|
|
|
Vienybė – harmonijos principas
|
Pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų kažko didesnio dalis. Tam, kad atskiros dalys sudarytų harmoningą visumą, reikalinga vienijanti sąveika: bendradarbiavimas, atitikimas, ryšys, ritmas, tikslingumas, suderinamumas, pusiausvyra – t.y., vienybė.
Būtent per vienybės suvokimą galime pažinti harmoniją, nes šios dvi sąvokos yra neatsiejamos. Harmonija – vienybė, aprėpianti viską: tai vientisumo dėsnis, sujungiantis ir suderinantis įvairovę bei skirtingus elementus, išreiškiantis grožį ir tobulumą.
Kiekvienas žmogus taip pat yra visumos – žmonijos – dalis, todėl mums visiems būdingas intuityvus siekis veikti harmoningai, bendradarbiauti. Tačiau ar bendradarbiaujame?.. Akivaizdu, kad ne: vietoje to gyvenime vadovaujamės paskleistu mitu, kad tik konkuruojanti visuomenė gali progresuoti ir klestėti.
Tuo tarpu konkurencija grįsta kovos principu ir priešiškumu. Tai aiškinama dar vienu mitu – kad žmogui natūralu kovoti, kad be konkurencijos jis tingus ir nieko negali pasiekti, kad tik konkurencija padeda ugdyti valią ir siekti tikslų.
O iš tiesų konkurencija nėra žmogui nei natūrali, nei įgimta, nei paveldima – ją įdiegia sociumas, todėl tai įgyjamas elgesio modelis. Normaliems žmogiškiems santykiams nei kova, nei konkurencija nereikalinga. Siekis konkuruoti – morališkai ir dvasiškai nebrandžių, nepasitikinčių savimi žmonių bruožas.
Konkuruodami žmonės sukuria savo vertingumo didėjimo iliuziją: jiems svarbiau kažkuo atrodyti, nei būti. Konkuravimas skatina egoizmą, gobšumą, priešiškumą, savanaudiškumą, kerštą, baimę, moralinių principų nepaisymą vardan savo naudos, susiskaldymą – tokių žmonių visuomenė naikina save pačią.
Įdomu tai, kad psichologiniu požiūriu toks elgesys atitinka psichinį sutrikimą – sociopatiją. Tokie žmonės nepaiso moralės, bet vadovaujasi logika ar išskaičiavimu, neturi empatijos jausmo, neturi atsakomybės ir kaltės jausmo, tarnauja tik savo interesams, o bendrauja tik manipuliuodami savo tikslams..
Vienybė, atvirkščiai – atskleidžia visus pozityvius žmogaus bruožus ir emocijas. Kuo dvasingesnis ir dorovingesnis žmogus, tuo gilesnis jo pojūtis, kad visi mes esame susieti, kad tik bendradarbiavimas vardan visų gerovės gali atnešti kiekvienam ir visiems klestėjimą.
Jei ateities visuomenė nori klestėjimo – ji turi kurti santykius, kurie grįsti vienijančia veikla: visų gerove, savitarpio pagarba ir pagalba, bendrais tikslais ir veiksmais, vedančiais į klestėjimą. O veiklos rezultatai turi būti naudingi kiekvienam ir visiems proceso dalyviams, o ne pavieniams asmenims ar grupėms.
Svarbus turi būti kiekvienas žmogus, nes tik žmonės yra didžiausia visuomenės vertybė ir vystymosi potencialas. Tik vienybėje įmanomas įvairovės sujungimas, suderinimas ir tobulėjimas – kai esame unikalūs, “vieninteliai” ir tuo pačiu – vieningi.
Jei kiekvienas visuomenės narys yra orus, stiprus, kūrybingas ir laimingas – tuomet stipri ir vieninga šeima, giminė, valstybė, žmonija.. Tokia stipri ir vieninga visuomenė gali būti sukurta tik vieningai bendradarbiaujant – ir niekaip kitaip.
Konkurencijos gi “būtinybė” – žlugdantis ir priešinantis žmones mitas, kuriuo įtikėjome, o konkurencijos rezultatus jau matome mūsų gyvenime: maksimalaus pelno siekimas su minimaliomis investicijomis, išnaudojimas, finansinės krizės, moralinė degradacija, korupcija, socialinė nelygybė, priešiškumas, karai, gamtos resursų niokojimas..
Vienybės kelias – tai tiesus kelias į harmoniją. Ir tai ne filosofinė idėja, bet šiandienos būtinybė, pagrindas mūsų visų taikiam ir harmoningam gyvenimui.