Kalėdų upėtakis

Ta­kas, nu­klo­tas iš­ko­ri­ju­sia snie­go plu­ta, ve­dė iki kir­ta­vie­tės. To­liau rei­kė­jo ei­ti pa­gal man vie­nam te­ži­no­mus žen­klus iki įsi­ter­pu­sios į gi­rią pro­sky­nos, ku­ria te­ka srau­nus upokš­nis. Nuo kir­ta­vie­tės iki ste­buk­lin­gos sa­los gi­rios glū­du­mo­je – ne ma­žiau kaip trys ki­lo­met­rai pu­šų pa­pė­dė­mis nu­si­drie­ku­sių sa­ma­ny­nų. Iš to­li­mų rais­tų į sa­ma­ny­nus at­skren­da kur­ti­niai. Ei­nant prie upokš­nio ne sy­kį te­ko juos iš­vys­ti vaikš­ti­nė­jan­čius tarp ka­da­gių kaip per iš­kil­min­gas apei­gas. Ir su­si­ti­ki­mas su kur­ti­niais bū­da­vo lyg žen­klas, kad ir upokš­nis lau­kia ma­nęs. Kad jis kaip se­nas pa­žįs­ta­mas nu­steb­tų ma­nęs ne­su­lau­kęs šiuo lai­ku. Ka­lė­dų iš­va­ka­rė­se...

Ry­tą pra­pliu­po gai­vus lie­tus. Nu­taš­kė ša­li­gat­vius ait­ria pa­va­sa­ri­ne gai­va. Nors ir trum­pas, bet šis ne­ti­kė­tas lie­tus bu­vo pas­ku­ti­nis la­šas, per­pil­dęs lau­ki­mo tau­rę. Taip bū­da­vo vi­sa­da, ne­be­at­me­na­mą ga­ly­bę me­tų. Te­rei­kė­da­vo tik su­lauk­ti aiš­kaus žen­klo, kad upokš­nis ne­už­ša­lęs, ir aš va­žiuo­da­vau į di­džiu­lės gi­rios pa­kraš­tį, nuo ku­rio ar­čiau­siai pa­sie­kia­mas gur­gan­tis per pa­juo­du­sius kel­mus ir iš­var­tas ma­no ste­buk­lin­gų at­ra­di­mų liu­di­nin­kas. Nie­ka­da ir nie­kam ne­sa­kiau, kad esu įsi­ti­ki­nęs, jog upokš­niai tu­ri sie­lą. Kad jie jau­čia ir iš­gy­ve­na tą pat, ką ir tu. Pri­sė­di ant kran­to ir van­dens čiur­le­ni­me gir­di sa­vo sie­los vir­pe­sius.

Pir­mą kar­tą to ne­įma­no­ma pa­jaus­ti. Pir­mą­syk aš at­si­dū­riau ant šio upokš­nio kran­to ste­bė­ti­nai šil­tą žie­mą ir sie­tu­vo­je po šak­ni­mis ją ap­glė­bu­siu juod­alksniu su­ga­vau di­džiu­lį upė­ta­kį. Bu­vo Ka­lė­dų iš­va­ka­rės... Tą die­ną pir­mą­kart pa­ma­čiau ran­ka pa­sie­kia­mus kur­ti­nius. Ir pir­mą­syk iš sa­vo upokš­nio at­si­gė­riau le­di­nio, dan­tis li­gi skaus­mo ge­lian­čio van­dens. Tur­būt tai bu­vo to­kia pat pa­go­niš­ka apei­ga, ku­ri mū­sų pro­pro­tė­viams pa­dė­da­vo pa­jaus­ti me­džio ir že­mės šven­tu­mą. Man to­ji apei­ga ta­po krau­jo prie­sai­ka.

Po me­džiais snie­go be­veik ne­si­ma­tė. Minkš­tu sa­ma­nų ki­li­mu žings­nia­vau veik be gar­so. Ir stai­ga iš po ko­jų šlum­šė­da­mi ga­lin­gais spar­nais pa­ki­lo trys barz­do­ti paukš­čiai. Gi­rios pa­triar­chai – kur­ti­niai. Lyg iš lai­ko to­lu­mų su­grą­žin­tas kar­to­jo­si tas pats sce­na­ri­jus. Sa­ky­tum, ne­bu­vo pra­bė­gę dar vie­ni me­tai ir ne­bū­čiau nė ko­jos iš­kė­lęs iš šios gi­rios. Gal­būt šį ste­buk­lin­gą pa­si­kar­to­ji­mą upokš­nis do­va­no­ja man to­dėl, kad apei­ga jau se­niai ta­po tra­di­ci­ja. Ma­nau, kad ne­su vie­nas toks, ku­ris il­giau­sios me­tų nak­ties prie­an­gy­je už­si­me­ta ant pe­čių kup­ri­nę, pri­si­se­ga prie dir­žo suo­mio me­džio­to­jo do­va­no­tą pei­lį, įsi­de­da duo­nos, bry­zą la­ši­nių ir iš­ei­na meš­ke­rio­ti Ka­lė­dų upė­ta­kio. Ir vi­siems to­kiems svar­bu ne lai­mi­kis, o ga­li­my­bė pa­si­tik­rin­ti, kad tu dar ra­si per gi­rią ke­lią prie upokš­nio, ku­rio kriš­to­li­nia­me van­de­ny­je prieš sro­vę plau­kia upė­ta­kiai. Ir su­ge­bė­si tą ke­lią įveik­ti.

Ke­lias prie upokš­nio yra pa­ti di­džiau­sia ma­no pa­slap­tis. Kiek­vie­nas tu­ri­me to­kias pa­slap­tis sau­go­ti kaip bran­giau­sią re­lik­vi­ją. Vi­sa­da apie tai gal­vo­ju, kai ei­nu per kur­ti­nių gi­rią, ir kiek­vie­ną­syk su­pran­tu, kad ne­gai­la bū­tų ki­tiems at­ver­ti sa­vo pa­slap­tį. Bau­gu kit­ko – jie ga­li jos ne­su­pras­ti. Gi­ria jau re­tė­ja. Sa­ma­ny­nai ima leis­tis į pie­vas nuo­žul­niais kaip du­bens kraš­tai šlai­tais. Pro­sky­na miš­ko vi­du­ry­je pa­si­tin­ka ty­la. Nie­ko nė­ra iš­kil­min­ges­nio už ty­lą. Prieš ją nu­blanks­ta ka­ra­liš­kų sos­tų spin­de­sys, gar­bės pa­ky­lų pur­pu­ras ir di­džiau­sių ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jos. Ty­la – am­ži­ny­bės sim­bo­lis, jos dvelks­mas. Ir klau­sy­da­mas ty­los su­vo­ki, kad upokš­nis – ir­gi am­ži­ny­bės da­lis, o tu ga­li ją pa­lies­ti ran­ka ir su­si­lie­ti su ja. Upė­ta­kio gau­dy­mas yra tik sim­bo­lis, ku­ris įpras­mi­na apei­gą.

Nie­ka­da ne­pra­de­du šia­me upokš­ny­je žūk­lės, kol ne­at­si­ge­riu iš ter­mo­so bent gurkš­nio ar­ba­tos. Sė­džiu ant kran­to ap­glė­bęs karš­čiu tvos­kian­tį me­ta­li­nį puo­de­lį. To­mis aki­mir­ko­mis man kar­tais pa­si­se­ka pa­ma­ty­ti upė­ta­kio šuo­lį, kai žu­vis, ve­da­ma ins­tink­to iš­gy­ven­ti, pa­tik­ri­na ko­kį nors plau­kian­tį pa­sro­viui ša­pe­lį. To upė­ta­kio, ku­rį pa­ma­tau, nie­ka­da ne­gau­dau. Tai ir­gi apei­gos da­lis. Aš ma­nau, kad žu­vies pa­si­ro­dy­mas reiš­kia, jog upokš­nis ma­ne pa­ži­no. Upė­ta­kio šuo­lis kriš­to­li­nia­me van­de­ny­je – upe­lio šyp­se­na, pa­drą­si­ni­mo ges­tas. Juk taip mes pa­si­tin­ka­me il­gai ne­si­sve­čia­vu­sius bi­čiu­lius – su šyp­se­na. Ve­da­me juos prie sta­lo, vai­ši­na­me ko tur­tin­gi, nes sve­tin­gu­mas – do­ry­bė.

Taip vi­sa­da bū­da­vo, taip ir da­bar iš­trau­kiu iš kup­ri­nės ter­mo­są, pri­si­pi­lu sa­vo se­ną puo­de­lį, ant ku­rio ąse­lės iš­kal­tas ma­mu­to at­vaiz­das, tirš­tos kaip mi­dus ar­ba­tos, ir ait­rus aro­ma­tas pa­sklin­da ne­ma­to­mo­mis ban­go­mis virš pro­sky­nos miš­kų vi­du­ry. La­biau­siai no­rė­čiau pa­kvies­ti upe­lį pa­ra­gau­ti ma­no ar­ba­tos, bet jis ne­tu­ri lai­ko – ne­ša sa­vo van­de­nis to­lyn. Ir su­lig an­tru karš­ti­mo gurkš­niu iš­vys­tu, kaip sie­tu­vo­je prie to­li­mo upe­lio vin­gio van­dens pa­vir­šių su­drums­čia upė­ta­kio šuo­lis. Tai ge­ras žen­klas. Lai­kas pra­dė­ti žūk­lę. Aš ke­liuo­si nuo iš­var­tos, iš­trau­kiu iš įmau­tės spi­nin­gą, pri­tvir­ti­nu prie ran­ke­nos ri­tę, o ta­da slap­to­je pi­ni­gi­nės ker­te­lė­je su­si­ran­du pa­tam­sė­ju­sią nuo lai­ko suk­rę su ma­žo pi­ni­gė­lio dy­džio la­pe­liu... Tai vie­nin­te­lis iš­li­kęs gy­vas tau­ra­gi­nis „šel­mis“. Ma­sa­las, ta­pęs le­gen­da, su­mal­ta rin­kos gir­nų. Šia­me upokš­ny­je ki­to ma­sa­lo ga­li nė ne­ban­dy­ti – var­ga­na, re­gis, gru­bo­kai su­mon­tuo­ta su­kre­lė ati­tin­ka vie­ti­nių upė­ta­kių sko­nio stan­dar­tą. Ir dau­ge­lį me­tų šio ma­sa­lo ne­pa­vyks­ta pa­keis­ti jo­kiu ki­tu.

Upokš­nis re­tai bū­na kap­ri­zin­-gas, bet jis vi­sa­da va­liū­kiš­kas, no­ri paiš­dy­kau­ti ir pa­si­juok­ti vi­sa bur­na, kai jam pa­vyks­ta ta­ve ne­ti­kė­tai už­klup­ti. Šiam tiks­lui upokš­nis tu­ri su­gal­vo­jęs daug triu­kų. Žiū­rėk, vie­ną sie­tu­vė­lę jis už­py­lė pa­va­sa­rį smė­liu, bet daug aukš­čiau iš­plo­vė ki­tą du­bu­rė­lį, o kad sun­kiau bū­tų jį pa­ste­bė­ti, pri­den­gė pa­lei pat van­de­nį pa­svi­ru­sio­mis krū­mokš­nio ša­ko­mis. Sė­li­ni prie jau ne­eg­zis­tuo­jan­čios sie­tu­vos, o iš nau­jo­sios iš­bai­dai ne­pras­tą upė­ta­kį. Iš ne­ti­kė­tu­mo net nu­si­spjau­ni per pe­tį, o upokš­nis links­mai su­čiur­le­na – at­ro­do, kad pa­kran­tė­mis skam­ba kriš­to­li­nis vai­ko juo­kas. Tik­ras drau­gas nie­ka­da ne­kre­čia pik­tų pokš­tų. Ir nė­ra pa­si­tai­kę, kad jis kaip kor­tų mal­ką bū­tų su­mai­šęs vi­sas žu­vų slėp­tu­ves. Taip jis pa­si­el­gia tik su vie­na ki­ta vie­te­le...

Už ke­lias­de­šimt met­rų nuo tos vie­tos, kur gė­riau ar­ba­tą, upokš­nis kaip žal­tys su­si­ran­go vin­gių vin­giais. Ma­tyt, jam pa­bos­ta kaip pa­vyz­din­gam mo­ki­niui te­kė­ti per lan­kas pla­čio­mis kil­po­mis, ir upokš­nis pra­de­da im­pro­vi­zuo­ti. Kiek­vie­no vin­gio kam­pe – du­bu­rys. Tai pa­čios per­spek­ty­viau­sios vie­te­lės, kur ga­li akis į akį su­si­dur­ti su kel­mi­niu upė­ta­kiu. Drū­tu kaip ąžuo­lo trin­ka. Ir pa­šė­lu­siai stip­riu. Ta­čiau upokš­nis šių sa­vo tur­tų pi­giai ne­ati­duo­da. Prie du­bu­rių tu­ri sė­lin­ti tar­pais net ke­liais, kad aky­li upė­ta­kiai ne­iš­vys­tų ne­at­sar­giai šmės­te­lė­ju­sio ma­no si­lu­e­to. Ži­no­da­mas upokš­nio bū­dą, prie pir­mo­jo sė­li­nu du­bu­rio užuo­lan­ko­mis, kad ant van­dens ne­ty­čia neš­mės­tel­tų ma­no si­lu­e­to me­ta­mas še­šė­lis. Į upė­ta­kių aki­ra­tį pa­kliū­va tik tie daik­tai, ku­rie aukš­tes­ni už upokš­nio kran­tą. Ir kran­tas yra vie­nin­te­lė ma­no prie­dan­ga, prie ku­rios rei­kia glaus­tis kaip ka­rei­viui prie ap­ka­so py­li­mo.

Man pa­vy­ko nu­sė­lin­ti prie du­bu­rio tiek, kad jau ga­liu už­mes­ti leng­vą ma­sa­lą. O ta­da ky­la nau­jas už­da­vi­nys. Man at­ro­do, kad upokš­nis tu­ri mo­ki­nio, die­vi­nan­čio sa­vo ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ją, cha­rak­te­rį. Jam iš gal­vos ne­ina gal­vo­sū­kiai ir tes­tai. Leng­vų jis ne­mėgs­ta. Ir aš ma­nau, kad bū­tent to­dėl aukš­čiau du­bu­rio upokš­nis su­siau­rė­ja nuo ke­tu­rių iki po­ros met­rų. Pa­ban­dyk pir­mu me­ti­mu pa­tai­ky­ti į van­de­nį, o juo la­biau už­mes­ti ma­sa­lą į sro­vę že­miau du­bu­rio. O ki­tos iš­ei­ties nė­ra – ar­čiau pri­sliū­ki­nęs iš­bai­dy­si žu­vį, jei ji da­bar tū­no du­bu­ry­je. Švys­te­liu meš­ke­ry­ko­čiu, suk­rė kaip auk­si­nė kul­ka le­kia virš aukš­tų pa­kran­tė­je sty­ran­čių smil­gų. Lai­mei, ji nu­krin­ta vis dėl­to į van­de­nį, o ne į krū­mą, mei­liai at­vė­ru­sį sa­vo glė­bį, už du­bu­rio. Ne­pa­žįs­ta­mas krū­mas kas­met pa­au­ga ir jau ima ša­ko­mis siek­ti van­de­nį. Vi­sa­da pri­sie­kiu jį iš­vy­dęs, kad na­mie pa­si­im­siu ka­ta­lo­gą ir nu­sta­ty­siu jo pa­va­di­ni­mą, ta­čiau vi­sa­da pa­mirš­tu prie­sai­ką ki­tą die­ną.

Ant­ras me­ti­mas sėk­min­ges­nis – suk­rė pa­ny­ra į van­de­nį to­li­miau­sia­me du­bu­rio pa­kraš­ty ir duls­vai blyk­sė­da­ma ima šuo­liu­kais stum­tis prieš sro­vę. Ne­spė­jau ri­tės ran­ke­nė­lės ap­link ašį pa­suk­ti nė de­šim­ties kar­tų, bet jau kad žie­bė, tai žie­bė. Smū­gis tar­tum pri­ka­lė vie­no­je vie­to­je ma­sa­lą. Nors ri­tę su­ku, ta­čiau ly­giai tiek pat va­lo nu­si­vy­nio­ja. Tarp ma­nęs ir žu­vies nu­si­sto­vi pu­siau­svy­ra. Nė vie­nas ne­ga­li­me pa­im­ti vir­šaus. Ži­no­ma, am­ži­nai taip ne­bus ir teks im­tis ko­kių nors ra­di­ka­lių veiks­mų. Pra­de­du į vir­šų pa­ma­žu, bet pri­myg­ti­nai kel­ti spi­nin­go vir­šū­nę. Ži­no­ma, prie­ši­nin­kui tai ne­pa­tin­ka. Upė­ta­kis re­a­guo­ja sa­viš­kai – upokš­nis jam pa­kuž­da į au­sį: šok iš van­dens... Ir jis šo­ka, pur­ty­da­mas kaip bu­lius gal­vą, kad iš žio­me­nų iš­kris­tų žan­di­kau­lį skaus­mu vars­tąs ma­sa­las. Žu­viai šis ma­nev­ras ne­pa­vyks­ta. Tik ne­ma­ny­ki­te, kad stam­bus upė­ta­kis jau nu­ga­lė­tas. Upokš­nis pa­nie­ki­na­mai šyp­te­li: tai vis­kas, ką ga­li? Ir upė­ta­kis šo­ka vėl, o pas­kui ne­ria po šak­ni­mis, ban­do ner­ti vi­su grei­čiu pa­sro­viui... Žu­vis tik­rai ne­pails­tan­ti ir kaip re­ta at­kak­li. To­kie da­ly­kai daž­nai duo­da vai­sių – spi­nin­go va­las gai­liai skamb­te­li ir at­si­pa­lai­duo­ja. Nė ne­si­ti­ki, kad prieš ke­lias mi­nu­tes jis kaip sty­ga rė­žė van­de­nį. Upokš­nis al­ma pro ma­no ko­jas orus ir su­si­kau­pęs kaip di­ri­gen­tas, lau­kian­tis pub­li­kos ova­ci­jų. Ži­nau, kad jis ste­bi ma­no re­ak­ci­ją, bet aš ly­giai taip pat oriai ei­nu prie ki­tos sie­tu­vos, lyg nie­ko ir ne­bū­tų įvy­kę...

Bliz­ge­lė vėl skrie­ja į tai­ki­nį – upė­ta­kių žūk­lė­je taip jau yra, kad le­mia­mas pir­ma­sis me­ti­mas. Jei jis ne­nu­si­se­ka, ten­ka ieš­ko­ti ki­tos sie­tu­vos. Šian­dien man kaž­ko­dėl se­ka­si, nes ma­sa­las pa­ny­ra į van­de­nį ten, kur rei­kia. Suk­rė už­si­ve­da iš kar­to, ir la­pe­lis ima tan­kiai mir­gė­ti ty­ro­je sro­vė­je. Pa­tam­sė­jęs nuo lai­ko jo pa­vir­šius pa­na­šus į kū­ja­gal­vio odą. Gal to­dėl ši suk­rė taip vi­lio­ja upė­ta­kius, mėgs­tan­čius už­kan­džiau­ti kū­ja­gal­viais. Upokš­nis iš­plo­vė du­bu­rė­lį ties pa­čiu vin­gio kam­pu, ir man ge­rai ma­ty­ti, kaip jo pa­vir­šiu­je sū­ku­riuo­ja ke­li per­nykš­čiai la­pai. Ties jais stai­ga iš­dygs­ta grakš­tus verps­tės for­mos si­lu­e­tas. Upė­ta­kis, ma­tyt, slė­pė­si po pa­ki­bu­sia virš gal­vos ve­lė­na. Aki­mir­ką žu­vis dve­jo­jo, o pas­kui me­tė­si link pra­plau­kian­čios suk­rės. Upė­ta­kis bu­vo ne­di­de­lis, jis ne­ga­lė­jo pa­si­prie­šin­ti taip, kaip anas. At­sar­giai iš­kė­liau žu­ve­lio­ką iš van­dens, iš­ka­bi­nau iš lū­pos kab­liu­ką ir pa­lei­dau at­gal į upokš­nį. Ir tą pat aki­mir­ką upokš­nis, triukš­min­gai su­er­žė­jęs, pa­kė­lė nuo dug­no di­de­lę van­den­žo­lių ka­są, o ji, kaip su­si­tai­ky­mo vė­lia­va, su­ple­vė­sa­vo tėk­mės pa­vir­šiu­je. Gir­di, nie­ko ki­to iš ta­vęs ne­si­ti­kė­jau. Tik džen­tel­me­niš­ku­mo. Gal jums tai pa­si­ro­dys mis­tiš­ka, ta­čau, pa­ti­kė­ki­te, aš ži­nau, ką sa­kau: daž­niau įsi­klau­sy­ki­te, ką mums kuž­da van­de­nys, ir vi­sai ki­taip su­pra­si­te sa­vo el­ge­sio mo­ty­vus. Ir meš­ke­rio­ji­mas kas­syk jums taps dva­sin­ges­nis...

Upokš­nis kil­po­da­mas at­ve­dė ma­ne prie me­džių guo­to. Va­ga to­je vie­to­je siau­rė­jo ir at­ro­dė, kad ji ne­ria į me­džių šak­ni­mis api­pin­tus „var­tus“, ve­dan­čius į po­že­mių ka­ra­lys­tę. Tik­riau­siai taip ir yra, ta­čiau ne­pa­ner­si ir ne­pa­žiū­rė­si. Tik ga­li spė­ti, kad tuo­se „var­tuo­se“ me­džio­jan­tys upė­ta­kiai tu­ri kaž­kur slėp­tis, o ta vie­nin­te­lė vie­ta – po šak­ni­mis. Už­mes­ti suk­rę ši­to­je vie­to­je be­veik ne­įma­no­ma, ta­čiau ne tik upokš­nis tu­ri tei­sę dik­tuo­ti žai­di­mo tai­syk­les, aš taip pat ga­liu jas keis­ti, to­dėl grie­biuo­si vie­nos gud­ry­bės: se­gu prie va­lo ne­di­de­lį vob­le­riu­ką, už­me­tu jį į va­gos vi­du­rį ir lei­džiu jam plauk­ti pa­sro­viui. Vos įžiū­ri­mas iš ma­no užuo­lan­kos ma­sa­las at­si­du­ria už „var­tų“, spau­džian­čių iš abie­jų pu­sių tėk­mę taip, kad ji pu­to­ja lyg be­si­ver­žian­tis iš bu­te­lio šam­pa­nas. To­je vie­to­je sker­sai va­gos gu­li iš­var­ta. Ta­da ma­sa­lą pa­si­da­ro sun­ku įžiū­rė­ti ir ten­ka ap­čiuo­po­mis orien­tuo­tis, kur jis plau­kia, tik pa­gal tai, kiek va­lo sro­vė nu­tem­pė nuo ri­tės būg­ne­lio. Be ga­lo, be kraš­to leis­ti ma­sa­lą už „var­tų“ pa­vo­jin­ga, ir aš už­len­kiu ri­tės lan­ke­lį, luk­te­liu, kol liau­nu­tė spi­nin­go vir­šū­nė­lė ima tan­kiai pul­suo­ti, sig­na­li­zuo­da­ma, jog vob­le­riu­kas „už­si­ve­dė“, ir da­bar lyg žu­ve­lė prieš tėk­mę vin­gu­riuo­ja ner­da­mas vis gi­lyn į du­bu­rį, o aš imu pa­leng­va suk­ti ri­tės ran­ke­nė­lę. Po ke­lių mi­nu­čių vob­le­riu­kas, vik­sė­da­mas uo­de­gy­te lyg pra­si­kal­tęs foks­ter­je­ras, at­vin­gu­riuo­ja iki ma­no ko­jų. Ne­jau­gi du­bu­ry­je ne­tū­no upė­ta­kis? Tie­siog ne­įti­kė­ti­na.

To­dėl vėl pluk­dau ma­sa­lė­lį už „var­tų“ ri­bos ir lei­džiu jį dar to­liau. Į ne­ži­nią už iš­var­tos, iki to­li­mo upokš­nio vin­gio... Ir vėl, kai­ta­lio­da­mas tem­pą, su­ku ri­tės ran­ke­nė­lę... Ir kai be­veik ne­be­lie­ka vil­ties ką nors iš­vi­lio­ti iš tų „var­tų“ į at­vi­rą, pla­tes­nę va­gą, tam­sus kaip sma­la še­šė­lis at­si­vi­jęs žai­biš­kai puo­la ma­sa­lą. Spi­nin­gas su­links­ta lyg vy­te­lė, o ri­tės stab­dys čirš­kia kaip pi­gus ža­din­tu­vas. Vis­gi man pa­vyks­ta, įnir­tin­gai vy­nio­jant va­lą, at­ko­vo­ti ke­lis met­rus, ku­rie ski­ria upė­ta­kį nuo po­že­mi­nė­se ga­le­ri­jo­se po šak­ni­mis esan­čios slėp­tu­vės. Upokš­nis ap­mau­džiai šnypš­čia, plūs­da­mas per slenks­tį, kad jo mo­ki­niui ne­už­te­ko iš­tver­mės ne­pul­ti gar­džiai at­ro­dan­čio ma­sa­lo. Ta­čiau juk tu­ri at­ei­ti ir ma­no ei­lė – ne­ga­liu vi­są lai­ką bū­ti nu­spė­ja­mas kaip trau­ki­nių tvar­ka­raš­tis. Pa­ma­žu trau­kiu upė­ta­kį vis to­lyn nuo pa­vo­jin­gos vie­tos, kol žu­vis at­si­du­ria ty­kaus van­dens zo­no­je. Čia žvaigž­džu­vės šuo­liai pri­gęs­ta, ta­čiau upė­ta­kis toks prie­ši­nin­kas, kad nie­ka­da iki ga­lo ne­ga­li bū­ti tik­ras, jog tau pa­vyks ran­ko­je lai­ko­mą žu­vį nu­fo­tog­ra­fuo­ti, o apie pa­svė­ri­mą nėr ko nė kal­bė­ti. Šį­kart vis­kas pa­vy­ko – su pur­slų de­be­siu iš­kė­liau upė­ta­kį iš van­dens ir pa­ė­jau į pie­ve­lės gi­lu­mą lai­ky­da­mas ją ran­ko­je. Šis upė­ta­kis di­de­lis. Iš akies spren­džiant, žu­vis sve­ria apie du ki­log­ra­mus.

Upokš­nis pri­ti­lo. Jis su­sitai­kė su tuo, jog lai­mi­kis jau ma­no krep­šy­je, o aš ap­si­džiau­giau, kad už­ki­bo stam­bi žu­vis ir dau­giau meš­ke­rio­ti ne­be­rei­kės, nes tik vie­nas upė­ta­kis ga­li bū­ti pa­dė­tas ant apei­gos au­ku­ro. Da­bar ga­lė­siu vi­są pus­die­nį ei­ti upokš­nio pa­kran­tė­mis, ap­žiū­rė­siu, kaip pa­si­kei­tė va­ga, kur at­si­ra­do nau­jų žu­vų slėp­tu­vių. Tu­ri dar lik­ti lai­ko ir ke­liui per gi­rią, ku­ri tam­so­je tam­pa gū­di ir ne­sve­tin­ga, al­suo­ja į vei­dą šal­čiu. Bet aš ne­pa­kly­siu ši­to­je gi­rio­je, ku­rio­je gy­ve­na kur­ti­niai, par­va­žiuo­siu na­mo, nu­si­me­siu bryd­ba­čius, ke­pu­rę, pa­gul­dy­siu į du­be­nį pur­pu­ro žvaigž­dė­mis iš­mar­gin­tą žu­vį. Ži­nau, kad man at­si­ras vie­tos prie sta­lo, ant ku­rio pa­dė­ta ma­no duo­na kas­die­ni­nė. Ir nie­ka­da to ne­jau­čiu aiš­kiau, kaip grį­žęs su Ka­lė­dų upė­ta­kiu kup­ri­nė­je.

Info