Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Kaip Siauras ir Vaiva į Ukrainą keliavo – Černobilis

Tiems, kas nelabai žino arba primiršo, galime priminti, kad
Nuotraukos

2017 08 03

Kaip jau rašėme, du mūsų tautiečiai – Mindaugas, geriau žinomas kaip „Siauras“ ir Vaiva – motociklais nusprendė aplankyti nelabai toli nuo mūsų esančią ir lietuviams ypač draugišką Ukrainą. Su pačia kelione galite susipažinti čia, o šiame straipsnyje papasakosime apie viena pagrindinių keliautojų tikslų – Černobilį.

 

Tiems, kas nelabai žino arba primiršo, galime priminti, kad atominis incidentas, žinomas kaip „Černobilio avarija“, įvyko tolimaisiais 1986 metais saulėtą balandžio 26 d. Tada ketvirtajame atominės elektrinės bloke, esančiame netoli Ukrainos miesto Pripetės, sprogo vienas iš reaktorių.

Sprogimo metu iš reaktoriaus nieko neliko, o į aplinką pateko ypatingai didelis radioaktyvių medžiagų, tokių kaip cezio ir jodo izotopai, kiekis. Virš degančio reaktoriaus susidaręs debesis, nešdamas radiaciją, „apkeliavo“ nemažą Europos dalį, tačiau smarkiausiai nukentėjo į Rytus nuo sprogimo epicentro esančios Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijose.

Į istoriją ši nelaimė įėjo kaip didžiausias branduolinis „taikaus atomo“ sprogimas, pasireikalavęs daugiausia žmonių aukų ir pridaręs milžiniškų materialinių nuostolių. Per pirmuosius trejus mėnesius, neskaitant žuvusiųjų sprogimo vietoje, nuo per didelės radiacijos dozės ar kitų sužalojimų mirė 31 žmogus, tolesni skaičiavimai skiriasi, tačiau aišku, kad radiaciją pasiekė kiekvieną, kuris buvo netoliese arba dalyvavo likviduojant sprogimo padarinius. Beje, nelaimės vietoje praėjusio amžiaus pabaigoje dirbo apie 600 000 žmonių.

Visgi, panašu, kad laikas gali užgydyti net tokias žaizdas, nes dabar, po sprogimo prabėgus trims dešimtmečiais, Černobilis tapo turistų traukos vieta ir neblogu pajamų šaltiniu Ukrainos biudžetui.

Pasak Siauro, pigiausia kelionė vienam suaugusiam užsieniečiui į nelaimės vietą kainuoja 70 eurų, nors buvo ir po 140 eurų, vietos gyventojams – perpus pigiau, tačiau nei vienų, nei kitų netrūksta.

Visus norinčius apie 8 valandą ryto Kijeve surenka keleivinis autobusiukas ir gabena į Pripetę. Pakeliui sutinkamuose patikros punktuose fotografuoti, oficialiai, draudžiama, tačiau kadangi telefonus vežtis galima, nuotraukų iš ten, dėkui mūsų tautiečiams, turime.

Pripetėje, kur buvo sprogimo epicentras, negyvena niekas, išskyrus šunis, nors radiacijos lygis, šiandien gerokai sumažėjęs.

Černobylyje nuolat gyvena būrys specialistų, kurie stebi po gelžbetoniniu sarkofagu „paslėptą“ reaktorių. Vaikų čia niekas neaugina ir kyla natūralus klausimas ar čia dirbę žmonės galės jų susilaukti vėliau. Privačios nuosavybės taip pat nėra. Visos veikiančios institucijos ir gelbėjimo darbams skirtas muziejus priklauso valstybei.

Valstybei priklauso ir milžiniška radiolokacinė stotis, kuri tarybiniais metais turėjo „stebėti“ horizontą ir informuoti jeigu kas į TSRS pusę paleistų tarpkontinentines balistines raketas. Sistema buvo pavadinta „Duga“ (Lankas), nes panaudojus moderniausias to meto technologijas, kariškiai sugebėjo „pažvelgti“ už horizonto.

Antenos buvo montuojamos tinklo principu. Kadangi vieno tipo antenos stebėti visų galimų dažnių negalėjo, bendras diapazonas buvo padalintas į dvi mažesnes dalis ir sumontuoti du antenų „tinklai“:

Žemų dažnių antenų aukštis siekė nuo 135 iki 150 metrų, ilgis – nuo 300 iki 500 metrų.

Aukštų dažnių antenų aukštis yra apie 100 metrų, ilgis – iki 250 metrų.

Šiandien visas šis kompleksas, kaip ir Černobilio elektrinė, nenaudojamas, tačiau ir išardyti jį nėra taip paprasta, todėl antenos vis dar stovi, primindamos „Šaltojo karo“ laikus.

Bendras vaizdas tiek Černobilyje, tiek Pripetėje, pasak Siauro, puikiai tinka fantastinių, postapokalipsinių filmų kūrimui – apleisti ir apgriuvę namai, išmėtyti daiktai, medžiais apaugę stadionai... Akivaizdu, kad gyvybė čia pulsavo, tačiau visa tai nutrūko staiga, per keliolika minučių, kai viską aplink nušlavė reaktoriaus sprogimo sukelta banga. Muziejus, traukos objektas ir kartu vienos didžiausių branduolinių tragedijų vieta, kurioje nori nenori, bet susimąstai apie gyvenimo trapumą ir jo laikinumą....

Norintiems apsilankyti nelaimės vietoje, reiktų žinoti, kad Černobilio muziejus kaip toks yra įkurtas Kijeve, o į Pripetę organizuojamos atskiros ekskursijos. Pastarosios gali trukti nuo vienos dienos iki mėnesio, tačiau dažniausiai turistai renkasi vienos – dviejų dienų išvykas, į kurias įtrauktas ir pasivaikščiojimas po AE likučius, tačiau, pasak Siauro, jų grupės į buvusią elektrinę neleido.

Taigi, jei jums patinka keistos, neįprastos ar savo paslapčių turinčios vietos, Pripetė ir Černobilis, ten jau apsilankiusių mūsų tautiečių teigimu, kaip tik tas, ko ieškote. Tad kol už lango vasara, kraukitės lagaminus ir leiskitės į kelią. Juk Ukraina ne taip jau toli...

Nuotraukų autorius – Siauras.

Prim.lt