Pašėlęs kibimas prie Andojos krantų

 Kad ir kaip kib­tų žu­vys, po de­šim­ties va­lan­dų, pra­leis­tų ba­lan­suo­jant ant ban­gų sū­puo­ja­mo ka­te­rio de­nio, vien ant suo­le­lio pri­sės­ti ne­pa­kan­ka, to­dėl pa­šė­lu­siai nu­džiun­gi, kai, įplau­kęs pro An­de­ne­so uos­to var­tus, prie „Nord Fish“ prie­plau­kos pa­ma­tai au­to­bu­sė­lio, ku­rį at­siun­tė pa­slau­gūs šei­mi­nin­kai, si­lu­e­tą. Po de­šim­ties mi­nu­čių mes jau val­go­ma­ja­me ir grei­tuo­ju bū­du ke­pa­me jū­ros gel­mė­mis kve­pian­čią men­kę.

Ma­lo­nios smul­kme­nos

Su­ti­ki­te, kad iš­vy­ko­je į šiau­rės pla­tu­mas, kur pu­sę me­tų trun­ka po­lia­ri­nė die­na, be­veik ne­si­ski­rian­ti nuo nak­ties, vi­sa­ver­tis po­il­sis bū­ti­nas, o jis ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas be mi­ni­ma­laus kom­for­to. „Nord Fish“ sto­vyk­la kiek­vie­ną čia at­vy­ku­sį­jį ap­gau­bia ma­lo­nia at­mo­sfe­ra, su­si­de­dan­čia iš tūks­tan­čio smul­kme­nų, ir ga­ran­tuo­jan­čia tą rei­kia­mą kom­for­tą.

Esu lan­kę­sis ne vie­no­je meš­ke­rio­to­jų sto­vyk­lo­je ir už­tik­ri­nu, kad daug kur pa­si­ge­dau to, ką ra­dau čia. Pir­miau­sia ne­rei­kia rū­pin­tis ap­ran­gos džio­vi­ni­mu – par­vy­kęs tie­siog nu­si­ren­gi ir pa­lie­ki dra­bu­žius ka­bo­ti spe­cia­lio­je šil­do­mo­je pa­tal­po­je, o vyk­da­mas meš­ke­rio­ti ran­di sau­su­tė­lius. An­tra, lai­mi­kį pa­lie­ki pra­mo­ni­nia­me (tik­ra šio žo­džio pras­me) šal­dik­ly­je, kur jis aki­mirks­niu su­šą­la į le­dą, ir tau ne­rei­kia apie jį gal­vo­ti iki pat iš­vy­ki­mo die­nos. Tre­čia, už­si­ma­nęs iš­si­rū­ky­ti žu­vies, gau­ni sa­vo ži­nion pui­kią lie­tu­viš­ką rū­kyk­lą.

Žo­džiu, ap­gal­vo­ta kiek­vie­na smul­kme­na, įskai­tant ve­ži­mė­lį, ku­riuo lai­mi­kis ga­be­na­mas į erd­vią skro­di­mo pa­tal­pą. Na, o kai įžen­gi į apar­ta­mentus, ku­riuo­se ke­tu­riems žmo­nėms skir­ti du mie­ga­mie­ji su dviem du­šais, bei val­go­ma­sis su vir­tu­ve, ko­men­ta­rai ne­be­rei­ka­lin­gi.

Vi­sų šių ma­lo­nių smul­kme­nų, ku­rio­mis pa­si­rū­pi­na šei­mi­nin­kai, tiks­las vie­nas – su­tau­py­ti bran­gų iš­vy­kos lai­ką, ku­rio taip rei­kia po­il­siui. Bet, kad ir kaip no­rė­tum su­dė­ti bluos­tą po gar­džių švie­žu­tė­lės žu­vies pa­tie­ka­lų ra­ga­vi­mo, rei­kia ap­tar­ti ryt­die­nos pla­nus, o tai pa­da­ry­ti pa­de­da dar vie­na svar­bi smul­kme­na – de­ta­lus An­de­ne­so uos­to apy­lin­kių že­mė­la­pis, ku­ria­me nu­ro­dy­tas jū­ros gy­lis. Ka­dan­gi, Sau­liaus Pel­ėdos, ku­ris meš­ke­rio­ji­mo An­de­ne­so apy­lin­kė­se ypa­tu­mus ty­ri­nė­ja jau an­trą se­zo­ną, tei­gi­mu, mums se­ka­si, ir tre­čią die­ną iš ei­lės oras lai­vy­bi­nis, nu­ta­ria­me tuo pa­si­nau­do­ti ir plauk­ti į ruo­žą, ku­ris kiek to­liau ir kur drie­kia­si 70–200 met­rų gel­mė­je vin­giuo­jan­tis dug­no šlai­tas.

Mie­gas po emo­cin­gos die­nos nu­si­ne­ša į sap­nų ka­ra­lys­tę ir vi­siš­kai ne­svar­bu, kad nak­tis už lan­go nie­kuo ne­si­ski­ria nuo die­nos.

Įran­kių ypa­tu­mai

Iki žu­vin­gų vie­tų An­de­ne­so uos­to apy­lin­kė­se plau­kia­ma vos ke­lis ki­lo­met­rus, o di­džio­ji gel­mė pra­si­de­da tik po­ra ki­lo­met­rų to­liau. Tad lai­ko, rei­ka­lin­go pa­siek­ti nu­ma­ty­tą Nor­ve­gi­jos jū­ros ra­jo­ną, skir­tu­mas ne­žy­mus. Po grei­tų pus­ry­čių au­to­bu­sė­lis nu­ve­ža į prie­plau­ką, ir po ket­vir­čio va­lan­dos mes jau at­vi­ro­je jū­ro­je. La­bai rū­pi su­gau­ti pur­pu­ri­nį jū­ri­nį eše­rį, pa­grįs­tai lai­ko­mą vie­nu šiau­rės de­li­ka­te­sų, o šios žu­vys nar­do di­de­lė­je gel­mė­je. An­do­jos sa­los apy­lin­kės tarp nor­ve­gų meš­ke­rio­to­jų tu­ri pui­kią re­pu­ta­ci­ją ir gar­sė­ja kaip stam­bių pur­pu­ri­nių eše­rių žūk­la­vie­tė.

Pus­va­lan­dis po pus­ry­čių mū­sų ka­te­ris iš­sliuo­gia pro uos­to var­tus. Ap­len­kia­me ke­lias uo­las, ku­rių vie­tą per po­tvy­nį bū­tų sun­ku nu­spė­ti, jei ant jų kup­rų ne­smyg­so­tų spe­cia­lūs žen­klai, pri­me­nan­tys gat­vių ap­švie­ti­mo stul­pus, ir pa­su­ka­me į šiau­rės va­ka­rus. Jūr­la­pis iš­stu­di­juo­tas iš­va­ka­rė­se, tad rei­kia­mą taš­ką pa­sie­kia­me taip pat la­bai grei­tai. Echo­lo­tas ro­do be­veik šimt­met­ri­nę gel­mę.

Čia meš­ke­rio­jant pri­reiks ri­čių, ant ku­rių tel­pa ne ma­žiau kaip 300 met­rų va­lo. Anks­čiau meš­ke­rio­to­jams tek­da­vo įsi­gy­ti ri­tes, ku­rių ga­ba­ri­tai šiuo­lai­ki­nį meš­ke­rio­to­ją ste­bi­na, ta­čiau čia nie­ko nuo­sta­baus – žve­jai nau­do­da­vo vie­na­gys­lį va­lą, o da­bar jū­ri­nė­je žūk­lė­je nau­do­ja­mas pin­tas, at­lai­kan­tis kur kas di­des­nes ap­kro­vas nei vie­na­gys­lis. Pa­vyz­džiui, pin­tas 0,24 mm va­las at­lai­ko maž­daug 30 kg ap­kro­vą, o to­kio pat tvir­tu­mo yra be­veik tri­gu­bai sto­res­nis 0,60 mm vie­na­gys­lis. Tad anks­čiau ri­tės tu­rė­jo bū­ti tri­gu­bai tal­pes­nės. Be to, tek­da­vo nau­do­ti ir sun­kes­nius ma­sa­lus, nes kuo sto­res­nis va­las, tuo di­des­nį van­dens pa­si­prie­ši­ni­mą pa­ti­ria. O tai reiš­kia, kad ma­sa­las drei­fo me­tu grei­čiau at­si­plė­šia nuo dug­no ir ima kil­ti link pa­vir­šiaus. Da­bar, no­rint meš­ke­rio­ti 100–200 met­rų gel­mė­je ne­vė­juo­tu oru, vi­siš­kai pa­kan­ka 300–350 g pil­ke­rio, o kai pu­čia vė­ju­kas ir drei­fas grei­tes­nis, pa­kaks 400–450 g ma­sa­lo.

Drei­fas drei­fui ne­ly­gu

Šian­dien ban­ga­vi­mas ne­di­de­lis, van­dens pa­vir­šių šiau­šia tai­kūs rai­bu­liai, o ka­te­ris tai pa­ky­la, tai lei­džia­si slys­da­mas nuo vil­nių, ku­rios at­lin­guo­ja iš at­vi­ro van­de­ny­no, kup­rų. Žo­džiu, są­ly­gos ide­a­lios.

Lie­ka pas­ku­ti­nė smul­kme­na – nu­sta­ty­ti drei­fo kryp­tį, o ji, be­je, ne vi­sa­da pri­klau­so nuo vė­jo kryp­ties. At­vi­ro­je jū­ro­je jun­ta­mos stip­rios tėk­mės, tad daž­nai vė­jas pu­čia į vie­ną pu­sę, o ka­te­ris drei­fuo­ja į ki­tą. Šį kar­tą mums pa­si­se­ka, nors drei­fo kryp­tis su vė­jo kryp­ti­mi ne­su­tam­pa, ta­čiau tėk­mė mus ne­ša rei­kia­ma kryp­ti­mi, va­di­na­si, drei­fo marš­ru­tas be­veik su­tam­pa su po­van­de­ni­nio šlai­to kon­tū­ru. Tai­gi mū­sų lau­kia il­gas drei­fas. Ką jis at­neš?

Kai va­rik­lis iš­jun­gia­mas ir ka­te­ris ima drei­fuo­ti, ap­link lai­vą ant van­dens pa­vir­šiaus su­tu­pia de­šim­tys ki­rų, al­ba­ko­rų ir ki­tų jū­ros paukš­čių, ku­rie kan­triai lau­kia, kol į jū­rą iš­kris koks kąs­ne­lis. Da­bar mums tai ma­žai rū­pi, nes ri­čių būg­ne­liai zvim­bia kaip pa­šė­lę, kai ma­sa­lai grimz­ta į di­de­lę gel­mę.

Štai pil­ke­riai stuk­te­li į grun­tą, ta­da rei­kia šiek tiek pa­vy­nio­ti va­lą, kad ma­sa­las plauk­tų kiek aukš­čiau dug­no, nes to­kio­se vie­to­se daug klas­tin­gų kliu­vi­nių.

Eše­rio me­džiok­lė

Kol pil­ke­riai imi­ta­vo į maž­daug 90–100 met­rų gel­mę nu­kly­du­sias sil­kes, pa­si­tai­ky­da­vo vie­nas ki­tas ki­bi­mas. Daž­niau­siai go­dus ir ryž­tin­gas, to­dėl žu­vys ko­ne kiek­vie­ną­syk pa­si­kirs­da­vo pa­čios, o ta­da tek­da­vo jas pum­puo­ti iš gel­mės ir gaiš­ti lai­ką. Daž­niau­siai pa­si­tai­ky­da­vo 5–6 kg men­kės.

Kai gel­mė pa­di­dė­jo iki 150 met­rų, tie re­ti ki­bi­mai vi­siš­kai lio­vė­si. At­ro­dė, kad ma­sa­lai var­ta­lio­ja­si va­ku­u­me, o tai šiau­rės pla­tu­mų van­de­ny­se ne­įpras­ta. Ties ku­ria nors per­spek­ty­via vie­ta – sėk­liu­mi, šlai­tu – nė­ra tro­fė­ji­nių lai­mi­kių, o čia vi­sa­da pat­ru­liuoja įvai­rių rū­šių vi­du­ti­nio dy­džio men­kės. Kur din­go žu­vys? Ne­jau­gi pur­pu­ri­niai eše­riai, prie­šin­gai prog­no­zėms, ne­si­lai­ko ties šiuo šlai­tu, ku­ris tie­siog ide­a­liai tin­ka jų bu­vei­nėms?

Nu­drei­fuo­ja­me dar maž­daug ki­lo­met­rą, ir „Luc­ky Fis­her­man“ eks­pe­di­ci­jos eki­pa­žą ap­nin­ka anaip­tol ne op­ti­mis­tiš­kos dve­jo­nės, kad pa­si­rin­ko­me ne­tin­ka­mą vie­tą, kai vi­sus meš­ke­ry­ko­čius su­pur­to karšt­li­giš­kų ki­bi­mų liū­tis. Bet pa­ti­ki­mai už­kim­ba tik vie­na žu­vis. Gel­mė šio­je vie­to­je be­veik 200 met­rų, tad, kol lai­mi­kis iš­trau­kia­mas, pra­ei­na 3–4 mi­nu­tės. Tai iš tie­sų stam­bus pur­pu­ri­nis eše­rys. Va­di­na­si, vis dėl­to bu­vo­me pa­tai­kę at­pluk­dy­ti ma­sa­lus tie­siai į bū­rį. Ti­ki­mės, kad šia­me gel­mių pa­kriau­šy­je pat­ru­liuos dar vie­nas dyg­liuo­tų eše­rių tun­tas, ta­čiau pra­ei­na va­lan­da, pus­an­tros, ka­te­rį tėk­mė at­ne­ša iki taš­ko, už ku­rio pra­si­de­da į pus­ki­lo­met­ri­nę gel­mę krin­tan­tis šlai­tas, o mū­sų vil­tys ne­iš­si­pil­do.

Ne­lauk­tas lai­mi­kis

Il­gas drei­fas su­ėdė be­veik vi­są die­ną, to­dėl suk­ti į ki­tą jū­ros kvad­ra­tą jau nė­ra pras­mės ir mes to­liau drei­fuo­ja­me, nors gel­mė po ka­te­riu jau vir­ši­ja 200 met­rų. Te­gu tai bus eks­pe­ri­men­tas, ku­rį at­lik­si­me ne sa­vo no­ru, o spau­džia­mi ap­lin­ky­bių. Gel­mė dar pa­di­dė­ja, ten­ka nuo ri­tės vėl nu­vy­nio­ti va­lo. Gal­va svaigs­ta pa­gal­vo­jus, kad mū­sų ma­sa­lai da­bar var­to­si am­ži­nos prie­blan­dos zo­no­je, ku­rio­je gel­mė be­veik to­kia pa­ti kaip gi­liau­sio­je Bal­ti­jos vie­to­je.

Ka­dan­gi per pir­mas dvi die­nas jau spė­jo­me įsi­ti­kin­ti, kad Sau­liaus Pel­ėdos pa­ti­ki­ni­mai, jog žu­vis ties An­do­jos kran­tais lai­ko­si san­ty­ki­nai ne­di­de­lė­je gel­mė­je, nie­kas iš mū­sų ne­si­ti­ki, jog kaž­kas to­je prie­blan­dos zo­no­je už­kibs. To­dėl at­gra­sus grybš­nis, su­len­kian­tis meš­ke­rę vos ne per­pus, toks ne­ti­kė­tas, kad pir­mo­mis aki­mir­ko­mis pa­mirš­tu suk­ti ri­tės ran­ke­nė­lę. Į re­a­ly­bę grą­ži­na įky­rus kaip ža­din­tu­vo skam­bu­tis ri­tės va­lo nu­sly­di­mo me­cha­niz­mo zy­zi­mas. Žu­vis vy­nio­ja nuo būg­ne­lio va­lą kaip nie­kur nie­ko. Stai­ga man pa­si­vai­de­na, kad zy­zi­mas ta­po dvi­gu­bai gar­ses­nis, ta­čiau žvilg­te­lė­jęs į pas­kui­ga­lį su­pran­tu: „už­gro­jo“ dar vie­no mū­siš­kio ri­tė. Ne taip pa­pras­ta iš to­kios gel­mės „iš­pum­puo­ti“ stam­bią žu­vį, tuo la­biau kad ji ro­do ste­bė­ti­ną jė­gą. Be to, pa­šė­lu­siai no­ri­si pa­ma­ty­ti, kas to­kio­je di­de­lė­je gel­mė­je už­ki­bo.

Kai var­gais ne­ga­lais stings­tan­čiais nuo įtam­pos pirš­tais, kaip tei­gia­ma vie­no­je „Hi­per­bo­lės“ dai­no­je, pa­vyks­ta pa­kel­ti už­ki­bu­sį lai­mi­kį į pa­vir­šių, iš­vys­ta­me ne­pa­žįs­ta­mą žu­vį – gal­va pri­me­na men­kės, ta­čiau siau­res­nė ir il­ges­nė. Kad tai men­ki­nių šei­mos žu­vis, liu­di­ja ant apa­ti­nio žan­di­kau­lio už­si­rie­tęs ūsas, žu­vies kū­nas taip pat il­ges­nis ir la­bai rau­me­nin­gas, o pe­le­kų kraš­te­liai pa­puoš­ti skais­čiai bal­tu ap­va­du. Kai įžiū­riu tą, pri­si­me­nu, kad ma­čiau šią žu­vį vie­no Nor­ve­giš­ko žur­na­lo pus­la­py­je – tai gi­lia­van­de­nė men­kė, va­di­na­mo­ji „mol­va“. Plėš­rū­nė, gy­ve­nan­ti to­kio­se pat gel­mė­se kaip ir pur­pu­ri­niai eše­riai. Ste­buk­las, kad mums pa­vy­ko su­gau­ti to­kią žu­vį. Ir dar ne vie­ną, o iš­kart dvi – 9 ir 12 ki­log­ra­mų. Tai stam­būs eg­zem­plio­riai, nes re­kor­di­nė „mol­va“, ku­rią per­nai šiau­rės pla­tu­mo­se pa­ga­vo mū­sų tau­tie­čiai, svė­rė 30 ki­log­ra­mų. Gai­la, kad jie šio re­kor­do ne­už­re­gist­ra­vo.

 
Gin­tau­tas Pa­lio­nis