Keturiese prieš teismų sistemą

Tokia romantiška antraštė, deja, atskleidžia visai ne romantišką tiesą. Lietuvoje, kuri skelbiasi demokratine ir teisine valstybe, jau ne vienerius metus vykdoma diskriminacija. Žiniasklaida mirga pranešimais apie diskriminuojamas moteris ir atsakomybėn patrauktus netinkamai su jais besielgiančius asmenis, tačiau visi, kaip susitarę, tyli apie kitą, realią ir akivaizdžią problemą – po skyrybų atskirai gyvenančių tėvų (absoliučia dauguma atvejų tai – tėčiai) ir toliau norinčių būti gerais tėvais savo vaikams, diskriminaciją.

Realybė tokia, kad šie tėvai diskriminuojami visur – Vaikų teisių apsaugos skyriuose, kuriuose, paprastai dirbadauguma arba vien moterys ir kurie net teismo salėje, kaip rodo praktika, atstovauja ne vaiko, o mamos (dažniausiai pasitaikantis atvejis) interesus. Tokie tėčiai diskriminuojami ir tada, jei kreipiasi į policiją, nes už tą patį padaryta nusižengimą jie ir mamos baudžiami skirtingai arba mamos išvis išvengia atsakomybės. Tėčių pareiškimai, vėlgi kaip rodo praktika (tai patvirtina ir panorę likti nežinomais tėčiai), dažniausiai yra atmetami arba išnagrinėjami paviršutiniškai pareigūnų, kurių kvalifikacija ir kompetencija, nekalbant jau apie jų šališkumą, kelia nemažai klausimų.

Galiausiai tėčiai diskriminuojami ir tuose pačiuose, nešališką teisingumą turinčiuose užtikrinti teismuose. Daugumas, nusivylę tokia situacija ir nebematydami išeities, tiesiog nuleidžia rankas, taip sudarydami sąlygas atitinkamoms institucijoms toliau vykdyti tėčių diskriminaciją. Daugelis, tačiau ne visi. Pagaliau atsirado keturi drąsūs ir nuo institucijų savivalės bei šališkumo pavargę tėčiai, vienijami „Vyrų krizių centro“, kurie išdrįso savo nepasitenkinimą išreikšti garsiai ir viešai – piketu prie Aukščiausiojo teismo. Labai tikėtina, kad jeigu šis pirmas piketas neduos teigiamų rezultatų, antrą kartą į gatves išeis gerokai didesnis būrys tėvų, nes jau dabar aišku, kad diskriminacija teismuose ir kitose institucijose artimiausiu metu tikrai nesibaigs.

Tą, pokalbio su tėčiais metu, patvirtino ir Aukščiausio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, pasak kurios, problemos, apie kurias kalbėjo piketuotojai, yra „ne šios dienos, o sovietinių laikų palikimas, kai buvo įprasta, kad mama labiau rūpinasi vaiku“. Lietuva seniai yra nepriklausoma, sovietinius laikus primenantis paveldas – paminklai, skulptūros, knygos ir t.t. – naikinamas, tačiau kažkodėl teismai, turintys užtikrinti nešališką, objektyvų ir nepriklausomą teisingumo vykdymą, vis dar vadovaujasi praėjusio amžiaus tradicijomis ir stereotipais... Gal metas keistis?  

Kita vertus, šiuos stereotipus skatina ir ta pati žiniasklaida. Iškart po piketo buvo parodytos kelios laidos. Vienos jų situaciją atspindėjo daugmaž objektyviai, kitose viskas buvo bandoma suvesti iki pigaus, buitinio centų skaičiavimo lygio (plačiau apie tai – mūsų skaitytojo pastebėjimuose).

Galbūt tokį požiūrį lėmė ir jau minėtos Aukščiausio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės Sigitos Rudėnaitės viešai išsakyta nuomonė, kad teismų ir panašių institucijų šališkumu nusivylusių ir garsiai apie tai pareiškusių tėčių piketas, nėra svarbu – „pasirodo, nieko labai ryškaus neįvyko“ – kalbėdama su žurnalistais pareiškė S. Rudėnaitė.

Aišku, kiekvienas žmogus, laikantis LR įstatymų, turi teisę į savo nuomonę ir turi teisę ją išsakyti, tačiau jeigu Aukščiausio teismo atstovė viešai teigia, kad garsiai apie vykdomą diskriminaciją prabilusių tėčių piketas nėra svarbu, tikėtina, kad tokios pat pozicijos ateityje laikysis ir daugelis teismų.

Kita vertus, organizatoriai irgi nesitikėjo, kad iš pirmo karto pavyks kažką radikaliai pakeisti. Dabartinis tikslas – garsiai paskelbti apie nuolat vykdomą diskriminaciją ir patraukti visuomenės bei žiniasklaidos dėmesį, pasiektas. Tai, kad piketuotojai buvo pakviesti pokalbiui su teisėjais – irgi pasiekimas, leidžiantis tikėtis, kad diskusijos taps dažnesnės. Pasak pokalbyje dalyvavusių Aukščiausio teismo teisėjų, šiai institucijai trūksta informacijos apie bylas, kuriose tėvai (dažniausiai – tėčiai), kovoja už savo teisę būti tėvais ir po skyrybų. Teisėjų teigimu, tokios bylos Lietuvoje vis dar yra naujiena ir teismų praktika šiuo klausimu dar nėra susiformavusi. Siekiant situaciją keisti, pokalbio metu buvo išsakyti raginimai, nesutinkant su žemesnės instancijos teismų sprendimais, nebijoti kreiptis į Aukščiausią teismą ir taip pildyti šiuo metu esantį informacinį vakuumą. Belieka tikėtis, kad po šio susitikimo abi pusės – tėvai ir teisėjai – pradės geriau girdėti vieni kitus, dažniau, ir gal kiek kitokiomis aplinkybėmis, diskutuos ir dabar tvyrantis informacinis vakuumas pamažėl išnyks.

Akivaizdu, kad viskam reikia laiko, bet pirmas žingsnis link diskriminacijos Lietuvos valstybinėse ir už vaikų gerovę atsakančiose institucijose, žengtas. Koks bus antras žingsnis, dabar priklausys ir nuo pačių institucijų bei jų reakcijos į, dažniausiai, pelnytus priekaištus...

Laukite tęsinio.

Žemiau pateikiamas visas rezoliucijos tekstas

ASOCIACIJA VYRŲ KRIZIŲ CENTRAS

KREIPIMASIS

Dėl vaikų teisių pažeidimų, 

skyriumi gyvenančių tėvų diskriminacijos

2014-11-07

Vilnius

Į Asociacija, kurios tikslai yra ginti žmonių teises, dažnai kreipiasi asmenys kurie susiduria su įvairiais žmogaus teisių pažeidimais.

Asociacijos nuomone Lietuvos teismai, spręsdami klausimus susijusius su vaikais, sistemingai priima sprendimus, neatitinkančius vaiko teisių ir interesų, diskriminuoja skyriumi gyvenančius tėčius/mamas kartu su vaikais gyvenančių tėvų atžvilgiu.

2014 metų vasario mėnesį 110 specialistų iš viso pasaulio, dirbančių su vaikais ir šeimomis - psichologų, psichiatrų, psichoterapeutų ir kt. - publikavo bendro sutarimo dokumentą "Socialiniai mokslai ir tėvų bendravimo su mažamečiais vaikais tvarka: konsensuso pranešimas"[1] (toliau - Konsensusas). Atkreiptinas dėmesys, kad šis Konsensusas yra psichologijos moksle beprecedentiškai aukšto įrodymų lygmens publikacija. Konsensuso išvadų 1 punkte teigiama, kad lygiavertė tėvystė[2] (angliškai - shared parenting) labiausiai atitinka vaikų (net ir mažamečių) interesus (priedas nr. 1, 26 psl.); 3 punkte pasisakoma už 50/50 procentų vaiko laiko praleidimą su motina ir tėčiu (priedas nr. 1, 26 psl.); 4 punkte teigiama, kad labiausiai vaiko iki 4 metų interesus atitinka nakvojimas pas abudu tėvus, o ne pas vieną iš tėvų (priedas nr. 1, 27 psl.); 5 punkte teigiama, kad vaiko bendravimas 6 dienas per mėnesį su skyriumi gyvenančiu tėvu neatitinka vaiko interesų (priedas nr. 1, 27 psl.).

Asociacija siekdama konstruktyvaus bendradarbiavimo su teismais, nori atkreipti dėmesį į sekančius dažnus vaikų ir tėvų teisių pažeidimus, kuomet teismų priimami sprendimai prieštarauja Konsensuse akcentuojamoms vaikų teisėms, psichologijos mokslui ir logikai.

DĖL VAIKO TEISIŲ PAŽEIDIMŲ

1. Bendravimas Vs matymasis, psichologo priežiūra.

Žemesnės instancijos Lietuvos teismai, net ir esant galimybių vaikams ir skyriumi gyvenantiems tėvams bendrauti dažniau, skyriumi gyvenančiam tėvui dažnai nustato bendrauti kas antrą savaitgalį, o neretai bendravimas apribojamas iki matymosi - be pagrindo nustatoma bendrauti dalyvaujant psichologui.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2002 m. balandžio 24 d. civilinėje byloje 3K-3-650/2002 apie bendravimą yra pasisakęs: „Įstatymo nuostatos apie bendravimo pobūdį, kaip nuolatinį ir tiesioginį procesą, sąlygoja, kad tokio bendravimo ribojimas ar bendravimas vieno iš tėvų su vaiku, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims, prižiūrint institucijai, negalimas . Jeigu nustatomi faktai, kad vienas iš tėvų netinkamai atlieka savo pareigas, piktnaudžiauja tėvų valdžia ar daro žalą vaikams ir pan., tai tėvams taikomos priemonės, numatytos CK 3.180 straipsnyje, bet ir tokiu atveju išlieka teisė matytis su vaiku. Teisė matytis su vaiku skiriasi nuo teisės bendrauti su skyriumi nuo tėvo ar motinos gyvenančiu vaiku. Bendravimo su vaiku teisė yra būdas dalyvauti vaiko auklėjime, kai vaiko gyvenamoji vieta yra pas kitą (tėvą ar motiną), o teisė matytis su vaiku įstatymu garantuojama tikslu, kad vaikas neprarastų ryšių su tėvu (motina), kai apribojus tėvų valdžią, sustabdomos asmeninės ir turtinės tėvų teisės.“

Taigi, bendravimas su vaiku dalyvaujant psichologui atitinka minėtame teismo sprendime apibūdintą „matymosi su vaiku“ sampratą, taikytiną tik esant apribotai tėvų valdžiai. Pažymėtina, kad teismai dažnai „lengva ranka“ nustato matymosi su vaikais tvarką, nors tėvų valdžios apribojimo klausimas byloje nebūna keliamas ar nagrinėjimas. Manytina, kad teismai nesuvokia, kaip stipriai suvaržomos vaikų ir tėvų teisės nustatant tik matymosi tvarką, ir kaip stipriai žalojami žmonių likimai, jei matymosi tvarka nustatoma tam nesant adekvataus pagrindo.

Taip pat būtina atkreipti dėmesį į teismų rutiniškai nustatomą skyriumi gyvenančio iš tėvų bendravimo tvarkos su vaikais intensyvumą, nes dažnai teismai nustato bendravimą ne dažnesnį, kaip 6 dienas per mėnesį, kas neatitinka aukščiau Konsensuse minėtų vaiko interesų, kur teigiama, kad reikalingas intensyvesnis bendravimas.

Teismai sistemingai nukrypsta nuo minėtos LAT nutarties, Konsensuso 1, 3, 4, 5 punktuose paskelbtų išvadų, neskiria bendravimo ir matymosi sąvokų, nesuvokia, kokia svarbi vaikams yra adekvati bendravimo apimtis su skyriumi gyvenančiu iš tėvų, kad dalyvaujant psichologui yra iš esmės ne ribojamos skyriumi gyvenančio tėvo/motinos galimybės dalyvauti vaiko auklėjime, o jų išvis netenkama (negalima vaiko migdyti, ribojamos laisvalaikio galimybės, atimama galimybė vaiką ugdyti per kartu atliekamą darbą -  namų ruošą, valgio gaminimą, ir t.t.), ir tai atitinka matymosi su vaiku sampratą, taikytina esant apribotai tėvų valdžiai. Panašu, kad teismai iš esmės nesuvokia vaiko bendravimo ypatumų, tėvams gyvenant skyriumi, todėl negali priimti vaiko interesus atitinkančių sprendimų, ir yra būtina tobulinti teismų švietimą šiuo klausimu.

 2. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų nekompetencija.

Dažnai žemesnės instancijos teismai, priimdami kontraversiškus sprendimus/nutartis (kuriose ginami tik motinų interesai, pažeidžiamos vaikų teisės, vykdoma vyrų-tėvų  diskriminacija, vykdoma skyriumi gyvenančių tėvų diskriminacija), kaip pagrindinį motyvą nurodo, kad tokią poziciją yra išsakę Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistai. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje vaiko teisių specialistai nėra rengiami taip, kad parengtas specialistas turėtų išsamių teisinių, psichologinių, edukologinių, socialinio darbuotojo ir kitų žinių susijusių su vaiko interesais. Vaiko teisių specialistais tampama baigus mokslus pagal įvairias programas, dažniausiai mažai susijusias su vaiko teisėmis, darbuotojų tobulinimasis yra padrikas. Vaiko teisių tarnybos veiksmai neturi centrinio kontrolės mechanizmo. Kontroliuojanti įstaiga, Vaiko teisių kontrolierius, neturi jokios realios galios, nebent moralinę, Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Vaiko teisių apsaugos specialistų veikla iš esmės yra butaforinė, nes Vaiko teisių specialistas yra tarnautojų pareigybinis pavadinimas, o ne specialybė. Todėl asmenų, turinčių mažai ką bendro su vaiko interesais, teismui teikiamos išvados dažnai neatitinka vaiko interesų. Nors CK numato, kad Vaiko teisių apsaugos skyriai atstovaudami vaiko interesus privalo teikti išvadas teismui, tačiau Asociacijos nuomone, teismai gindami vaikų interesus ir spręsdami klausimus susijusius su vaikais, turėtų remtis reikiamos srities specialistais, kurie turi specialiųjų žinių reikiamais klausimais, o ne asmenimis pagal pareigybinį pavadinimą.

 3. Dėl vaiko teisių pažeidimo, skyrybų atveju vaiko gyvenamąją vietą nustatant tik su vienu iš tėvų.

Šiai dienai teismai, nagrinėdami santuokos nutraukimo bylas, vaikų gyvenamąją vietą nustato tik su vienu iš tėvu. Tačiau šiuolaikinis psichologijos mokslas teigia, kad buvimas kuo stipresniame ryšyje su abiem tėvais po skyrybų yra palankiausia vaiko vystymuisi psichologinė terpė. Vaikui, jei tėvai neturi didžiulių trūkumų, o tik nedidelius netobulumus, reikia abiejų tėvų ir negalima nei vieno iš jų svarbos pervertinti ar ignoruoti ar sakyti, kad kažkuris iš jų yra svarbesnis vaiko vystymuisi nei kitas. Kai teismas, nustatęs, kad vienas iš tėvų šiek tiek labiau atitinka vaikų interesus, nustato vaiko gyvenamą vietą tik su tuo iš tėvų, ir „įprastinę“ bendravimo su vaikais tvarką skyriumi gyvenančiam tėvui, susidaro situacija, kad su tėvu/motina su kuriuo nustatyta gyvenamoji vieta, žinioje vaikas būna maždaug 80% viso laiko, o su skyriumi gyvenančiu iš tėvu/motina – 20%. Tokia disproporcija neatitinka vaiko interesų, ir neatitinka aukščiau minimų Konsensuso išvadų.

Asociacija atsižvelgdamos į dabartinį CK reguliavimą (kol įstatymu yra įtvirtintas imperatyvus reguliavimas, skyrybų atveju, vaikų gyvenamąją vietą nustatyti tik su vienu iš tėvų), Lietuvos teismus ragina, skyrybų atveju, nustatant vaiko gyvenamąją vietą tik su vienu iš tėvų, visais atvejais nustatyti iš tikrųjų maksimalią, t.y. tiek, kiek skyriumi gyvenantis tėvas nori ir gali, ir kiek tai akivaizdžiai nepažeidžia kartu su vaikais gyvenančio tėvo ir vaikų interesų, bendravimo tvarką su skyriumi gyvenančiu iš tėvų, o taip pat išlaikymą vaikams diferencijuoti pagal abiejų tėvų patiriamas išlaidas rūpinantis vaiku (kuo didesnę dalį laiko vaikas būna skyriumi gyvenančio iš tėvų žinioje, tuo didesne dalimi sumažinti skyriumi gyvenančio iš tėvų skiriamą išlaikymą). Taip būtų apsaugoti vaiko poreikiai kai jis būna su skyriumi gyvenančiu tėvu/motina.

 DĖL SKYRIUMI GYVENANČIO TĖVO/MOTINOS DISKRIMINACIJOS

Dėl finansinės skyriumi gyvenančio tėvo/motinos diskriminacijos.

Asociaciją taip pat neramina iki šiol galiojančios 2005 m. birželio 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 54, 15 ir 16 dalys, kur sakoma, kad vaiko poreikiai yra patenkinami iš vaiko, o ne iš jo tėvų turto. O su vaiku gyvenantis tėvas/motina yra paskiriamas viso vaiko turto valdytoju (įskaitant vaikams skirtą išlaikymą), tokiu būdu iš skyriumi gyvenančio tėvo/motinos yra atimama galimybė pačiam rūpintis savo vaiku. Yra sukurta situacija, kad vaiko poreikiai, kai jis būna su tuo tėvu/motina, su kuriuo yra nustatyta gyvenamoji vieta, yra patenkinami iš vaiko turto, o kai vaikas būna su skyriumi gyvenančiu tėvu/motina, vaiko poreikiai yra patenkinami iš skyriumi gyvenančio tėvo/motinos turto. Nors 2014 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-3-393/2014 sakoma, kad „priteisinat išlaikymą iš skyrium gyvenančio tėvo, turi būti atsižvelgta į laiką, kurį pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas praleidžia su juo, tačiau priteisiama išlaikymo suma skirta iš dalies kompensuoti vaiko poreikius neskirstant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų“, tačiau iki šios dienos, realiai nei vienas Lietuvos teismas, bent tokiu būdu, nėra užtikrinęs vaiko poreikių, jam būnant pas skyriumi gyvenantį tėvą/motiną.

Negana to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad remiantis CK 3.203 str. 1 d. negalima priteisti iš su vaiku gyvenančio tėvo/motinos išlaikymo, nes tai būtų neracionalu. Asociacija laiko, kad teismai atleisdami tėvą/motiną, su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, nuo pareigos rūpintis vaiko interesais, kai jis būna su skyriumi gyvenančiu tėvu/motina vykdo skyriumi gyvenančių tėvų/motinų diskriminaciją, dėl ko nukenčia vaiko interesai. Tuo tarpu CK 3.156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Asociacija mano, kad tokiai diskriminacinei nuostatai, kada dėl tėvų skyrybų iš skyriaus gyvenančio tėvo/mamos yra atima galimybė pačiam rūpintis savo vaiku (teismai nepriteisia vaiko poreikiams skirtų lėšų kai vaikas būna pas skyriumi gyvenantį tėvą/motiną net tėvams to prašant; teismai nediferencijuoja išlaikymo dydžio atsižvelgiant į vaiko poreikių patenkinimą vaikui būnant su abiem tėvais net tėvams to prašant; teismams nepagrįstai atleidžiant su vaiku gyvenantį tėvą/motiną rūpintis vaiko interesais, kai jis būna su skyriumi gyvenančiu tėvu/motina; kitokiais būdais stengiantis apsaugoti vaiko interesus jam būnant su skyriumi gyvenančiais tėvais), bet kuriam vidutiniam protingam, teisingam ir sąžiningam žmogui yra aišku, kad taip pažeidžiami vaiko interesai, Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos dvasia, Civilinio kodekso nuostatos. Todėl Asociacijos ragina Lietuvos teismus kuo skubiau pradėti ginti vaiko teises kai jis būna su skyriumi gyvenančiu tėvu/motina, išlaikymą diferencijuojant pagal abiejų tėvų patiriamas išlaidas užtikrinant vaiko interesus, bei įpareigojant su vaiku gyvenantį tėvą/motina rūpintis vaiko interesais, kai jis būna su skyriumi gyvenančiu tėvu/motina.

Dėl vyrų - tėvų diskriminacijos

Į Asociacija kreipiasi vyrai - tėvai, kurie teigia, kad santuokos nutraukimo atvejais, kai yra sprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su tėvais klausimas, teismai jų atžvilgiu vykdo diskriminaciją. Net ir šiai dienai teismai, nustatydami vaiko gyvenamąją vietą, nevengia vadovautis ankstesnių teismų priimtomis ir, Asociacijos vertinimu, tėčių atžvilgiu diskriminacinėmis, teismų nutartimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo suformuota nuostata, kad mažamečiam vaikui ypač reikalinga motinos globa, todėl motina, esant kitoms tėvų sąlygoms vienodoms, turi pirmenybės teisę vaiką auklėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2000).

Nuo pat pirmų gyvenimo metų kūdikis, vėliau vaikas, gali formuotis prieraišumą prie abiejų tėvų, ir prieraišumas prie tėčio nesilpnina prieraišumo prie motinos kokybės. Prieraišumas su motina nėra prioritetinis prieraišumui su tėčiu. Būtent būdamas stipriame ryšyje su abiem tėvais vaikas yra palankiausioje jo vystymuisi psichologinėje terpėje, nepriklausomai nuo to, tėvai gyvena kartu, ar skyriumi. Būtent vaikui reikia abiejų tėvų ir negalima nei vieno iš jų svarbos ignoruoti ar sakyti, kad kažkuris iš jų yra svarbesnis vaiko vystymuisi nei kitas.

Nors teisė yra dinaminė ir vystosi, Asociacijai yra nesuprantama, kodėl Lietuvos teismai skirtingai traktuoja vaikų teises ir interesus nei išsivysčiusios Vakarų šalys, kodėl Teismai vadovaudamiesi archajiškomis nuostatomis, kad po tėvų skyrybų vaikas lieka gyventi tik su vienu iš tėvų ir tam tėvui suteikiama daugiau teisių, pažeidinėja vaikų teisę turėti abudu tėvus. Asociacija matydama sistemingai pažeidinėjamas vaikų teises bei interesus ragina teismus atkreipti dėmesį į tai, kad:

Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintas teisinis reglamentavimas neatitinkantis vaiko interesų. Tėvams gyvenant skyrium, vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą galima nustatyti tik su vienu iš tėvų. Su skyriumi gyvenančiu tėvu ar motina nustatoma bendravimo tvarka. Tačiau toks teisinis reglamentavimas neužtikrina vaiko teisių nes:

- tėvams nesutariant, skyriumi gyvenantis tėvas/motina nesunkiai yra eliminuojamas iš tolimesnio vaiko gyvenimo. Neretais atvejais vaiko gyvenamosios vietos nustatymas tik su vienu iš tėvų realiai neužtikrina skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisės įgyvendinti savo teisės ir pareigos bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Skyrium gyvenančio tėvo ar motinos teisių ir pareigų apimtis vaiko atžvilgiu  reglamentuota teisės aktuose  skiriasi nuo faktiškai įgyvendinamų;

-  teismai nediferencijuoja vaiko išlaikymo pagal vaiko praleistą laiką su kiekvienu iš tėvų. Skyrium gyvenantis tėvas ar motina išlaikymą, skirtą vaiko poreikių patenkinimui, moka du kartus, pirmą kartą vaikui būnant su tuo tėvu/motina, su kuriuo nustatyta gyvenamoji vieta, antrą kartą, vaikui būnant su juo. Tuo tarpu, tėvas/motina su kuriuo yra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, vaiko interesais rūpinasi tik kai vaikas būna su juo/ja.  Tokiu būdu vaiko teisėti interesai užtikrinami ne teisinėmis priemonėmis, o pradeda priklausyti nuo kartu su vaiku gyvenančio tėvo/motinos, nuo jo/jos supratingumo bei geranoriškumo;

- Harmoningam ir pilnaverčiam vaiko vystymuisi nepakanka tik vienos motinos ar tėvo, būtinas betarpiškas ir nuolatinis bendravimas su abiem tėvais. Vaiko bendravimo su abiem tėvais neužtikrinimas laikytinas vaikų teisių ir interesų pažeidimu, tai patvirtina ir Konsensuso išvados (Warshak R A (2014) Social Science and Parenting Plans for Young Children: A Consensus Report. Psychology, Public Policy, and Law, Vol. 20, No. 1, 46–67);

- VTAS ne tik, kad neatlieka savo tiesioginės funkcijos užtikrinti vaiko interesus, bet juos ir dažnai sistemingai pažeidinėja.

 Pridedama:

Warshak R A (2014) Social Science and Parenting Plans for Young Children: A Consensus Report. Psychology, Public Policy, and Law, Vol. 20, No. 1, 46–67

Pagarbiai

Asociacijos Vyrų Krizių Centro vadovas

Renaldas Baranauskas

 [1]  Warshak R A (2014) Social Science and Parenting Plans for Young Children: A Consensus Report. Psychology, Public Policy, and Law, Vol. 20, No. 1, 46–67

Prim.lt