Šerniukas, kuris jau miręs, bet dar gyvas arba apie valdžios planus naikint šernus

Šį kartą nuotraukos, kurioms nagalėjau pritaikyti nei vieno savo FB albumo, tai sukūriau naują, bet geriau būtų, jei to išvis nereiktų ir gal geriau, jei šiandien visai nebūčiau ėjęs į mišką... Ką gi, liūdna istorija nuo pradžių.

Priešistorė labai standartinė - išėjau į mišką (Kleboniškis, Kauno raj.) su fotiku, kur neturėjau labai konkrečių planų su numatytomis paukščių rūšimis sėdint užsimaskavus ar laukiant žvėrių ant kvartalinių linijų. Taip tiesiog vaikštant, paprastai pavyksta daugiau pamatyti, bet mažiau nufotkinti. Paprastai gyvūnai tave pamato ar kitaip pajaučia pirmi, tuomet pradeda bėgti (skristi) ir tik tada tu juos pamatai. Taip atsitiko ir šį kartą, beveik iškarto įžengus į mišką - broviausi per
tankų mišką su fotiku ant trikojo, todėl sukėliau nemažai triukšmo, ko pasekoje išbaidžiau tris
stirnas. Jau ankščiau sakiau, kad jei ne jų "šviečiantys" užpakaliai, tai pamatyčiau jas daug rečiau.

Šį kartą vėlgi, jei ne balti užpaklaiai, tai būčiau tik girdėjęs, kad kažkas bėga, kažkokį judesį gal tankmėj pamatyčiau, bet nebūčiau nustatęs, nei kas, nei kiek. Panašiai nutiko, kai aš čia pat vaikščiojau lygiai prieš savaitę, kuomet vėl kažką pabaidžiau, pamačiau judesį tankmėj, baltų  užpakalių neįžiūrėjau ir supratau, kad judančių yra daugiau nei vienas. Žvėreliai lyg ir maži pasirodė, bandžiau spėlioti gal kiškių pora gal dar kažkas iš mažųjų. Tada pamačiau kad tankmėje yra dar ir trečias, kuris kiek sujudėjęs sustingo vietoje. Aš sustingęs buvau jau kelios sekundės ankščiau, o beto buvau apsirengęs kamufliažinę aprangą, tai tas manęs negalėjo matyti. Taip laukėme kelias sekundes, kol kiek atokiau pamačiau kur kas didesnį ir tamsesnį judėjimą. Iškart pasibaigė žaidimas "atspėk žvėrį", o teisingas atsakymas buvo - šerniukai su mama. Šitie žvėrys prastai mato, bet gerai užuodžia. Didysis šernas kiek pašnorpavo nosį pakėlęs, vieną kartą garsiau sukriūksėjo ir pasileido lengva ristele tolyn nuo manęs. Nufotkinti nebuvo šansų, bet džiaugiaus nors tokiu susitikimu, o prisiminęs liūdnus šernų genocido reikalus (kur šernai naikinami finansiniais sumetimais), pagalvojau, kad gal tai buvo paskutinis kartas, kai stebėjau šiuos žvėris gamtoje...
Grįžtu į šiandieną. Pravaikščiojus pusę dienos, be jokių rimtesnių rezultatų, vistiek buvau laimingas, nes pirma - oras buvo puikus, antra - prisiklausiau/prisižiūrėjau visokios smulkmės iš paukščių pasaulio. Einant gražiu, nes brandžiu mišku (tokį jau beveik visur iškirto), pastebėtas judesys, kaip visuomet, reflekso greitumu išjungė kojas ir šį kartą aš buvau greitesnis, nei anas akylesnis. Toliau viską daryti reikia labai lėtai, taip ir dariau - išlėto, kiek galima žemiau, nesuskleidžant kojų (tas ilgai užtruktų), pastačiau trikojį su fotiku ir pažiūrėjau pro vaizdo ieškiklį. Šerniukas! Labai apsidžiaugiau, nes supratau, kad tai rimta proga geroms nuotraukoms, kol tas nieko nemato. Bet tuo pačiu labai nerimavau ir dėl suaugusių, nes labai nenorėčiau atsidurti vienoj linijoj tarp suaugusios šernės ir jos vaiko. Tas gali būti pavojinga sveikatai ir technikai. Tai taip, kiek dairydamasis, vistiek bandžiau fotkinti, filmuoti. Foto prasme situacija buvo labai prasta, nes stovėjau tiesiai priešais ryškią saulę, o kadangi žvėrelis mažas, tai vis kažkas užstodavo, beto jis nei sekundei nenustodavo darbuotis knysle, tai dažniausiai galva vis gaudavosi susiliejusi. Gerų kadrų taip ir nepadariau, bet tas mažai reikšminga...

Kas vis labiau man neatrodė normalu, tai kad prie šerniuko neateina nei vienas, nei suaugęs, nei jaunas žvėrelis. Taip gamtoje nebūna, tokio amžiaus šerniukai po viena niekados natūraliai nelieka. Džiaugsmą vis labiau perėmė nerimas, o ypač po to, kai pamačiau jog šerniukas keistai striksi, šlubuoja. Netrukus įžiūrėjau, kad viena priekinių kojyčių tabaluoja ir visiškai nefunkcianuoja. Ji buvo beveik nuplėšta. Iš gražios nuotikių dramos viskas virto į šlykštų siaubo trilerį. Mintyse pradėjau dėlioti delionę ir tai ką sudėjau, kito varianto neturiu. Šerniukui "pasisekė" išgyventi dvikojų paspestą pasalą-ataką, kurios metu jį tik kliudė kulkos, o jo šeimynos mėsytė, ko gero, jau guli labaratorijoj, o kažkas džiaugiasi laikinu erekcinės disfunkcijos pagerėjimu ir piniginės pastorėjimu. Žodžiu, tapo aišku - šerniukas čia yra vienas. Fotkinti jau nesinorėjo, nustojau slapstytis. Žvėrelis mane pastebėjo, bet jis dar per mažas ir per kvailas, deramai reaguoti į pavojus, jis tik žiūrėjo į mane, bet nelabai suprato, kas aš toks. Aš vis dar buvau atsitūpęs, tai toks kupstas jį mažai gąsdino. Vistik striksėdamas ant trijų kojyčių kažkiek pabėgo į šoną, bet paskui aš prisėlinau dar arčiau, o jis vėl manęs nematė. Dar kiek paaręs žemę jis vėl į mane žiūrėjo, gal labiau į objektyvo skylę, bet tas jį mažai veikė. Viso aš virš 20min. su juo draugavau. Vėliau jis patraukė į šalimais esantį šabakštyną, tai maniau, kad daugiau jo ir nematysiu, bet po kelių minučių vėl išvydau po eglute kažką knisant. Nutartiau palikti fotiką ir pamėginti prieti arčiau. Netoli jo buvo sena eglė storu kamienu, tai aš judėjau iš tos pusės, kad mane ta eglė užstotų. Kai prisėlinau prie prie eglės ir pažvelgiau iš už jos, šerniukas buvo gal už dviejų metrų. Jis gulėjo išraustoje duobutėje po eglute ir lazdynu. Nutariau jo netrukdyti ir tyliai atsitraukiau. Daugiau jo nemačiau. Fotkinti daugiau nesinorėjo, jaučiausi šlykščiai, patraukiau link namų.

Išėjimas į gamtą turėtų būti kaip teigiama terapija, po kurios pasiilsi dvasiškai (mano atveju, visuomet nusiklu fiziškai tampydamas 9kg fotiką su kojom), bet kuo toliau, tuo baisiau man ten eiti. Su žmonių žudomais gyvūnais dažnai nesusiduriu, bet vis naujai išnaikintos jų buveinės jau tapo norma. Ir kai kiekvienais metais jų randi vis mažiau, kiekviena nauja kirtavietė darosi vis baisesnė. Tas vystosi, kaip į tam tikrą fobiją, kai bijai įžengti į mišką ir vėl rasti naują šimtamečių medžių skerdyklą ar vieną dieną ateiti ir jau nieko nerasti.

Labai greitai ateis tas laikas, kai apsilankę miške nerasim šerno. Tik labai maža dalis žmonių gamtą vertina labiau, nei ekonomiką ir jei netyčia tu esi vienas toks iš ypač deficitinių, galbūt norėsi pasisakyti už tai peticijoje:

http://www.e-peticija.lt/peticija/168/

Tekstas ir nuotraukos Viliaus Paškevičiaus