|
|
Prijaukinta Suomija
|
Suomijos (ne)pasiekiamumas
Suomija – ne itin populiari ir statistiniam lietuviui visiškai nepažįstama šalis (išskyrus tai, jog ten, tiksliau, Laplandijoje, gyvena Kalėdų senelis), kadangi per liūdno oro persmelktus metus saulės spindulių pasiilgę tautiečiai, turėdami progą ir pinigų (arba per akcijas) kaip akis išdegę lekia kuo piečiau pasideginti ir pataisyti dažniausiai prislėgtą nuotaiką. Taigi tokios šiaurietiškos šalys kaip Suomija, Norvegija, Švedija ir kt. tampa tik vietomis, kur uždirbami pinigai arba lankytinų vietų sąrašuose užima paskutines pozicijas. Dar viena priežastis, kodėl statistiniam lietuviui šiaurės Europos šalys nėra patrauklios, o šiuo atveju kalbame apie Suomiją – tai dėl tikrai brangių lėktuvo bilietų ten nukakti, o jei pasirenkamas būdas nuvykti yra važiavimas savo transportu, kelionė tampa ilga ir varginanti. Tačiau jeigu visgi tas lietuvis nusprendžia atvykti į Suomiją, jam būtų neprošal bent paskaityti, su kuo ši šalis yra valgoma.
Pirmojo įspūdžio reikšmė
Suprantama, kad kiekvieno žmogaus įspūdžiai skirtingose šalyse yra vis kitokie taigi bandysiu apibūdinti Suomiją per savo perspektyvą. Pirmasis dalykas, ką asmeniškai norėčiau pabrėžti: kiekviena šalis, kaip ir žmogus, turi sudaryti gerą pirmąjį įspūdį, nuo kurio priklauso, ar mes norime ten vėl sugrįžti. Taigi jeigu vykstate į Suomiją, pasirinkite keliauti arba vėlų pavasarį arba vasarą, tačiau jeigu nebijote šalčio, žiema yra antras ir paskutinis metų laikas, kada čia itin gražu. Tačiau žiemos metu keliaukite ne aplankyti Kalėdų senelio (nors tokios kelionės populiarios ir tarp suomių, ir tarp užsieniečių), o leiskitės pažinti laukinę gamtą, kuri, ypač tiems, kurie mėgsta pušynus, ežerėlius ir akmenų luitus, pasirodys tikras stebuklas. Beje, gamta itin keri ir vasarą. Kodėl kelionei rekomenduoju tik šiuos metų laikus (na, dar ir vėlyvą pavasarį) – priežastys labai banalios: norintys pakeisti niūrią lietuvišką aplinką ir keliauti Suomijon rudenį ar ankstyvą pavasarį, papuls nuo vilko ant meškos. Ten saulė teka vėliau nei Lietuvoje ir leidžasi anksčiau taigi diena trumpesnė, o kur dar subjurę orai – vėjas, lietus, šlapdriba... Taip tik susigadinsite pirmąjį įspūdį, kurį atitaisyti yra sunku. Man pačiai, deja, teko tai patirti: pirmasis mano ir Suomijos susitikimas vyko ankstyvą gruodį, kada tiek niūrumas, tiek vėjas, stiprinantis lietaus siautulį bei nė pro kur nepralendanti saulė kėlė vienintelį norą: kuo greičiau iš ten dingti. O keliauti atgal teko ne kartą, tačiau tas nemalonus įspūdis lydėjo mane iki pat vidurvasario.
Gamtos lobiai
Gamta yra tikriausiai įspūdingiausia Suomijos dalis, o kad užima didžiulę plotą šalies teritorijos, tai faktas. Ir, garbės žodis, gamtos grožį supras net tie, kuriems įprasta atostogas praleisti Egipto kurorte gulint prie viešbučio baseino. Gamtą vertina (kas atrodytų keista – juk jie prie jos pripratę nuo mažens) ir patys suomiai: kone kiekvienas iš jų turi po mažą vasaros namelį prie gausybės ežerų ir ežerėlių, kur praleidžia savaitgalius, o dar vienas neatsiejamas suomio atributas – vandens transporto priemonė, kuria galima patogiai patekti į bet kurią Archipelago salą ir pailsėti laukinėje gamtoje. Tačiau, nors pušynuose tiesiog veši įvairios gėrybės, suomiai jų beveik nerenka. O tuo galima pasinaudoti, ypač jei apsistojate kur nors arčiau gamtos: vasarą uogų, rudeniop – grybų nors vežimu vežk. Kitaip tariant, iš kiemo – tiesiai į keptuvę. Ir jokių E!
Gamta Suomijoje stipriai įaugusi ir į civilizaciją, tačiau niekas nemėgina jos iš ten išguiti: mieste, kuriame tenka apsistoti, Espoo, tiesiog pro langą gali stebėti kieme ant medžių šokinėjančias voveres, kartais pralekia koks nors zuikis, o čia pat – gatvės, autobusai, t.y. žmonių sukurta civilizacija. Šių dviejų priešingybių kompiliacija žavi tiek pirmą, tiek nebesuskaičiuojamą kartą lankantis Suomijoje.
Civilizacijos žavesys
Kai atvyksite į Suomiją, žinoma, jus greičiausiai pasitiks ne gamta, o civilizacija, tačiau nepasijausite nejaukiai: suomiai moka išlaikyti savitą skandinaviško jaukumo, sumišusio su „kietumu“ ir žavingu griežtumu, stilių, kurį taiko pastatų architektūroje bei interjere, eksterjere apskritai. Į akį krenta tiek parduotuvėlių vitrinos, tiek tvarkingos gatvės, skverai (ypač Helsinkio centre). Suomiai viską daro griežtai ir tvarkingai: pradedant nuo aplinkos tvarkymo baigiant ekonomika. Tačiau ar jie tokie griežti ir šalti žmonės? Vienareikšmiškai – ne. Tačiau ar jie greit įsileis jus į savo artimų draugų ratą – kitas klausimas. Bet tiesiog turistaujant tai nerūpi. Svarbiausia – jie visuomet suteiks pagalbą (net ne itin mokantys angliškai, kas retai pasitaiko, vis tiek užsispyrę jums bandys laužytai kažką paaiškinti) taigi sudėtingose situacijose neliksite vieniši. Baigiant pirmąją Suomijos prisijaukinimo instrukcijos dalį reikia pasakyti, jog stereotipiškai šalta ir neįdomi šalis turi daug skandinaviško žavesio, tik reikia norėti jį pažinti.
