Ieškoti tarp:
Įmonių
Straipsnių
Pasiūlymų
Skelbimų
Renginių
Video
Katalogo kategorijų

Režisierė I. Kurklietytė apie lietuvišką kiną ir jo įtaką žiūrovams

„Manau, kad nėra kito tokio paveikaus meno, kaip kinas. Jis smelkiasi į sąmonę, yra judantis, veikiantis visus mūsų pojūčius“
Nuotraukos

Šiaulių „Laiptų galerijoje“ vyko susitikimas su režisiere Inesa Kurklietyte. Ji susirinkusiems papasakojo apie režisūrą, nuveiktus darbus, kuriamus filmus. Po to šiauliečiams pristatė savo filmą „Varnų ežeras“. O prieš tai režisierė „Šiaulių naujienoms“ sutiko duoti atskirą interviu.

– Ar kurdama filmus jaučiate atsakomybę spręsti problemas?
– Viskas priklauso nuo to, kas yra filmo įkvėpimo šaltinis. Kartais tu užuodi kokią nors jausmingą temą, kuri pati savaime prašosi būti išspręsta. Kartais toliau vystydamas tą idėją užsikabini už gilesnės minties. Žiūrint, nuo ko viskas prasideda. Dokumentinis kinas dažniausiai prasideda ir baigiasi žmogumi. O kai yra žmogus, kuo toliau eini į jo sielą, kuo daugiau bandai jį atverti, tuo giliau ir jautriau jauti kažkokią problemą. Tačiau tai nėra lozungas, tam tikras šūkis. Kine pirmiausia turėtų būti ir dažniausiai yra žmogus.

– Kiek svarbu, kad tą pačią problemą analizuotų žiūrovai?
– Mano mokytojas kino režisierius Arūnas Žebriūnas yra pasakęs tokią frazę: „Gerai papasakok istoriją ir joje mintis apsigyvens savaime.“ Visada sakydavo, kad filmo niekada nepradėtumėme nuo moralo, niekada neerzintumėme žiūrovų savo moralais, todėl man visada norisi, kad mintis nebūtų prikišama.

Mes visi esame labai jautrūs pamokymams ir didaktikai. Jeigu tu iš karto žinosi, ką žiūrovams nori pasakyti, jie reaguos kaip maži vaikai. Kuo labiau jiems skaitysi pamokslus, tuo mažiau jie norės klausytis. Todėl visada stengiuosi gilintis į patį herojų ir būtų gerai, kad patys žiūrovai atrastų paslėptą mintį. Kinas – kaip kryžiažodis, įdomu pačiam jį išspręsti. Mano filmai niekada nebuvo paprasti. Jie yra pakankamai sudėtingi ir kiekvienas žmogus gali truputį kitaip jį perskaityti. Apskritai režisieriaus darbas yra papasakoti istoriją apie žmogų, o kritiko, žiūrovo darbas – išskaityti, ką autorius tuo norėjo pasakyti.

– Filmus kartu turėtų žiūrėti visa šeima?
– Manau, kad tai būtų labai gerai. Pati susimąstau, ar žinau ką internetu žiūri mano vyresniosios dukros. Kaip būtų gerai neprašokti pro šalį, bet prisėsti ir pažiūrėti kartu. Pažiūrėti, kuo tas žmogus gyvena, kokia tai karta, ką jis iš tiesų jaučia, nori pamatyti. Tam skirti kino teatrai, kad visa šeima būtų priversta ką nors pažiūrėti kartu.

Šeimos filmai – nuostabus žanras, mes Lietuvoje labai mažai kuriame filmų visai šeimai. Nes tokie filmai yra kaip daugiasluoksniai pyragai. Ten savo „kaifą“ turi gauti tėvelis, nusišypsoti mamytė ir tai turi būti įdomu vaikams. Tai yra labai sunkus uždavinys, todėl režisieriai greičiau nusisuka ir kuria filmus tik suaugusiems. Populiariai, įdomiai, žavingai papasakoti istoriją įvairiausio amžiaus žiūrovams iš tiesų yra labai sunkus, bet įdomus uždavinys.

– Ką daryti, jeigu vaikas nori žiūrėti savo pasirinktą filmą, bet tėvai neleidžia?
– Viskas priklauso nuo situacijos. Žinoma, ne viską vaikai turi žiūrėti. Kartais pagalvoju, kad kinui užrašome „S“, „N-14“, tačiau neretai mūsų televizijos žinios primena net ne trilerį, bet siaubo filmą. Visa tai kraunasi vaikams į galvas, mažyliai bėgiodami tai girdi. Yra be galo sudėtinga sužiūrėti tuos dalykus. Nesakau, kad tėvai viską turėtų slėpti nuo vaikų, bet galbūt pati visuomenė turėtų bandyti kalbėti švelniau, rasti kitokius dalykus. Mes nebesuprantame, kad gyvename su raidele „S“. Todėl ne tik filmai, bet ir tai, kaip mes gyvename, turėtų būti indeksuojama.

– Ką manote apie pataikavimą žiūrovui?
– Atsitinka toks liūdnas reiškinys – žanras, kuris vadinasi komercinis kinas. Tačiau jis nėra savaime blogas. Aš nesu visiškai prieš, kiekvienas lengvas kinas irgi yra reikalingas. Komedija yra tobuliausias iš visų ir sudėtingiausiai kuriamas žanras. Jeigu kiekvienas režisierius galėtų sukurti nors po vieną gerą komediją, tai visa kino industrija gerokai ūgtelėtų ir kaip menas, ir kaip industrija. Tas siekis lengvai papasakoti apie mus, mūsų gyvenimą, nėra blogas.

Kita vertus, viskas priklauso ir nuo to, kokiomis priemonėmis yra „tvirkinimas“ žiūrovas. Tai reiškia nebūtinai rodyti nešvankius dalykus, tai reiškia pataikauti blogam skoniui blogąja prasme. Pataikauti blogam skoniui reiškia lygiai tą patį, kaip iš savęs padaryti pigų klouną. Kažkas nusišaipo, kažkam iš viso nejuokinga, o kitas nueina ir pamiršta. Tokie filmai yra vienadieniai. Jie kainuoja daug pinigų, vilčių, investicijų, o paskui nueina kaip vanduo pro pirštus ir mes nebeatsimename, ar žiūrėjome tą filmą, ar ne. Žinoma, kalbėti apie lengvus dalykus nėra paprasta, tačiau tai reikia padaryti skoningai, įdomiai ir kad tai išliktų. Nebūtina žiūrovus „grūzinti“ sunkiomis mintimis ir tik istoriniais, pilietiniais filmais. Galima kalbėti apie mažus ir paprastus dalykus, bet didžiausias uždavinys – išlikti vertam menininko vardo ir neparsiduoti taip pigiai net kuriant komercinį kiną.

– Ar lietuviai dažnai parsiduoda?
– Paskutiniu metu – taip. Tai normalus reiškinys, nes norisi, kad sukurtas filmas pasiektų kino teatrus. Vis dar egzistuoja noras nustebinti bet kokia priemone. Jaunimas nori šokiruoti, nes daugiau nežino kaip į save atkreipti dėmesį. Dabar toks laikas, kai reikia staiga rėksmingai atkreipti į save dėmesį, nes egzistuoja baimė, kad tavęs niekas nepastebės, tu dingsi iš arenos ir viskas pasibaigs. Tai tas pats, kas gatvėje matytum stovintį ir rėkiantį žmogų. Lygiai taip pat žmogus pakviečiamas į kino teatrą žiūrėti tokio filmo. Tiesiog tu nusiperki bilietą ir stebi, kaip yra rėkiama pusantros valandos. Dažniausiai tokių filmų net pavadinimą pamiršti ir mažai kas atmintyje išlieka.

Aš pati stebiu jaunuosius savo studentus, kurie išsiveržia į didžiuosius ekranus tokiais vienadieniais filmais. Niekada negalvojau, kad tai yra beviltiški dalykai. Labai geras bet koks bandymas, net gavimas šalto dušo. Net nesėkmė – tai didelė drąsa, didžiulis nuveiktas darbas. Sukurti kino filmą yra labai sunku. Kartais atrodo, kad galbūt net esame kūrėjams per griežti.

Dažnai žmonės kuria iš savo pinigų. Nebelaukia Kultūros ministerijos finansavimo ar kitų šaltinių. Tiesiog žmonės patys susimoka ir kuria, ką nori. Turime įprasti prie tos laisvės ir nedaužyti taip sunkiai žmonėms per galvas. Žinoma, turime ir patys suvokti, ar toks kinas mums iš tiesų reikalingas, ar mes norime pirkti bilietą už tokį filmą.

– Kritikai sako, kad lietuviai tik nori kažką pavaizduoti, bet realiai jiems nepavyksta.
– Pas mus mažai drąsių filmų, kurie būtų arba visiškas avangardas, arba visiška nesąmonė. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti režisierius, kurie išdrįsta eksperimentuoti. Tiesiog padaryti drąsų eksperimentą ir papasakoti nesąmonę yra labai sudėtinga ir beveik neatsiranda drąsuolių, kurie išdrįstų tai padaryti. Todėl labai svarbu išlaikyti tą balansą.
Su žiūrovu reikia kalbėti taip, kad jis tave suprastų. Labai nesmagu, jeigu žiūrovas po tavo filmo gūžčioja pečiais ir sako, kad nieko nesuprato. Kita vertus, vieni filmai gyvena trumpalaikį gyvenimą, kiti – ilgalaikį. Kartais tie dalykai, kurie šiandien atrodo kaip nesąmonė, po dešimt metų gali tapti subrendusiu vynu.

Kinas, kaip ir įvairūs kiti dalykai, turi būti labai skirtingi. Nėra blogai, kad vienas yra visiškai avangardinis, kitas galbūt lėkštas, tegul kinas būna visoks. Kai išmoksime žiūrėti įvairų kiną ir nesmerkti tokio, kuris mums nepriimtinas, nuo tos minutės būsime šiek tiek demokratiškesni ir daugiau suvoksime. Kaip ir tapyba, kaip ir kitos meno rūšys, taip ir kinas privalo būti individualus.

– Mėgstate eksperimentuoti, improvizuoti, o gal veikiate pagal planą?
– Mūsų mokytojas, kino mokyklos įkūrėjas Henrikas Šablevičius sakydavo, kad kinas nesiskirto į vaidybinius ar dokumentinius. Todėl neįmanoma kažką kuriant neimprovizuoti ir dirbti ne pagal schemą. Visada sakoma, kad kinas kuriamas tris kartus. Vieną kartą – popieriuje, kitą – filmavimo aikštelėje, trečią – už montažo stalo.

Nėra tokio kino, kur viskas būtų įgyvendinta taip, kaip sugalvota. Tam tikrą eksperimentą diktuoja aktorius, kuris ateina į aikštelę arba dokumentinio filmo herojus. Tu turi eiti paskui savo kūrybinę grupę, o jie – paskui tave, nes tu vienaip ar kitaip esi veikiamas tikrovės. Pavyzdžiui, jeigu šiandien nešviečia saulė, tai ir kadras yra kitas, ir nuotaika kita.

Aišku, jeigu tu kino aikštelėje matai tikrovę, tai ir pats Dievulis tau kažką atneša ką turi išnaudoti ir padaryti. Todėl mano kine yra daug improvizacijos, aš stengiuosi pamatyti kas yra iš tiesų. Todėl manau, kad svarbu įgyvendinti ne tik tai, ką esi sugalvojęs, bet ateiti į aikštelę su gyva nuostata.

– Ar kinas apkritai gali daryti įtaką dabartinei visuomenei?
– Manau, kad nėra kito tokio paveikaus meno, kaip kinas. Jis smelkiasi į sąmonę, yra judantis, veikiantis visus mūsų pojūčius. Žiūrėdami filmą mes jaučiame net ir kvapą. Kinas arti mūsų ir jis visą laiką turėjo įtakos žmogaus sąmonei. Tai yra didžiulis ginklas, su kuriuo turi labai atsargiai elgtis. Tai įrankis į žmogaus sielą, širdį ir jis gali padaryti stebuklus. Menai apskritai gali daryti stebuklus, tik jo poveikis ne toks apčiuopiamas ir apskaičiuojamas paprastais būdais, tačiau jis yra daug galingesnis, negu atrodo.

– Geriau filmas ar knyga?
– Negali būti geresnės ar blogesnės meno rūšies. Viskas priklauso nuo to, koks kinas ir kokia knyga. Vis dėlto kaip kino kūrėja manau, kad tiesioginę ir didesnę įtaką kartais palieka filmas, nes jis tiesiogiai diktuoja vaizdinius ir garsą. Net garso takelis turi tą magiją, kartais net nesuvokiama, kaip jis mus veikia savo žemais dažniais.

Kita vertus, mano pasąmonėje yra nemažai atsigulusių knygų, kurių niekas negali išplėšti. Mano tėtis turi gerą posakį: „Jeigu aš turiu vaizduotę, tai kodėl man bruka vaizdinius. Aš pats galiu paskaityti knygą ir viską įsivaizduoti.“ Todėl dar kartą kartoju, kad nėra blogų menų. Tiek knyga, tiek filmas yra svarbūs mūsų vystymuisi.

– Ar verta lįsti į kino industriją?
– Visada sakau, kad prieš Holivudo traukinius su šakėmis net neverta šokinėti. Jie nuėjo taip toli ir yra daug pasiekę, todėl mums tai tas pats kas bėgti iš paskos su šakėmis. Mes turime ieškoti savasties, nes mūsų kultūra yra kitokia.
 

Kita vertus, mes nesame nė kiek prastesni. Manau, kad išsikvėpusius didžiosios šalys, ieškodamos įkvėpimo, dar atsisuks į mažąsias. Mes turime labai daug kūrybingų asmenybių, daugiau, negu galime rasti finansavimo savo filmams. Taip pat yra nemažai talentingų jaunosios kartos atstovų, laukiančių progos iššokti į tą areną ir sukurti nors mažiausios apimties filmą. Tiesiog nereikia nieko bijoti ir nereikia kažko kopijuoti.

– Kam geriau sekasi režisūroje lyties aspektu?
– Statistika rodo, kad moterims vis labiau sekasi visose srityse, mene – taip pat. Moterys vis dažniau veržiasi į kiną. Kino technika nebe tokia sudėtinga, ji lengvėja, todėl net moterims tampa paprasčiau būti filmų pagrindinėmis operatorėms. Be to, moterų filmas yra daugiasluoksnis. Dailiosios lyties atstovės turi kitokį matymą, atsiranda daugiau herojų moterų moteriškame kine ir tai tikrai nėra muilo operos.

Matau ir tikiu, kad daug profesijų moteriškėja, tos lytys dingsta ir atsiranda vis daugiau galimybių moterims. Galbūt net vyrams ateityje gali tekti prašyti lygių galimybių įvairiose srityse, nes mes turime daug ištvermės ir užsispyrimo. Aišku, vyrai studentai taip pat būna labai talentingi, jie žino, ko nori. Tačiau kai žino, kad gali lengviau užsidirbti pinigų kitose srityse, tai ten ir eina, o rizikuojančių moterų atsiranda daugiau.

– Ar dabartiniai studentai yra motyvuoti?
– Dėstau trijuose universitetuose ir matau, kiek įdomių studentų ateina ir kokie jie skirtingi. Atėjo laikas, kai daugelis viena ar kita prasme patys moka už savo studijas ar bent jau už savo filmą. Todėl yra reiklesni tiek sau, tiek dėstytojams, tiek kolegoms. Tas požiūris labai keičiasi, jie labiau konkuruoja tarpusavyje, į viską nežiūri pro pirštus ir nepraleidinėja paskaitų. Jie žino, kad viską turi padaryti patys, susirasti finansavimą ir t. t.

Tai nulemia aršesnį požiūrį į studijas. Jeigu studentų netenkina darbas Lietuvoje, važiuoja į užsienį, jeigu netenkina užsienis – grįžta atgal į Lietuvą. Tai karjeros pasirinkimas ir ne tokie vaikiški žaidimai, kokie buvo mūsų laikais. Rinkos ekonomika priverčia žmones elgtis atsakingiau.

– Jaunoji karta daug žadanti?
– Jie labai ambicingi, daug žadantys ir daug padarantys. Studentai patys susiranda finansavimą ir iš savo asmeninių lėšų daro stebuklus. Kai studentai kitiems rodo savo diplominius darbus, sukurtus filmus, visi lieka sužavėti, net daugelis skeptikų nebeturi ką pasakyti. Norinčių ir galinčių kurti filmus yra tikrai daug ir tai žavi.

05 06 2016 33

 

Info