|
|
|
|
Įspūdžiai iš pirmosios „Baltų staltiesių dienos“
|
Vakar, pirmadienį, antrąją Velykų dieną, Vilniuje, Katedros aikštėje, šalia Sereikiškių parko ir prieš pat Valdovų rūmus... vyko pirmasis, bet pretenduojantis tapti tradiciniu, renginys – „Baltų staltiesių diena“.
Renginio organizatorė, daugiavaikų šeimų asociacijos „Mes“ įkūrėja, Jurgita neslėpė, kad idėja pasiskolinta iš sėkmingai panašius povelykinius renginius organizuojančios „Užupio respublikos“.
„Pasaulyje vyksta diena daug įvairiausių dalykų, kad sugalvoti kažką visiškai naujo jau darosi sunku. Be to, ar tikrai verta dar kartą „išradinėti dviratį“? Kartais žymiai naudingiau „pasiskolinti“ puikią idėją ir apvilkti ją „nauju rūbu“. Lietuviai, tradiciškai, per šventes prigamina maisto daugiau negu suvalgo. Anksčiau, žmonėms gausiau gyvenant kaimuose, suneštinės šventės. Persikėlus į miestus šios tradicijos nunyko, o pastaraisiais metais, sparčiai plintant technologijoms, nyksta ir bendravimo gyvai tradicija. Pabandėme įsiterpti į šitą susvetimėjimo procesą ir vėl sukviesti žmones gyvam bendravimui, vaišinantis pačių paruoštais ir suneštais valgiais. – pasakojo organizatorė. – „Renginio esmė buvo dalinimasis. Dalinimasis savo maistu, dalinimasis įspūdžiais, dalinimasis gera nuotaika ir teigiamomis emocijomis. Ši idėja renginyje buvo įgyvendinta.“
„Smagu ir tai, kad dėl strateginės renginio vietos – judraus Katedros aikštės kampo, į jį „užsuko“ ne tik tie, kurie apsilankyti planavo iš anksto, bet ir atsitiktiniai, po šalį šiltą ir pavasarišką pirmadienį, ėję žmonės. Vienų dėmesį patraukė kiek netikėtai atrodančios baltos staltiesės ant čia stovėjusių „stalų“, kiti užuodė dūmų ir kareiviškos košės kvapą, trečius patraukė scenoje vykstantys pasirodymai. Galų gale, visai nesvarbu, dėl kokios priežasties žmonės užsuko į „Baltų staltiesių dieną“, svarbiausia, kad jie čia buvo. Bendravo, gyvai, skanavo vieni kitų patiekalus, o telefonai buvo naudojami... tik renginio akimirkų fiksavimui, bet ne nuolatiniam „sėdėjimui“ juose.“
„Pati esu daugiavaikė mama – auginu penkias atžalas, esu daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė, tad mudu su vyru puikiai žinome, kad susiruošti su visa gausia šeima, tarkim, į teatrą būna ganėtinai sudėtingas ir ilgas procesas. Visai kas kita, kai šeima išsiruošia pasivaikščioti po parką ir pakeliui... pataiko į teatro pasirodymą. Būtent todėl scenoje buvo suvaidinti net du spektakliai. Spektaklį vaikams „Kelionė į TODĖL šalį“ paruošė vieno žmogaus lėlių teatras ALFA, antras vaidinimas – spektaklis „Afrika“ – teatro „Nieko sau teatras“ nuopelnas. Įvertinus tai, kad vaikams vienas ir tas pat gan greitai nusibosta ir jiems reikia naujo užsiėmimo, be spektaklių buvo ir aktyvios veiklos – Sereikiškių parko šaligatvio plytelės papuošė mažųjų dailininkų sukurti piešiniai, kurie, jeigu nebus lietaus, vilniečių ir miesto svečių dėmesį turėtų traukti ne vieną dieną. Šalimais buvo ridenami margučiai, renkamas stipriausias margutis ir t.t. Be to, ypač daug dėmesio sulaukė tiek policijos pagalbininkas šuo Amsis, tiek raitosios policijos kuopos žirgai, kurie kantriai ir pagirtinai atlaikė visą jiems rodomą dėmesį.“ – džiaugėsi Jurga.
„Tokie, atviri, šeimyniniai renginiai – puiki proga pasirodyti jauniesiems talentams, tad renginiui persiritus į antrą dalį, kai nuo ryto šurmuliavę jo dalyviai kiek pailso, scenoje pasirodė jauni ir gabūs atlikėjai. Iš pradžių savo programą pristatė Ilona ir Vytautas, vėliau koncertavo „Muzikos perlų akademijos“ auklėtinės. Pastarųjų dainos buvo tokios uždegančios, kad prieš sceną netruko atsirasti ir šokančių vaikų – kai kuriems mažiesiems šventės dalyviams įsijungė „antras kvėpavimas“. Visgi tikiuosi, kad kitąmet, kai organizuosime antrąją „Baltų staltiesių dieną“, šoks ne tik mūsų mažieji, bet ir savo santūrumą pamiršę vyresni šventės dalyviai. Tikiuosi, o kaip bus, parodys gyvenimas“ – nusišypso organizatorė, daugiavaikė veikli mama, Jurgita.
Pirmoji „Baltų staltiesių diena“, sulaukusi tiek dalyvių, tiek ir žiniasklaidos dėmesio, pasibaigė, tačiau, norisi tikėti, kad tai – ilgos ir ne vienerius metus truksiančios gražios istorijos pradžia. Juolab, kad jos tąsai reikia tiek nedaug – mūsų visų noro dalintis geru su artimu savo. Ar dar nepamiršome, kaip tai daroma?
Tekstas ir nuotraukos V. Misevičiaus
Prim.lt