žai­dęs su drau­gais fut­bo­lą, čerk­šė­da­vau žirk­lė­mis, pra­kti­ka­vau­si. Bi­čiu­liai iš pra­džių šai­pė­si ir py­ko, bet kai pra­dė­jau juos kirp­ti, ėmė į ma­ne žvelg­ti pa­gar­biai", - pri­si­mi­nė Rai­mon­das.

Pa­dir­bė­jęs kir­pyk­lo­je Šiau­liuo­se, bu­vo trum­pam iš­vy­kęs į Is­pa­ni­ją, ten iš pra­džių dir­bo pa­die­nius dar­bus, o vė­liau įsi­tai­sė kir­pyk­lo­je. Pa­šne­ko­vo žo­džiais ta­riant, šio­je ša­ly­je jam ne­pa­ti­kę, ne­ma­tęs pers­pek­ty­vos to­bu­lė­ti. Kir­pė­jų kon­kur­se "Wel­la Trend Vi­sion" lai­mė­jęs an­trą vie­tą, ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti Vil­niu­je, ta­čiau su­si­kro­vė kup­ri­nę, pa­siė­mė žirk­les ir iš­va­žia­vo į Dub­li­ną, kur jau gy­ve­no jau­nė­lis bro­lis.

"Va­žia­vau pa­ma­ty­ti pa­sau­lio, pa­si­sem­ti pa­tir­ties. Sa­kiau sau, jei per dvi sa­vai­tes ne­su­si­ra­siu dar­bo, ra­miai grį­šiu į Lie­tu­vą. Dar­bą ga­vau jau po sa­vai­tės, tai­gi li­kau", - aiš­ki­no Rai­mon­das. Pa­sak jau­no vy­ro, Dub­li­nas iš pra­džių jam vi­sai ne­pa­ti­ko, er­zi­no pur­vas, triukš­mas, keis­ti žmo­nės. Ta­čiau dar­bas pres­ti­ži­nė­je vie­to­je - Graf­to­no gat­vė­je įsi­kū­ru­sio­je kir­pyk­lo­je pa­ti­ko, lie­tu­vis ėmė kil­ti kar­je­ros laip­tais.

"Ai­ri­jo­je, kur vy­rų kir­pyk­los tu­ri šim­ta­me­tes tra­di­ci­jas, ti­krai yra ko pa­si­mo­ky­ti. Lie­tu­vo­je vos bai­gęs kir­pė­jų mo­kyk­lą ar kur­sus jau­nuo­lis įsi­vaiz­duo­ja esąs sti­lis­tas. Ta­čiau šios spe­cia­ly­bės mo­ky­tis rei­kia il­gai, daug pra­kti­kuo­tis, sem­tis pa­tir­ties iš meis­trų. Pir­mais me­tais bu­vau kir­pė­jo pa­dė­jė­jas, ste­bė­jau, mo­kiau­si, kau­piau ži­nias. Tik vė­liau man bu­vo leis­ta sa­va­ran­kiš­kai kirp­ti pri­žiū­ri­mam meis­tro, ku­ris čia pat pa­tai­sy­da­vo, jei­gu kur nors klys­da­vau", - pa­sa­ko­jo R. Pa­ster­nac­kis. Lie­tu­vio pa­stan­gos ne­tru­kus bu­vo įver­tin­tos, jis pa­aukš­tin­tas - ta­po va­dy­bi­nin­ku. Ad­mi­nis­tra­ci­nį dar­bą Rai­mon­das de­ri­no su kir­pė­jo, sa­vo spe­cia­ly­bės at­si­sa­ky­ti ne­ke­ti­no.

Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, ai­riai kir­pyk­lo­je el­gia­si vi­sai ki­taip ne­gu lie­tu­viai. Čia nė­ra įpro­čio iš anks­to už­si­ra­šy­ti pas meis­trą - at­ėjai, sė­di ei­lė­je ir lau­ki, kol ta­ve kas nors ap­kirps. Šu­kuo­se­noms ai­riai ne­iš­ran­kūs, iš­skir­ti­nės kir­pi­mo ko­ky­bės taip pat ne­rei­ka­lau­ja. O štai lie­tu­viai daž­nai tu­ri sa­vo mėgs­ta­mų meis­trų ir pas juos ei­na iš anks­to su­si­ta­rę. "Ai­riai kan­trūs. Ga­li ir va­lan­dą pa­sė­dė­ti, jei­gu lau­kia ei­lės pas pa­mėg­tą kir­pė­ją. Tie­sa, kirp­ti juos ge­ro­kai su­nkiau - plau­kai sto­res­ni, še­ve­liū­ra veš­les­nė, žirk­lės šim­pa la­bai grei­tai. Nors lie­tu­viai daug reik­les­ni: jie ne­lin­kę lauk­ti ei­lė­je, no­ri bū­ti ap­tar­nau­ti iš kar­to, kai at­ėjo, kirp­ti mū­siš­kius leng­viau - plau­kai leng­viau pa­si­duo­da šu­kuo­se­ną for­muo­jant", - aiš­ki­no R. Pa­ster­nac­kis.

At­si­vi­lio­jo merginą

Dar dirb­da­mas Šiau­liuo­se Rai­mon­das su­si­pa­ži­no su bū­si­ma žmo­na Ine­sa. Jau­nuo­lių ke­liai su­si­kry­žia­vo gim­ta­ja­me mies­te per vie­ną kir­pė­jų šou, kur mer­gi­na bu­vo mo­de­lis, o jau­nas kir­pė­jas de­mons­tra­vo sa­vo meis­triš­ku­mą. Ine­sa stu­di­ja­vo vers­lo ad­mi­nis­tra­vi­mą ir vos bai­gu­si moks­lus at­skri­do pa­skui my­li­mą­jį į Dub­li­ną. "Ka­dan­gi Ine­sa do­mi­si ma­da, įsi­dar­bi­no vie­no­je pra­ban­gių dra­bu­žių par­duo­tu­vė­je. Ta­čiau pra­džia jai bu­vo ga­na su­nki - ka­ma­vo na­mų ir ar­ti­mų­jų il­ge­sys. Vė­liau ap­sip­ra­to, su­si­ra­do drau­gų. Tuo­kė­mės Lie­tu­vo­je, ne Ai­ri­jo­je. Iš es­mės mu­du ten ne­bu­vo­me dėl to, kad su­tau­py­tu­me pi­ni­gų, dėl ge­ro už­dar­bio. Gy­ve­no­me sa­vo ma­lo­nu­mui, ei­da­vo­me į res­to­ra­nus, reng­da­vo­me va­ka­rie­nes drau­gams, ke­liau­da­vo­me", - ti­ki­no R. Pa­ster­nac­kis.

Įro­dęs ai­riams, kad yra pui­kus kir­pė­jas, Rai­mon­das įgi­jo vy­rų kir­pi­mo sa­lo­no fran­ši­zę iš sa­vo bu­vu­sių darb­da­vių, o vė­liau su bro­liu ati­da­rė nuo­sa­vą kir­pyk­lą. Pri­si­pa­ži­no, kad vi­sa­da no­rė­jo dirb­ti sau, nes ta­da jau­tie­si ne­su­var­žy­tas, lais­viau ga­li reikš­ti kū­ry­bi­nes idė­jas. Kai vers­las įsi­bė­gė­jo, lie­tu­viui ki­lo pa­si­rin­ki­mo bū­ti­ny­bė: įleis­ti šak­nis Dub­li­ne, pirk­ti na­mą, vai­kus leis­ti į ai­riš­ką mo­kyk­lą ar­ba grįž­ti į Lie­tu­vą, kur jo­kios at­ei­ties ge­ro­vės ga­ran­ti­jos nė­ra - vis­ką vėl iš nau­jo teks su­si­kur­ti pa­čiam. "Kar­tu su Ine­sa nu­ta­rė­me grįž­ti. Sū­nui Ad­ria­nui bu­vo dve­ji me­tu­kai, po me­tų jis bū­tų pra­dė­jęs lan­ky­ti ai­riš­ką dar­že­lį. Žmo­nai šis spren­di­mas ne­bu­vo leng­vas, ji jau tu­rė­jo Dub­li­ne drau­gių bū­rį, gy­ve­no­me gra­žiai ir pa­to­giai. Bet aš tu­rė­jau sva­jo­nę - ati­da­ry­ti sa­vo sa­lo­ną Vil­niu­je. O ka­dan­gi esu už­sis­py­ręs, tai ir iš­ve­žiau šei­mą į ne­ži­nią, pa­li­kęs tą pa­to­gų gy­ve­ni­mą Ai­ri­jo­je", - šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­ži­no R. Pa­ster­nac­kis.

Tik vyrams

Prieš dve­jus me­tus Rai­mon­das įkū­rė sos­ti­nės se­na­mies­ty­je ša­lia Ro­tu­šės pir­mą­jį Bar­ber Shop sa­lo­ną vy­rams "Woxx Bar­bers". Ang­liš­kai Bar­ber Shop - barz­das­ku­čio par­duo­tu­vė, taip tra­di­ciš­kai jau šim­tus me­tų Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je va­di­na­mos tik vy­rams skir­tos kir­pyk­los. Lie­tu­vo­je to­kios tra­di­ci­jos pa­sta­rai­siais me­tais ne­bu­vo - vy­rai kirp­da­vo­si mo­te­rų kir­pyk­lo­se jiems skir­tuo­se kam­pe­liuo­se, be­sis­pe­cia­li­zuo­jan­čių vy­rų šu­kuo­se­nų ir ūsų ar barz­dų for­ma­vi­mo meis­trų mū­sų kraš­te iš tie­sų ne­bu­vo. "Prie mo­te­rų plau­kų ran­kų ne­ki­šu, - nu­si­juo­kė R. Pa­ster­nac­kis. - Ma­ne vi­sa­da do­mi­no vy­rų kir­pi­mas."

Rai­mon­das ne tik sėk­min­gai dir­ba sa­vo sa­lo­ne Vil­niu­je, bet ir nuo­lat va­ži­nė­ja į įvai­rius kir­pė­jų čem­pio­na­tus, kon­kur­sus, kur ski­na lau­rus. Pa­sak jo, nors kon­kur­sams ten­ka reng­tis po dar­bo die­nos, iki pat nak­ties, be to, jie fi­nan­siš­kai ne­ap­si­mo­ka, da­ly­vau­ti ge­na nuo­la­ti­nis no­ras to­bu­lė­ti. To­kiuo­se ren­gi­niuo­se da­ly­vau­ja pa­sau­ly­je gar­sūs kir­pė­jai, jie at­ve­ria ga­li­my­bes pri­sta­ty­ti sa­vo šu­kuo­se­nų ko­lek­ci­jas su žy­miau­siais sti­lis­tais, va­do­vau­ti tarp­tau­ti­niams se­mi­na­rams. "Už tuos pi­ni­gus, ku­riuos iš­lei­džiu da­ly­vau­da­mas kon­kur­suo­se, ga­lė­čiau šei­mą iš­si­vež­ti į ge­rą ke­lio­nę. Bet man to rei­kia, ir žmo­na ne­bur­ba ir ne­prieš­ta­rau­ja. Ji ma­no sa­lo­ne dir­ba ad­mi­nis­tra­to­re, pui­kiai su­pran­ta rei­ka­lo es­mę", - ti­ki­no kir­pė­jas.

Bus dinastija

Ma­ža­jam Rai­mon­do ir Ine­sos sū­nui Ad­ria­nui da­bar ket­ve­ri. Pa­sak tė­čio, ber­niu­kas jau ro­do pir­muo­sius su­si­do­mė­ji­mo tė­čio dar­bu ženk­lus. Pa­siė­męs plau­kų džio­vin­tu­vą su­si­kau­pęs džio­vi­na ma­ne­ke­no plau­kus, mėg­džio­da­mas tė­vą. "Ma­ma bu­vo kir­pė­ja, bro­lis - ir­gi, jei­gu sū­nui pa­au­gus ne­praeis no­ras dar­buo­tis šio­je sri­ty­je, duo­siu jam pa­ban­dy­ti žirk­les. Kol kas jis žai­džia sau­ges­niu vai­kui įren­gi­niu - plau­kų džio­vin­tu­vu. Žiū­rėk, ir kir­pė­jų di­nas­ti­ją su­kur­si­me", - juo­kda­ma­sis sa­kė R. Pa­ster­nac­kis.

Nors meis­tras dir­ba po dvy­li­ka va­lan­dų per die­ną ir dar nuo­lat ren­gia­si kon­kur­sams, lais­vo lai­ko šei­mai ir sa­vo po­mė­giams jis sa­kė ran­dan­tis. Rai­mon­das mėgs­ta va­ži­nė­ti pa­pras­tais ir kal­nų dvi­ra­čiais, žais­ti fut­bo­lą, ke­liau­ti. Tai vi­sa­da da­ro su šei­ma. Gim­tuo­siuo­se Šiau­liuo­se šei­ma tu­ri na­mą, bet kol kas ne­nu­ta­rė, kaip su juo pa­sielg­ti - par­duo­ti ir pirk­ti būs­tą Vil­niu­je ar pa­si­lik­ti jį kaip šei­mos va­sar­na­mį. Bent pen­kis še­šis kar­tus per me­tus Rai­mon­das vyks­ta į Dub­li­ną. Ten ne tik su­si­tin­ka su drau­gais, ap­lan­ko bro­lį, bet ir at­nau­ji­na sa­vo dra­bu­žių spin­tos tu­ri­nį. "Ap­si­pirk­ti nau­din­giau Ai­ri­jo­je, Lie­tu­vo­je dra­bu­žiai ne­pag­rįs­tai bran­gūs, - ti­ki­no kir­pė­jas. - Nu­va­žia­vęs į Dub­li­ną taip pat ren­giu kir­pi­mo se­mi­na­rus, su­si­ti­ki­mus, ap­ker­pu ten li­ku­sius sa­vo klien­tus."

At­ei­ty­je kir­pė­jas su vie­na ko­le­ge kaip par­tne­riai ke­ti­na ati­da­ry­ti mo­te­rų kir­pyk­lą, ku­rio­je dirbs mo­te­rų kir­pi­mo meis­trai. "Ži­nau vie­ną da­ly­ką: pa­siė­męs sa­vo žirk­les ga­liu dirb­ti bet kur - Ai­ri­jo­je, Lie­tu­vo­je ar Af­ri­ko­je. Kirp­tis vi­siems rei­kia, o ge­ram meis­trui dar­bo at­si­ras vi­sur", - tvir­ti­no tarp­tau­ti­nių kir­pė­jų kon­kur­sų lau­rea­tas.