Virginijus Kinčinaitis apie iššūkius šiuolaikiniam videomenui

Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis tęsia pasakojimą apie videomeno raidą Šiauliuose:

– O universitete pradėjus rengti audiovizualinio meno specialistus videomenas Šiauliuose įgavo pagreitį?

– Neseniai perskaičiau vieną iš pirmųjų festivalio „Enter“ programų – berods antrojo festivalio. Paskaičiau ir pamačiau, kad pusė programos sudaryta iš peržiūrų, kuriose yra pristatomi Vakarų Europos medijų meno festivalių dalyvių filmai, videokūriniai, eksperimentinis kinas. Tai buvo daroma tam, kad kiek įmanoma greičiau būtų legalizuota ta meno rūšis. Ir iš tikrųjų po to videomenas, jo supratimas pas mus vystėsi kiek normaliau.
O kai atsirado didelis poreikis ir spaudimas iš apačios, Šiaulių universitete atsirado nemažai studentų, kurie studijuodami grafiką pradėjo kurti videomeną, kompiuterinę grafiką, nes jie jau jautė, kad pasaulis eina į kitą pusę, nebeužtenka tik piešinio jį išreikšti. Pradėję patys kurti, jie brendo kaip savarankiški videomenininkai. Mes juos kiek įmanydami palaikėme, sudarydavome visas įmanomas sąlygas pristatyti jų kūrybą, diskutuoti apie ją.
Tai tarp tų studentų yra Remigijus Venckus – dabar garsus ir videomenininkas, ir menotyrininkas, dėstantis įvairiose aukštosiose mokyklose. Aš puikiai pamenu, kaip jis pirmajame kurse, antrajame, trečiajame, visuose „Enter“ festivaliuose, pristatinėdavo savo filmukus. Ir ne tik savo, bet ir draugų. Jis irgi brendo ir formavosi toje galerijos, festivalio aplinkoje.
Tokių sąlygų jaunimui tada nesudarė Šiaulių universiteto Menų fakultetas, nes reikia pripažinti, kad tada nebuvo nei tokios specialybės, nei videomeno reikšmės supratimo. Vėliau, aišku, universitetas buvo priverstas susikurti audiovizualinio meno specialybę – ne savo noru, bet matydamas, kad yra tokia rinka, kad kitaip neišliks.
Taigi dabar Šiauliuose ta meno sritis, sakykim, yra institualizuota – kaip ir įteisinta. Bet kai tokia sritis institualizuojama, visi nusiramina ir nebelieka aistros, ieškojimo, nuostabos. Manoma taip: aš įstojau į audiovizualinio meno specialybę, tai ko man kažką daugiau daryti, ko gilintis...
Reikia pripažinti – atsirado ir tokio pasyvumo. Tačiau jis ryškus ir Vilniaus dailės akademijoje, nes jauni žmonės yra silpni, neatsilaiko prieš labai stiprų, masyvų šiuolaikinės vizualinės kultūros spaudimą – komercinės kultūros, globalios kultūros, kuri tikrai yra maštabiška.
Įsivaizduokite – grįžti į namus, o ten 150 televizijos kanalų: ką tik nori, rinkis. Ir ten visko užtenka – eksperimento, realybės šou, fantastikos, brutalumo. Kaip atsilaikyti prieš tą srautą? Tiesiog tampi pasyviu vartotoju, nebesuvaldai tos informacijos.
Todėl tam, kad būtų galima atsilaikyti, reikia labai nuoseklių vizualinės kultūros studijų, vėl reikia gilintis, ugdyti kritišką mąstymą. Tai būtina daryti labai anksti – jau mokykloje vizualinis raštingumas yra būtinas. Jis daugybėje šalių ir dėstomas: kaip reikia žiūrėti televiziją, kaip reikia interpretuoti. Pas mus, aišku, to trūksta.

– Tai todėl Dailės galerija pradėjo rengti edukacines programas vaikams?

– Reikia pripažinti, kad tarp Šiaulių universitete audiovizualinio meno specialybę studijavusių ir ją baigusių yra tikrai ryškių asmenybių. Paminėsiu Virginijų Malčių – tikrai įdomų videomenininką, animatorių, kurį irgi esame ne kartą pristatę galerijoje. Jis taip pat brendo „Enter“ festivalio aplinkoje. Tokių asmenybių tikrai yra. Tik aišku, kad visos tos asmenybės, tik pradėjusios čia studijuoti arba baigusios studijas, iš karto išvykdavo iš Šiaulių.
Dabar daug jaunų žmonių, kurie užsikabino už videomeno dar būdami gimnazistai, baigę gimnazijas irgi išvažiuoja studijuoti kitur.
Taip praretėjo šiauliečių gretos, ir mes Dailės galerijoje pradėjome galvoti, o ką daryti – juk reikia publiką edukuoti, ugdyti kritišką, kūrybinį mąstymą.
Todėl Dailės galerija jau kelinti metai įgyvendina bent du vaikams skirtus projektus – „Menopolį“ ir „Medijų menų akademiją“. Čia yra labai daug nuveikęs Andrius Grigalaitis, už tai apdovanotas Kultūros ministerijos.
Galerijoje per šiuos projektus ugdomas vizualinis raštingumas: vaikai susiduria su videomeno, animacijos, fotografijos pradmenimis ir įvairiausiomis jų galimybėmis. Juolab kad mokyklose, kur pedagogai, priklauso ortodoksinei, uždarai, hierarchinei, labai inertiškai sistemai, yra labai mažai galimybių susidurti su tikru kūrybiškumu, su tikra kūrybos aistra.
Dabar mes įgyvendiname ir trečią projektą – „Menų eteris“. Šiais metais bus visas ciklas paskaitų, į kurias kviesime garsius menininkus, kad miestiečiai ir, žinoma, vaikai su jais betarpiškai patirtų, kas yra kūrybos džiaugsmas ir visa kita.

– O kokia dabar „grynojo“ videomeno situacija?

– Reikia pripažinti paprastą dalyką, kad kai galima filmuoti su kiekvienu mobiliuoju telefonu, kai galima pigiai nusipirkti videokamerą, net ir profesionalią, kai kokybiškai filmuoja veidrodiniai fotoaparatai, kai vis daugiau geros, lengvai prieinamos technikos, tuo mažiau lieka paties videomeno – įdomaus kritiško, individualaus.
Jau trūksta nuostabos, ryškėja vartotojiškas požiūris į reginį ekrane, į vizualinę kultūrą, žmogus vis mažiau ieško kūrybinės saviraiškos, o tiesiog daugiau vartoja. Be to, paskutiniais metais į šį procesą vis daugiau įsiterpia komercinės struktūros, privatus kapitalas.
Tarkime, esame labai daug surengę galerijoje, ir „Enter“ festivalio metu, konkursinių peržiūrų: visais įmanomais būdais kviesdavome jaunus žmones – vaikus, moksleivius gimnazistus, studentus – eksperimentuoti, demonstruoti savo sukurtus filmukus. Turėjome ir prizinius fondus – tūkstančio litų, įvairiausios kompiuterinės įrangos. Bet kuo toliau, tuo labiau tie konkursai retėjo, kaip ir jų dalyvių skaičius, nes kai technologijos tampa kasdienybe, kūrybiškumas irgi mažėja.
Kita vertus, įvairios privačios įmonės pradeda pačios skelbti įvairiausius konkursus. Dabar, pavyzdžiui, LRT su kažkokia įmone skelbia VID konkursą, kur premijos 10 tūkstančių litų: tik siųskite filmukus, vaikučiai, moksleiviai, studentai, ir mes jus apdovanosime. Aišku, tokie konkursai jau yra sunorminti, į juos kažko ypatinga nepasiųsi.
O ir Šiauliuose viena televizija organizuoja daug su naujomis technologijomis susijusių renginių prekybos centrų kino salėse ir vaikai noriai juose dalyvauja, yra apdovanojami.
Mes čia jau ne konkurentai: neturime nei tokių galimybių, nei galime prekybos centro kino salės išsinuomoti. Todėl belieka trauktis į dar profesionalesnę, dar specifiškesnę nišą.
Ir festivalis „Enter“ gegužės mėnesį bus skirtas tik suinteresuotai tikslinei auditorijai, kuri tikrai nėra plati, ir grynai eksperimentiniam profesionaliam garso ir videomenui, parodoms.
Videomeno programai kviečiame įvairių aukštųjų mokyklų studentus iš Lietuvos ir užsienio, dėstytojus, kad jie pristatytų, kokį videomeną dėsto, su kokiomis problemomis susiduria, kas jiems labiausiai pavyksta, kas labiausiai nuvilia. Tiesiog rengiame būtent tokias diskusijas, kad išsiaiškintume, kokioje vietoje dabar yra videomenas, kodėl jis prarado kritiško meno savybes, euforiją, karingumą.
O juk fantastiškai įdomus jis buvo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Sakykime, viename iš to meto kūrinių amerikietis lenktyniniu automobiliu trenkiasi į iš televizorių sustatytą piramidę – viskas dūžta dega... Taip buvo susidorojama su televizine, komercine kultūra.
Tačiau kapitalizmas, būtina pripažinti, sugeba bet kokį protestą įsisavinti, suvirškinti ir paversti savo stiprybe, savo paties patrauklia savybe. Geriausiai tai matoma MTV jaunimo kanale, kuriame yra kažkiek dabartinio videomeno. Tai, kas ten dabar rodoma, labai greitai, po pusmečio, jau bus komercinės televizijos kanaluose, skirta plačiai publikai.

– Vadinasi, iššūkių videomenui vis dėlto netrūksta?

– Tikrasis iššūkis yra labai elementarus: tai „ YouTube“ įtaka televizijai. Matome, kaip filmuoti kasdieniai vaizdeliai išstumia ir vaidybinius filmus, ir tą produkciją, kuri labai brangiai kainuodavo televizijos kanalams. Pasirodo, žmogui reikia kuo kvailiau, kuo paprasčiau, kuo trumpiau, kuo aiškiau. Žiūrovas grįžta į tą primityvumo lygį, koks buvo būdingas pačiai kino pradžiai prieš gerą šimtą metų.
Komerciniuose kanaluose „YouTube“ kultūra išstumia visą tą produkciją, kuri dar prieš kelerius metus, atrodo, buvo nekvestionuojama – kad televizija turi būti šviečiamoji, edukacinė, kultūrinė ir taip toliau. O dabar tą „YouTube“ kultūrą, tą mėgėjišką kultūrą pradeda imituoti visi komerciniai kanalai. Prodiuseriai, matydami, kad „You Tube“ nugali, eina paskui jį ir tą gyvenimišką šiukšlyną, kasdienybę, sąvartyną išverčia į ekranus, o mes žiūrime patys į save, į savo kasdienybę ir nieko daugiau nebereikia – nei vaidybos, nei investicijų.
Tai yra televizinės kultūros savotiška degradacija, bet iš kitos pusės taip parodoma, kas žmogus iš tikrųjų yra, kokie yra jo tikrieji poreikiai – žmogus jau susikuria tokią televiziją, kokios visada ir norėjo.
Ką tokioje situacijoje daryti videomenininkui? Nes videomenas irgi yra tas pats „YouTube“. Gintaras Šeputis prieš 20 metų slapta kamera nufilmavo lietuviškas vestuves, besimaudančią šeimynėlę miško ežerėlyje ir tai atrodė labai keistai, juokingai. O juk tik dabar slapta kamera ateina kaip didžioji pramoga. Vadinasi, G. Šeputis, kaip videomenininkas, nuspėjo televizijos raidą.
Todėl ir šiuolaikinių videomenininkų labai reikia – tokių protingų ir įžvalgių, kurie bandytų mums paaiškinti, kas mes tokie esame, kur mes judėsime, kokie tie mūsų poreikiai.
Tokio videomeno šiuo metu aš ir pasigendu.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ