Kas apgins vaikystę arba ko nesupranta teisėjas ir kai kurie kiti

Vaiko teisių apsaugos Kontrolierė savo pastarosiose metinėse atsakaitose bei tyrimuose pabrėžė, jog: ”  gaunamų skundų skaičius ir pobūdis patvirtina, kad tėvai negeba geranoriškai spręsti tarpusavio ginčų dėl vaikų, išimtinai veikdami savo interesais, ignoruoja vaiko gerovę Lygiavertė tėvystė nėra pripažįstama pačių tėvų, siekiant dominuoti vaiko gyvenime ir vienasmeniškai priimti su vaiku susijusius sprendimus”

Dar 2012m. Vaiko raidos centras išreiškė nuostatą, jog trukdymas vaikui susitikti su vienu iš tėvų, vaiko nuteikinėjimas prieš vieną iš tėvų turėtų būti traktuojamas kaip emocinis smurtas prieš vaiką ir būtų taikoma teisės aktuose numatyta atsakomybė.  Taip pat būtinas visuomenės informavimas apie žalą, trukdant vaikui bendrauti su vienu iš tėvų bei vaiko nuteikinėjimą prieš vieną iš tėvų.

Toks tėvų elgesys Pasaulio specialistų yra vadinamas tėvų atstūmimu, kurio metu vaikas yra programuojamas nekęsti ir nemylėti skyrium gyvenančio tėvo (m/v). Tokio elgesio pasekmės – vaikui sukeltas psichologinis sutrikimas – Tėvų Atstūmimo Sindromas, lydintis jį visą likusį gyvenimą.

 Didžiausia problema Lietuvoje yra ta, kad tėvų atstūmimas nėra visuotinai suprantamas ir pripažįstamas. Tik pavieniais atvejais tėvų atstūmimas yra nustatytas besiskiriančios šeimos psichologinėse ekspertizėse. Tik pavieniais atvejais į tėvų atstūmimo požymius atsižvelgta teismuose. Vaiko teisių apsaugos tarnyba deklaruoja suprantanti tėvų atstūmimo problemą, tačiau realiai beveik niekuo tokiems vaikams nepadeda, o neretai ir pakenkia. Skyrybų bylose dalyvaujantys Vaiko teisių specialistai stokoja kompetencijos. Psichologinėje literatūroje pripažįstama, kad jei tėvų atstūmimo atveju šalims talkina specialistas, neturintis tinkamo parengimo specifinėje - tėvų atstūmimo - plotmėje, dažniausiai tokio "specialisto" rekomendacijos būna žalingos vaikui, o toks specialistas tampa tėvų atstūmimo eskaluotojo sąjungininku. Tai taikytina tiek Vaiko teisių specialistams, tiek psichologams, tiek teisėjams. Teisės aktuose įtvirtinta "neprieštaravimo vaiko interesams" sąlyga, nors skamba gražiai, dažniausiai yra netinkamai panaudojama, aprobojant skyriumi gyvenančio iš tėvų kontaktą su vaikais. Tai konstatuoja ir Vaiko teisių apsaugos Kontrolierė: “  nepakankamai vertinant probleminius atvejus, kai vaiko nuomonė įtakojama kito iš tėvų, kitų kartu su vaiku gyvenančių ar jam artimų asmenų (senelių), tėvai neįspėjami apie galimą atsakomybę dėl jų veiksmų”.

Kita labai svarbi problema Lietuvoje - teisinė bazė, nepritaikyta ir netinkama kovai su tėvų atstūmimu. Daugelis Vakarų valstybių yra įtvrtinusios dvigubos tėvystės po skyrybų galimybę,  kuomet vaikas vienodą laiko tarpą gyvena tai su vienu, tai su kitu iš tėvų. 2002 m. Amerikos psichologų asociacija paruošė plačią palyginamąją analizę per pusę dalinamos tėvystės – alternuojamos vaiko gyvenamosios vietos, tema. Buvo nustatyta, kad kai vaikai prižiūrimi paeiliui abiejų tėvų, jie turi mažiau elgesio ir emocinių problemų, jų savivertė ir pasitikėjimas savimi – aukštesnio lygio, jie lengviau sukuria santykius su aplinkiniais, geriau mokosi mokykloje. Taigi buvo reziumuota, kad toks pasirinkimas yra geriausias variantas po gyvenimo santuokoje. Vėliau buvo atlikta daugybė studijų, patvirtinusių šiuos rezultatus. Įvairūs tyrimai nustatė, kad tokia tvarka geriausiai užtikrina ne tik vaiko interesus, bet ir tėvų psichologinę būklę. Nors Lietuvos įstatymai numato maksimalų vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimą, tačiau realybėje tas „maksimalus“ bendravimas pagal nusistovėjusią Lietuvos teismų praktiką dažniausiai ribojasi 2 ar 4 savaitgaliais per mėnesį. Tuo atveju, jei tenka išgyventi tėvų atstūmimą, net ir tos kelios „maksimalaus“ su vaiku bendravimo dienos tampa utopija.

Nežiūrint to, Lietuvos įstatymai ne tik neskatina, bet iš esmės užkerta kelią  įteisinti dvigubos tvarką po skyrybų. Geriausiu to pavyzdžiu tapointerviu  “Teisėjas Algis Norkūnas: „Tėvai turėtų susimąstyti, kodėl vaikai dažniau paliekami su mamomis“ (el.portale “ 15 min..lt”), kuriame  išsakytos gerbiamo teisėjo mintys gerokai nustebino. Skaitant interviu, susidaro įspūdis, jog dėl to, kad po skyrybų tėvai, negalintys normaliai bendrauti su savo vaikais, tėvai, kurie nėra patenkinti įsigalėjusia teismų praktika skyrium gyvenančiam tėvui skirti vos 2 ar 4 savaitgalius per menesį bendravimui su vaikais,  “kalti” yra… patys . Na, dar “kalti” ir vaikai, nes jei jie pasirenka gyventi su mama, tai : “joks teismas kitaip nenuspręs”. Nes taip esą užtikrinamas vaiko interesas.

Susidaro įspūdis, jog gerbiamas teisėjas nėra pakankamai gerai susipažinęs su JT Vaiko teisių konvencija ir Europos Žmogaus teisių konvencija, kurios gina vaiko teisę į šeimos ryšius ir visų Lietuvos piliečių teisę į šeimos gyvenimo apsaugą, o diskriminaciją lyties pagrindu draudžiama. Deja,  teisėjo viešai išsakyti deklaratyvūs  pasvarstymai rodo, kad jam galimai svetimas šiuolaikiškas požiūris į vaiko ir žmogaus teises, vaiko interesus ir psichologiją.

Išsireiškimas, jog pirmiausia vadovaujamasi vaiko interesais – tai, mano nuomone,  dažnai yra bandymas suaugusių žmonių darbą – nustatant, kuris iš skyrium gyvenančių tėvų gali sudaryti geresnes materialines sąlygas bei suteikti daugiau stabilumo – yra perkeliamas ant nepilnamečių vaikų pečių. Dažnai dar ir manipuliuojamų bei prieš skyrium gyvenantį tėvą nuteikinėjamų  vaikų pečių.

Gerbiamas teisėjas A.Norkūnas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas. Tad natūralu, kad jo skleidžiama nuomonė prieš tai išdestytais klausimais formuoja kitų teisėjų atitinkamą požiūrį į problemą. O nepatenkintiems tėvams dėl teisėjų galimo šališkumo ar diskriminacijos lyties atžvilgiu, galimai nėra ko tikėtis, kad apskųstas etikos ir drausmės komisijai teisėjas bus sudrausmintas… Nes, ką įžvelgia už ryšio su skyrium gyvenančiais vaikais išsaugojimą kovojantis tėvas, teisėjai, deja, dažniausiai problemos nemato…

Toliau gerbiamas  A.Norkūnas sako, jog: “iškalbinga statistika tiesiog parodo, kad mamos turi artimesnį ryšį su vaikais ir su jais praleidžia daugiau laiko.” Bet dar 1994 metais multidisciplininė ekspertų grupė, remiama JAV Nacionalinio vaikų sveikatos ir žmogaus raidos instituto, susitiko įvertinti empirinių duomenų dėl skyrybų ir įvairių bendravimo bei auklėjimo tvarkų poveikio vaikams. Ši grupė pateikė ataskaitą (Lamb, Sternberg ir Thompson, 1997), kurioje buvo nurodyta sekanti išvada dėl mažamečių vaikų auginimo:

Tam, kad palaikyti kokybiškus santykius su savo vaikais, tėvai turi pakankamai daug ir dažnai su jais bendrauti, tačiau bendravimo apimtis laike yra mažiau svarbi, negu jo kokybė.

Žinomas psichiatras, Teksaso universiteto pietryčių medicinos centro tarptautinės reikšmės specialistas Richard A. Warshak bei kiti žinomi pasaulinės reikšmės psichologai bei psichiatrai akcentuoja, jog tėvystės planai, pagal kuriuos vaikai gali susitikti su vienu iš tėvų ne daugiau kaip 6-8 dienas per mėnesį ir pagal kuriuos vaikai turi sekančio susitikimo laukti ilgiau nei savaitę, apsunkina vaikų-tėvų santykius. Tokie riboti susitikimo planai iš esmės kelia pavojų vaikų-tėvų tarpusavio ryšiui. Mokslinių tyrimų rezultatai pritaria tam, kas vis dažniau įtvirtinama ir įstatymuose bei teismų sprendimuose – siekiama, kad vaikai praleistų kuo daugiau laiko su kiekvienu iš tėvų. Mažamečiams vaikams tai gali būti ypač svarbu, kadangi tuo metu klojamas pamatas jų bendravimui su tėčiais, ir formuojasi santykių tvarumas. Vietoj to, kad būtų daromos kliūtys tėčių bendravimui su savo vaikais, visuomenė turėtų skatinti tėčius kuo produktyviau ir betarpiškiau dalyvauti savo vaikų gyvenime. Kalbant plačiau, įvairios suinteresuotos šalys turi bendradarbiaudamos sukurti platų socialinių iniciatyvų spektrą, įskaitant visuomenės politiką bei psichologines edukacines programas, kurios padėtų tėčiams ir mažamečiams vaikams formuoti sveikus ryšius (Cowan, Cowan, Pruett, Pruett ir Wong, 2009; Marsiglio ir Roy, 2012).

Gerbiamas A.Norkūnas, prisiminindamas bylas, kuriose vaikai patys kategoriškai atsisakydavo matytis su tėvais, galimai  neisigilino į tas konkrečias bylas, stengdamasis išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių vaikai patys nenorėjo su skyrium gyvenančiu tėvu bendrauti?  Esant tėvų atstūmimo situacijai, vaikas neturi pasirinkimo, nes jis materialiai ir emociškai yra priklausomas nuo to, pas kurį gyvena. Tik klausimas: kas tas, pas kurį vaikas gyvena,- Lietuvos teismų praktikos dažniausiai nagrinejamas galimai paviršutiniškai. Ypač, jei iš pažiūros asmuo nesukelia kokių tai abejonių savo psichine sveikata ar netinkamais veiksmais.  

Anot gerbiamo teisėjo, vaikams reikalingas stabilumas ir tą stabilumą garantuoja viena vaiko gyvenama vieta . Tačiau kaip paaiškinti,  kad, gyvendami „stabiliai“ Lietuvos vaikai pastarųjų 8 metu pakartotinių UNESCO tyrimų  išvadomis vis jaučiasi nelaimingiausi Europoje, kai tuo tarpu šalyse, kur gyvenamos vietos „stabilumo“nėra, t.y. alternuojama tėvystė yra tapusi gyvenimo norma – vaikai jaučiasi laimingiausi Europoje, pav. Nyderlanduose, Danijoje, Belgijoje. Susidaro įspūdis, jog teisninkai stabilumo sąvoką suvokia ribotai. Vaikui svarbesnis yra emocinis stabilumas: žinoti, kad abiejų tėvų yra mylimas ir globojamas .

Lietuvos atsilikimas nuo užsienio valstybių pasireiškia ir mokslo srityje. Užsienyje tėvų atstūmimą nagrinėja garsūs psichologai, tokie, kaip Richard Warshak, Amy Baker, Edward Kruk, Demosthenes Lorandos ir kiti. Jie ne tik atlieka tyrimus psichologijos srityje, tačiau aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra teisiškai išprusę, dėl to gali atstovauti tėvus ir vaikus skyrybų procese. Tuo tarpu Lietuvos Psichologų Sąjunga susilaiko nuo oficialios pozicijos taip vadinamo tėvų atstūmimo klausimu.  Taip pat nesvarsto mūsų krašte galimybės diagnozuoti šį sutrikimą. Tuo tarpu kitos Europos valstybės turi priėmusios oficialią poziciją ir padeda tėvų atstūmimą patiriantiems vaikams ir tėvams. Didžioji dalis lietuvos psichologų  pasisako prieš dvigubą tėvystę.

Vakarų šalyse veikia stiprios nevyriausybinės organizacijos, ginančios tėvų ir vaikų interesus. Tuo tarpu Lietuvoje tokios organizacijos orientuojasi į šeimų santykių problemas, pamirstant, jog daugiau, kaip pusė Lietuvos vaikų yra patyrę tėvų skyrybas. Kartais nevyriausybinių organizacijų atstovų pasisakymai parodo pasenusį, motinystės mitu persunktą požiūrį į tėvų ir vaikų santykius. Štai  Šeimos ir asmens saviugdos centro (ŠASC) „Bendrakeleiviai“ vadovė Elvyra Kučinskaite sako, jog : “„Jei kas ir išgelbės tėčius, tai visų pirma – buvusios jų žmonos, jei jos suvoks, jog tėvas yra lygiai taip pat svarbus vaikui, kaip ir mama, kad jis nėra tik priedas prie vaiko išlaikymo. Kita vertus – tai įmanoma, tik esant pagarbiam vyro santykiui su vaiko motina".
Kas matosi iš nemažėjančių pareiškimų skaičiaus dėl vyrų nusiskundimų pažeidinėjama bendravimo tvarka, vis tik nesuvokia. Visi, kurie pažeidinėja kitų asmenų teises ar įstatymus to nesuvokdami – yra gydomi. Tie, kurie suvokia, ir vis tiek pažeidinėja – yra baudžiami. Išskyrus motinas. Motina, nutraukdama skyrium gyvenančio tėvo bendravimą su vaikais –kaip plėšikas: atima vaikams tėvą, ir giminaičius iš tėvo pusės,tėvui – vaikus, tuo žalodama juos psichologiškais. Tad kodėl negeranoriškas plėšikas baudžiamas, o negeranoriška motina – ne?

Tėvų teisės yra absoliučiai  lygios. Jeigu realiai neužtikrinta vaiko ir jo tėvų įstatyminė teisė, nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė.

Paskutinis ponios Kučinskaites sakinys – tai „žaidimas į vienerius vartus“ : anot jos – tik vyrui privalu pagarbiai elgtis su vaiko motina. Tuo tarpu psichologijos mokslas sako, jog tik abipusis pagarbus elgesys yra sėkmės pagrindas.

Kas stebetina – tai atotrūkis tarp vaiko teisių apsaugos kontrolierės pastebėjimų bei išvadų ir realiai esančio atgyvenusio požiūrio į esamą problemą. Susidaro įspūdis, jog vaiko teisių sistema pastebi tėvų atstūmimą, vertina tai kaip vaiko pasichologinį /emocinį žalojimą, teikia pasiūlymus valstybės institucijoms , kaip tą problemą sprčsti. Tačiau realiai tėvų atstūmimimui  stabdyti valstybės mastu dedamų pastangų kaip ir nesimato.

Manau, jog laikas įsiklausyti į Pietvakarių Anglijos šeimos teismų vyriausiojo teisėjo siro Paul Coleridge ( žinomo kaip Justice Coleridge) įspėjimą: “ Šeimos subyrėjimas ir tėvų- vaikų normalių ir pastovių santykių nutraukimas yra tokia pat grėsmė nacijai, kaip terorizmas, nusikalstamumas, narkotikų vartojimas ar Žemės atšilimas”.

Birutė van der Weg – Bražiūnienė,