|
|
Dualumo pamokos
|
* Netobuli, praeinantys, laikini menkaverčiai dalykai negali būti dvasinio augimo idealais žmogui. Tik tai, kas Didinga, Tikra, Tobula, Amžina gali būti žmogaus kelrodžiais augimo kelyje.
* Tai, kas Amžina, Absoliutu, Didinga, Tikra – yra beribė Kūrinija, todėl negali tilpti į kažką laikiną, apribotą ar iškreiptą. O dualumo erdvė suteikia galimybę panirti į priešingybes, apribojimus ir per patirtį pažinti tai, kas netikra, iškreipta ir išgryninti tai, kas Absoliutu ir Amžina.
* Skirtumas tarp visų žmonių dualiame pasaulyje yra jų sąmoningumo lygmenyje. Dvasingi, sąmoningi žmonės gyvena meilėje ir tiesoje. Nesąmoningi, miegančios sąmonės žmonės nežino tiesos ir nemoka mylėti, todėl vadovaujasi gyvenime žemesnės sąmonės suvokimu (egoizmu).
* Sąmoningi žmonės gyvena atvira širdimi ir yra atviri nuolatiniam pažinimui, nesąmoningi – gyvena su uždara širdimi ir miegančia sąmone. Supranta tai ar ne, bet visi mokosi: nesąmoningas gyvenimas yra pasiruošimas sąmoningam gyvenimui.
* Yra kelios dvasinio augimo pakopos:
1. Fizinio pasaulio pažinimas;
2. Dvasinio pasaulio pažinimas;
3. Dieviško pasaulio pažinimas.
Taip žmogus mokosi: iš pradžių pažįsta matomą fizinį pasaulį, po to – nematomą, bet juntamą dvasinį pasaulį, ir tik po to – beribį, visaapimantį Dievišką pasaulį, kuriame – Ištakos, Absoliuti realybė ir Amžinosios Būties dėsniai.
* Jokia jėga negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Kas bando tai daryti – pasirašo sau nuosprendį ir tuo pačiu renkasi pasipriešinimo kelią su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
* Mokinys – tai žmogus, kuris sąmoningai siekia dvasinio tobulumo, jo vidinis motyvas – tobulėjimas vardan visų gerovės. Jis siekia ne tik pats augti, bet ir padaryti šį pasaulį geresniu. Mokinio kelias – tai nuolatinio pažinimo, augimo ir laisvėjimo procesas.
* Kad žmogus augtų dvasiškai, būtinas tyrumas – jis palaikomas šviesiomis mintimis ir šviesias jausmais. Tyrumo siekis rodo, kad žmogus išėjo iš dualaus gyvenimo rėmų ir žengia į beribį, didingą, šviesų gyvenimą.
* Mokinys neina į jokius kompromisus, kurie gali sudrumsti jo tyrumą: kai žmogus tyras, jo gyvenimas paklūsta Amžiniems Būties dėsniams. Bet tą pačią dieną, kai tyrumas sudrumsčiamas, žmogus netenka energijos ir jėgų, o jo sudrumstas protas pradeda kraipyti Tiesą.
* Todėl mokinys turi dažniau galvoti apie Tiesą, Meilę, Išmintį, Dorovę – tuomet visa tai ateina į jo gyvenimą, nes tai, apie ką mes galvojame, tampa mūsų gyvenimu.
* Tyras gyvenimas – tai Kūrėjo energijų tėkmė žmogaus širdyje, kuri atneša gyvenimui šviesą, prasmę, palaimą. Tik Tyras žmogus peržengia Aukščiausios išminties slenkstį.
* Jei mokinys išsaugo savyje Dieviškus principus – Meilę, Tiesą, Išmintį, Geraširdiškumą, tuomet jam padeda pats Kūrėjas, ir tai mokinio gyvenime pasireiškia kaip pilnatvė.
* Išbandymai dualiame pasaulyje neišvengiami, nes žadina naujus impulsus, naujas jėgas, skatina žmogų pabusti, mąstyti ir augti dvasiškai.
* Kančia – tai tarsi gimimo skausmai į aukštesnį dvasinį gyvenimą, kai atsisakoma visko, kas stabdo augimą. Iš sunkumų žmogus išeina užgrūdinta dvasia, įgavęs išmintį per patirtį.
* Stiprūs žmonės išbandomi pačiais didžiausiais prieštaravimais ir kliūtimis. Patys didingiausi ir šviesiausi žmonės, didieji Mokytojai išgyveno šiame pasaulyje pačias nepalankiausias gyvenimo sąlygas.
* Sunkumai – tai užduotys, kurių mokinys neturi vengti. Jei sunki užduotis – reiškia, yra didelis pasitikėjimas, reiškia, mokinys ją gali išspręsti.
* Gyvenimo išbandymuose išsaugojęs tyrumą, žmogus pasiekia 3 sąlyčio taškus su Absoliučia realybe: tai Meilė, Išmintis ir Tiesa. Meilė suteikia gyvenimui vienybės pojūtį ir dvasinę šilumą. Išmintis – šviesą ir žinias. Tiesa – laisvę.
* Šie 3 sąlyčio taškai – tai gyvas, sąmoningas ryšys su Kūrėju. Tai dualios patirties pabaiga: Absoliučių, Amžinų vertybių išgryninimas ir naujo – sąmoningo Bendrakūrėjo – gyvenimo pradžia.
