Pašėlęs kibimas prie Andojos krantų (2)

Kai gau­dai žu­vis ne­pa­žįs­ta­mo­je žūk­la­vie­tė­je, vi­sa­da pra­ver­čia ge­ras pa­ta­ri­mas ir rei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie ga­li­my­bes su­gau­ti vie­no­kios ar ki­to­kios rū­šies žu­vų. „Nord Fish“ meš­ke­rio­to­jų sto­vyk­lo­je, įsi­kū­ru­sio­je An­do­jos sa­lo­je, to­kios ne­įkai­no­ja­mos in­for­ma­ci­jos gau­ni kas­dien, nes gi­dai fik­suo­ja vie­tas, kur su­gau­ti stam­būs lai­mi­kiai, ko­kių bū­ta me­te­o­ro­lo­gi­nių są­ly­gų, ko­kiais ma­sa­lais ir ko­kio­je gel­mė­je jie pa­gau­ti. „Luc­ky Fis­her­man“ eks­pe­di­ci­jos eki­pa­žui ši in­for­ma­ci­ja ta­po ne­pa­mai­no­ma gau­dant gei­džia­miau­sią šiau­rės pla­tu­mų lai­mi­kį – gi­gan­tiš­ką otą, ga­lin­tį pa­siek­ti ke­lių met­rų il­gį ir pus­tre­čio šim­to ki­log­ra­mų ma­sę, ir pa­dė­jo su­tau­py­ti ma­rias lai­ko, ku­ris bū­tų iš­tir­pęs pa­ieš­koms.

Ėd­rū­nų „sta­las“

Ry­tas iš­au­šo ra­mus, nors sa­ky­ti, kad jis iš­au­šo, ga­li­ma tik san­ty­ki­nai, nes po­lia­ri­nės die­nos są­ly­go­mis skir­tu­mo tarp švie­sio­jo ir tam­sio­jo pa­ros me­to be­veik nė­ra. Tad orien­tuo­tis rei­kia pa­gal laik­ro­dį. Aš­tun­tą ry­to mū­sų eki­pa­žas – „Meš­ke­rio­to­jo“ žur­na­lo vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Aud­rius Blinst­ru­bas, UAB „Fa­na­ti­kai“, at­sto­vau­jan­čios Lie­tu­vo­je „Behr Sea“ jū­ri­nio meš­ke­rio­ji­mo įran­kių ir ma­sa­lų ga­mai, di­rek­to­rius Vir­gi­ni­jus Lu­ko­še­vi­čius, „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­to­rius Ro­mas Bur­ba ir šių ei­lu­čių au­to­rius – jau esa­me ka­te­ry­je, ku­ris at­si­švar­tuo­ja nuo „Nord Fish“ prie­plau­kos.

Iš­plau­kia­me iš An­de­ne­so uos­to per pa­tį ato­slū­gio pi­ką. Van­duo nu­kri­tęs maž­daug 2 met­rus ir ap­si­nuo­gi­nu­sios kran­ti­nės rėž­te rė­žia akis rū­džių spal­vos juos­ta, ro­dan­čia, kiek at­slū­go van­duo, o už uos­to var­tų tai šen, tai ten iš­ny­ra tar­pu­ban­gy­je ru­dais dum­bliais ap­žė­lu­sios uo­lų kup­ros, ku­rios per po­tvy­nį bū­na pa­ni­ru­sios po van­de­niu. „Sil­verc­re­ek An­wor 215“ leng­vai skrie­ja tin­gio­mis vil­ni­mis. Kai jū­ra ra­mi, ga­li­ma pa­siek­ti sma­ges­nį grei­tį, to­dėl po ket­vir­čio va­lan­dos esa­me otų ki­bi­mo taš­ke, ku­rio ko­or­di­na­tes nu­ro­dė „Nord Fish“ gi­dai. Va­kar čia at­li­ko­me žval­gy­tu­ves ir su­ga­vo­me pir­mą otą. Pir­mam lai­mė nu­si­šyp­so­jo Vir­gi­ni­jui. Tie­sa, vie­tos mas­te­liu eg­zem­plio­rius vos ima­mas ir sie­kia 7 ki­log­ra­mus.

Echo­lo­tas ro­do, kad po ky­liu – 40 met­rų gel­mė. Dug­no rel­je­fas ga­na ly­gus, ta­čiau už po­ros ki­lo­met­rų gel­mė su­ma­žė­ja iki 25 met­rų. Jo­je ply­ti maž­daug ki­lo­met­ro sker­smens ly­gus „sta­las“. Čia lai­ko­si daug smul­kios žu­vies, to­dėl to­kius „sta­lus“ lan­ko ne­pa­ste­bi­mai iš gel­mės at­sliū­ki­nan­tys šiau­rės otai. Šian­dien ti­ki­my­bė, kad mū­sų ma­sa­lai pa­klius otams į aki­ra­tį, la­bai di­de­lė, nes „Nord Fish“ meš­ke­rio­to­jų sto­vyk­los gi­dai pa­ti­ki­no: ge­riau­sias šių žu­vų gau­dy­mo lai­kas – bū­tent ato­slū­gio pi­kas.

Ma­sa­lų įvai­ro­vė

Pa­ke­liui stab­te­lė­jo­me virš la­mi­na­ri­jų plan­ta­ci­jų maž­daug 20 met­rų gel­mė­je. Čia leng­vais „spe­ed­jig“ ti­po ma­sa­lais, ku­rių ma­sė 100–120 g, pri­gau­dė­me ki­bi­rai­tį led­jū­rio men­kių – sai­dų jau­nik­lių, nes pa­si­tai­ko, kad otai ne­su­si­vi­lio­ja stam­biais gu­mi­nu­kais, ku­rių ma­sė kar­tu su gal­va­kab­liais – 400–500 g, nors jie da­bar lai­ko­mi vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­tu šiau­rės ėd­rū­nų ma­sa­lu. O ta­da lie­ka vie­nas va­rian­tas – vi­lio­ti juos ma­sa­li­ne žu­ve­le, ku­rią vėl­gi tik san­ty­ki­nai ga­li­ma taip va­din­ti, nes jos ma­sa­lui nau­do­ja­mų sai­dų jau­nik­lių ma­sė – 0,7–1 kg.

Ko­le­gos, tie­sa, ma­no po­zi­ci­jos ne­pa­lai­kė ir pa­si­rin­ko gu­mi­nu­kus, nes, jų ma­ny­mu, šie ma­sa­lai to­kie tik­ro­viš­ki, kad otai jų ne­ski­ria nuo na­tū­ra­lių, o dėl tik­ru­mo sun­kias­vo­rius gu­mi­nu­kus ga­li­ma api­purkš­ti at­rak­tan­tu, sklei­džian­čiu skumb­rės aro­ma­tą, ku­ris gi­gan­tiš­kas kep­tu­ves pri­me­nan­čioms žu­vims iš­sklai­dys bet ko­kias abe­jo­nes.

Kad ga­li­my­bės su­gau­ti otą bū­tų di­des­nės, šian­dien nau­do­siu spe­cia­lų na­tū­ra­laus ma­sa­lo pluk­dy­mo mon­ta­žą, su­si­de­dan­tį iš 270 g sva­re­lio su dviem au­se­lė­mis, iš ku­rių vie­na skir­ta pri­seg­ti jį prie va­lo, o prie ki­tos pri­tvir­tin­tas plie­ni­nis pa­va­dė­lis su 10/0 dy­džio tri­ša­kiu, dar vie­nas toks pat tri­ša­kis ir 12/0 vien­ša­kis kab­lys.

Ko­le­gos sa­vo ma­sa­lus iš­kart gramz­di­na į gel­mę, o man dar rei­kia už­ver­ti ant kab­liu­kų ma­sa­li­nę žu­ve­lę. Vien­kab­lis įsmei­gia­mas į ma­sa­lo apa­ti­nę žiau­ną, jo ge­luo­nis ky­šo iš­orė­je, vie­nas tri­ša­kis – į ma­sa­lo gal­vą iš vir­šaus, prie pa­va­dė­lio pri­tvir­tin­tas tri­ša­kis – į pa­uo­de­gę. Ri­tė suz­vim­bia, kai ma­sy­vus sva­re­lis ima vilk­ti ma­sa­lą į gel­mę, va­las vy­nio­ja­si di­de­liu grei­čiu ir ne­tru­kus gramz­das stuk­te­li į dug­ną. Ta­da įjun­giu ri­tės stab­dį, pa­re­gu­liuo­ju va­lo nu­sly­di­mo me­cha­niz­mą, kad ne­bū­tų per­ne­lyg pri­verž­tas, nes otas ga­li nu­trauk­ti net ir 0,40 mm sker­smens pin­tą va­lą.

Šliau­žian­tis ma­sa­las

Na­tū­ra­lų ma­sa­lą, ku­riuo vi­lio­ja­mi otai, rei­kia pluk­dy­ti taip, kad jis šliauž­tų dug­nu ar­ba blo­giau­siu at­ve­ju pa­lei pat dug­ną. Ret­kar­čiais ma­sa­las tu­ri pa­gu­lė­ti ke­lias se­kun­des ant dug­no, pas­kui šok­tel­ti ir pa­plauk­ti to­lyn. Pas­kui vėl pau­zė. Ir taip, kol baig­sis žūk­lės plo­tas, kur yra ti­ki­my­bė, kad led­jū­rio men­ku­te su­si­gun­dys otas.

Šian­dien drei­fuo­ja­me lė­tai, to­dėl ma­sa­lą pluk­dy­ti ga­li­ma tie­siog ide­a­liai. Drei­fuo­ja­me jau maž­daug ki­lo­met­rą, ta­čiau kol kas mums už­ki­bo tik men­kės, iš ku­rių vie­na de­vy­nia­ki­log­ra­mi­nė. La­biau­siai kol kas pa­si­se­kė Ro­mui, ku­ris, kils­te­lė­jęs sun­kias­vo­rį gu­mi­nu­ką į aukš­tes­nį van­dens ho­ri­zon­tą, stai­ga pa­ju­to to­kį smū­gį, kad su­lin­ko drū­tas jū­ri­nis meš­ke­ry­ko­tis. Po dra­ma­tiš­kos ko­vos į ka­te­rį bu­vo įkel­ta per 11 kg sve­rian­ti led­jū­rio men­kė – sai­da.

Šios žu­vys yra la­bai ver­žlios ir at­kak­lios ko­vo­to­jos, to­dėl tro­fė­ji­nių lai­mi­kių gau­dy­ti į Nor­ve­gi­jos van­de­nis at­vy­kę meš­ke­rio­to­jai, to­kie kaip „Luc­ky Fis­her­man“ eks­pe­di­ci­ja, sai­das pra­mi­nė led­jū­rio tu­nais. Be­je, per 10 ki­log­ra­mų sve­rian­ti led­jū­rio men­kė jau lai­ko­ma tro­fė­ji­niu lai­mi­kiu. Tad mū­sų ko­le­gai nu­si­šyp­so­jo sėk­mė. Tai kol kas di­džiau­sias šios die­nos lai­mi­kis. Bet iš­plau­kė­mė gau­dy­ti otų, to­dėl to­liau „tra­luo­ja­me“ prie­dug­nę.

Ypa­tin­ga tak­ti­ka

Po ke­lių mi­nu­čių Vir­gi­ni­jus vėl trau­kia men­kę, aiš­kiai rau­ky­da­ma­sis, kad toks lai­mi­kis, ne­įei­nan­tis į mū­sų šian­die­nius pla­nus, ati­trau­kia nuo svar­biau­sio tiks­lo. Be­veik tuo pat me­tu pa­ju­tau, kad meš­ke­ry­ko­tis su­vib­ra­vo, lyg kas bū­tų per­lei­dęs per jį sil­pną elek­tros sro­vę. Pa­sak „Nord Fish“ meš­ke­rio­to­jų sto­vyk­los gi­dų, taip daž­niau­siai el­gia­si otas, ap­ti­kęs na­tū­ra­lų ma­sa­lą. Ta­čiau jis ne­sku­ba ry­ti gro­bio, o lai­ko pa­stvė­ręs ir ge­le­ži­niais žan­di­kau­liais „smau­gia“, kad tas iš­leis­tų pas­ku­ti­nį kva­pą. Šis pro­ce­sas trun­ka ga­na il­gai. Net ke­lias mi­nu­tes otas ga­li lam­dy­ti ma­sa­lo šon­kau­lius, to­dėl la­bai svar­bu, kad žu­vis ne­pa­jus­tų ap­gau­lės ar tie­siog nuo per­ne­lyg stip­raus trūk­te­lė­ji­mo tas ne­iš­sprūs­tų ėd­rū­nui iš nas­rų.

Kai pa­jun­ta­mas va­di­na­ma­sis virp­te­lė­ji­mas, bū­ti­na ne­del­siant at­pa­lai­duo­ti ri­tės būg­ne­lio fik­sa­to­rių, kad va­las lais­vai vy­nio­tų­si nuo būg­ne­lio. Kas ke­lio­li­ka se­kun­džių būg­ne­lis pri­spau­džia­mas nykš­čiu ir pa­si­tik­ri­na­ma, ar vib­ra­vi­mas, ku­rį su­ke­lia ma­sa­lą traiš­kan­tys oto žan­di­kau­liai, dar jun­ta­mas. Kai vie­no to­kio va­lo pri­stab­dy­mo me­tu pa­si­jau­čia, kad ta­sai įsi­tem­pė stip­riau nei pa­pras­tai, dar šiek tiek luk­te­lė­jus, ko­kias 15–20 se­kun­džių, ga­li­ma ban­dy­ti pa­kirs­ti, prieš tai tvir­tai su­ėmus meš­ke­ry­ko­tį ir įjun­gus ri­tės stab­dį, bet tik­ru­mo dė­lei pa­tar­ti­na dar luk­tel­ti. Re­tai pa­si­tai­ko, kad otas pa­leis­tų nu­si­žiū­rė­tą gro­bį. Po šio veiks­mo drū­tas meš­ke­ry­ko­tis, ku­riuo ga­li­ma pluk­dy­ti 800 g ma­sa­lus, su­links­ta kaip ša­pas, o ma­žo­jo pirš­to sto­rio vir­šū­nė­lė link­čio­ja to­kiu tem­pu, kad aky­se su­mir­ga. Va­di­na­si, už­ki­bo.

Įnir­tin­gas prie­ši­ni­ma­sis

Meš­ke­ry­ko­tis pur­ty­te pur­to­si. Ne­ky­la jo­kių abe­jo­nių, kad už­ki­bo ne men­kė, o va­las įsi­tem­pia kaip sty­ga. Ten­ka di­de­liu tem­pu suk­ti ri­tės ran­ke­nė­lę ir ban­dy­ti nu­var­gin­ti žu­vį. Bet vie­na pa­sa­ky­ti, o ki­ta – pa­da­ry­ti. Jau ge­ras 5 mi­nu­tes ri­tės terkš­lė zvim­bia, o už­ki­bęs otas ne­ro­do jo­kių nuo­var­gio žy­mių. Ka­da pa­vyks pa­kel­ti ne­nu­rims­tan­tį prie­ši­nin­ką į pa­vir­šių? Ga­li­ma tik spė­lio­ti ir to­liau suk­ti ri­tės ran­ke­nė­lę, kas kar­tą kils­te­lint žu­vį stip­riu meš­ke­ry­ko­čio truk­te­lė­ji­mu po met­rą ki­tą į aukš­tes­nį ho­ri­zon­tą. Lai­mei, va­las kol kas at­lai­ko ap­kro­vas, o žu­viai ne­pa­vyks­ta nu­si­gau­ti iki jai vie­nai ži­no­mų slėp­tu­vių, kur yra ašt­ria­briaunių uo­lų. Tad ne­blės­ta ir vil­tis, kad pa­ga­liau pa­vyks pa­ma­ty­ti, kas iš tik­rų­jų už­ki­bo.

 Į laik­ro­džius ne­žiū­ri­me, tad nie­kas ir ne­pa­sa­kys, kiek lai­ko pra­ėjo, kol pa­ga­liau gel­mė­je su­bal­tuo­ja pla­tus oto pil­vas. Bet iki žu­vies dar ne ma­žiau kaip 10 met­rų, nors at­ro­do, kad ji ran­ka pa­sie­kia­ma. Šią op­ti­nę ap­gau­lę su­ke­lia van­dens skaid­ru­mas, o meš­ke­ry­ko­tis tuo me­tu vėl su­tra­ta nuo oto smū­gių. Ta­čiau ku­riam lai­kui oto prie­ši­ni­ma­sis silps­ta. Di­džiu­lė kep­tu­vė iš­si­tie­sia van­dens pa­vir­šiu­je pail­su­si, bet tai ap­gau­lin­ga vi­zi­ja – ji tuo­jau su­kaups jė­gas nau­jam šuo­liui. Vie­nin­te­lė iš­ei­tis – už­ka­bin­ti otą kab­liu ir įkel­ti į ka­te­rį, kol neat­si­kvo­šė­jo. Šią pro­ce­dū­rą pa­vyks­ta at­lik­ti sklan­džiai. Otas kaip pa­šė­lęs pla­ka ga­lin­ga uo­de­ga de­nį, bet jo re­ak­ci­ja pa­vė­luo­ta.

Ap­žiū­ri­me ir sve­ria­me lai­mi­kį – 12 kg, ta­čiau jam to­li iki re­kor­di­nių eg­zem­plio­rių. Ste­bi­na pa­šė­lu­si oto ga­lia ir su­ge­bė­ji­mas prie­šin­tis iki pat ga­lo. Jei pa­ly­gin­ti ne­di­de­lis otas su­kė­lė to­kias ba­ta­li­jas, tai ko­kią jė­gą ga­li pa­de­monst­ruo­ti 195 kg eg­zem­plio­rius, šie­met su­gau­tas ša­lia An­de­ne­so? Be­je, maž­daug to­je pa­čio­je vie­to­je, kur mes šian­dien meš­ke­rio­ja­me.

Drei­fo pa­bai­ga

Kol vy­ko dvi­ko­va su otu, ka­te­ris nu­drei­fa­vo už „sta­lo“, ply­tin­čio 20–30 m gel­mė­je, ri­bos, to­dėl da­bar rei­kia ap­si­spręs­ti, ar lei­si­mės ban­gų ne­ša­mi iki ki­tos to­kios žūk­la­vie­tės maž­daug už po­ros ki­lo­met­rų, ar pa­suk­si­me at­gal ir pa­kar­to­si­me drei­fą virš to plo­to, ku­ria­me jau ki­bo otas. Di­de­lė ti­ki­my­bė, kad jis čia me­džio­ja ne vie­nas. Po trum­po dis­pu­to otų ki­bi­mo te­ma veik vie­nin­gai pri­ima­mas spren­di­mas drei­fą pa­kar­to­ti. Ka­te­ris ap­si­su­ka, ir po 10 mi­nu­čių ma­sa­lai vėl grimz­ta į sting­dan­čią gel­mę, ku­rio­je pri­glu­dę prie dug­no sa­vo gro­bio ty­ko šiau­rės pla­tu­mų otai.

Pir­ma­sis ki­bi­mas nu­tin­ka jau po ke­lių mi­nu­čių. Ir šį kar­tą otas su­si­do­mė­jo ma­sa­li­ne žu­vi­mi, vel­ka­ma dug­nu. Ne ma­žiau kaip 5 mi­nu­tes lei­džiu otui do­ro­ti gro­bį, vis pa­si­tik­rin­da­mas, ar jun­ta­mas tas ne­nu­sa­ko­mas, sil­pną elek­tros iš­ly­dį pri­me­nan­tis vib­ra­vi­mas. Po pa­kir­ti­mo meš­ke­ry­ko­tis, ku­riuo ga­li­ma pluk­dy­ti pus­ki­log­ra­mi­nį ma­sa­lą, pa­virs­ta liau­na žil­vi­čio rykš­te­le ir tie­siog rai­ty­te rai­to­si nuo ap­kro­vos, o va­las švilp­da­mas vy­nio­ja­si nuo ri­tės. Bai­min­tis, kad pri­trūks jo at­sar­gos, dar nė­ra rei­ka­lo, nes gy­lis maž­daug 30 m, o va­lo būg­ne­ly­je 350 m, ta­čiau po mi­nu­tės šis įsi­ti­ki­ni­mas blės­ta, nes ri­tės būg­ne­lis su­ka­si to­kiu pat ver­žlu­mu ir vi­si ban­dy­mai su­stab­dy­ti žu­vį bergž­di.

Taip vis­kas ir bai­gia­si – va­las vy­nio­ja­si, iki mau­du­lio pe­ty­je su­ku ri­tės ran­ke­nė­lę, stai­ga va­las at­si­pa­lai­duo­ja. Kai jį su­vy­nio­ju ir pa­ma­tau, koks iš­pa­šy­tas ruo­žas aukš­čiau trū­ki­mo vie­tos, vis­kas tam­pa aiš­ku. Žu­vis brūkš­te­lė­jo va­lą per uo­las. To­dėl meš­ke­rio­jant otus rei­kia klau­sy­ti pa­ty­ru­sių gi­dų, ku­rie re­ko­men­duo­ja nau­do­ti 0,8–1 mm sker­smens ir 15–20 m il­gio fluo­ro­kar­bo­no pa­sai­tė­lius. Jie at­spa­rūs me­cha­ni­nei trin­čiai, tad šan­sas, kad at­si­dur­si to­kio­je si­tu­a­ci­jo­je, ko­kio­je bu­vau aš, ne­di­de­lis.

Ten­ka už­si­im­ti įran­kio re­mon­tu, o Aud­rius, už­me­tęs ma­sa­lą nuo de­ši­nio­jo bor­to, vos su­tu­ri po ga­lin­go smū­gio meš­ke­ry­ko­tį, nuo ku­rio net­gi nu­krin­ta, ne­at­lai­kę ap­kro­vos, ke­li puo­šy­bos ele­men­tai. Ti­kė­ti­na, kad už­ki­bęs otas. Tie­sa, prieš pus­va­lan­dį Aud­riaus už­mes­tą gu­mi­nu­ką taip pat stvė­rė stam­bi žu­vis, ti­kė­jo­mės oto, o pa­si­ro­dė, jog tai per 20 kg sve­rian­ti men­kė, ku­ri nu­plė­šė pu­sę gi­gan­tiš­ko „her­ring cut­bait“ gu­mi­nu­ko. Aud­rius ne­su­tri­ko, per­vė­rė per ma­sa­lą pa­va­dė­lį, ku­rio ga­le tri­ša­kis, ir iš­ėjo kaž­kas pa­na­šaus į ma­sa­lo uo­de­gą. Įdo­miau­sia, kad gu­mi­nu­ko nuo­grau­ža pa­si­ro­dė to­kia pat ape­ti­tiš­ka žu­vims, kaip ir svei­kas ma­sa­las.

Vi­si su­vy­nio­ja­me meš­ke­res, nes rei­ka­las aiš­kiai rim­tas, o jei jos bus už­mes­tos, žu­vis ga­li su­vy­ti va­lus į vie­ną ka­są, o ta­da ne tik lai­mi­kis bus pra­ras­tas, bet ir įran­kiai iš­eis iš ri­kiuo­tės. Ko­va tę­sia­si, meš­ke­ry­ko­tis to­liau eg­za­mi­nuo­ja­mas. Kol kas sun­ku spė­ti, ko­kia bus baig­tis. Aud­rius pa­ga­liau ryž­ta­si for­suo­ti įvy­kius ir ima kel­ti už­ki­bu­sią žu­vį į pa­vir­šių. Pa­ga­liau mū­sų akys pa­gau­na pir­mą aki­na­mai bal­tą blyks­nį, su­žim­ban­tį ke­lio­li­kos met­rų gel­mė­je, kai žu­vis, ban­dy­da­ma iš­si­lais­vin­ti, ver­čia­si šo­nu, ir abe­jo­nės iš­si­sklai­do – taip švy­ti tik oto pil­vas.

Kai žu­vis jau ant de­nio, tam­pa aiš­ku, kad tai di­džiau­sias per „Luc­ky Fis­her­man“ klu­bo eks­pe­di­ci­ją į An­do­jos sa­los van­de­nis su­gau­tas otas.

Stam­baus ma­sa­lo prin­ci­pas

Ko­kios iš­va­dos iš šios eks­pe­di­ci­jos? Pir­miau­sia mū­sų eki­pa­žui la­bai pa­ti­ko, kad vie­šint An­do­jos sa­lo­je įsi­kū­ru­sio­je „Nord Fish“ meš­ke­rio­to­jų sto­vyk­lo­je ne­rei­kė­jo gaiš­ti lai­ko smul­kme­noms, dar dau­giau pa­vy­ko su­tau­py­ti nau­do­jan­tis gi­dų su­kaup­ta in­for­ma­ci­ja, de­ta­liais že­mė­la­piais.

An­tra, meš­ke­rio­jant šiau­rės pla­tu­mo­se rei­kia tu­rė­ti ne tik aiš­kų iš­vy­kos pla­ną ar bent vi­zi­ją, bet ir nu­si­tai­ky­ti į tro­fė­ji­nius lai­mi­kius. Ki­bi­mas čia ne­per­trau­kia­mas, ke­lių ki­log­ra­mų men­kes ga­li­ma trauk­ti be pa­lio­vos tol, kol ran­ka iš nuo­var­gio ne­be­pa­kils, ta­čiau tik­rą­jį meš­ke­rio­ji­mo „Big Ga­me“ sti­liu­mi pa­jun­ti ta­da, kai ant kab­liu­ko pa­kliū­va re­tas lai­mi­kis ar­ba as­me­ni­nio re­kor­do ver­ta žu­vis. To­dėl meš­ke­rio­jant šiau­rės pla­tu­mo­se svar­bu nau­do­ti tvir­tus va­lus ir tin­ka­mus įran­kius, o svar­biau­sia – stam­bius ma­sa­lus, ku­rie ga­li su­vi­lio­ti ati­tin­ka­mą lai­mi­kį. Ta­da jū­sų iš­vy­ka bus tik­rai ver­ta į ją in­ves­tuo­tų lė­šų ir lai­ko.

Vik­to­ras Ar­ma­lis

Info