Filosofas: „Mums dar iki knygos kultūros yra tolimas kelias“

Knygų skaitymas – tai terapija, padedanti pažinti save ir išspręsti asmenines problemas. Projektas „Skaitymas kitaip“ buria žmones, kurie mėgsta skaityti ir nori tai daryti kitaip. Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas pasakoja apie projekto idėją ir skaitymo naudą, bando aiškintis, kur slypi žmogaus nenoras gilintis į save ir pastebi – lietuviai negerbia gyvybės.

Knyga – tai gilinimosi į save kelias
„Kiekvienam užsiėmimui duodu trumpą reziumė – ne tai, koks čia receptas, ne tai, koks pakaitalas ta knyga, bet kokią negandą ar kokią bėdą tai gali padėti išspręsti. Sakykim, kalbėjome apie vienatvę, net nereikia kalbėti, kad čia yra žmogaus duotis, žmogus visada yra individas, jame visada yra personalumas ir pan. Vieni to vengia, bėga nuo to, slepiasi, kiti išdrįsta gilintis į save. Tai knyga tada yra tavo gilinimosi kelias, būdas.
Jeigu pradės burtis tokie skaitytojų klubai pačiu įvairiausiu pagrindu, tai mes turėsime ir žmonių užimtumą, vienas kitam padėsime išspręsti problemas, dalysimės mintimis. Čia socialiniai, komunikaciniai klausimai yra be galo svarbūs – užimami žmonės, kurie nežino, ką su turimu laisvu laiku daryti. Taigi ir laikinai darbo netekęs žmogus turi kelias alternatyvas – pasiduoti depresijai, nevilčiai ar vis dėlto išnaudoti tą laiką kažkam pozityviam. Užėmę žmones mes, kaip meno terapeutai sako, nukreipsime juos nuo destruktyvios veiklos. Dailės mokyklose šnekama: tas, kuris piešia, negriaus, nenaikins, neniokos – jis kurs. Tai kūrybinė, kreatyvinė intencija irgi čia yra.
Kalbant apie metodiką – kiekvienas užsiėmimas yra sudarytas iš trijų dalių. Pradedama nuo asociacijų – paskaitau ir man kyla pirminės asociacijos, sukame ratu ir susėdę šnekamės. Antroji dalis yra klausimai – aš, kaip moderatorius, savotiškai suformuluoju klausimus, kuriuos tekstas turi savyje, paskui trečioje dalyje ieškome atsakymo, apibendrinimo. Šie užsiėmimai nėra kažkokios mano paskaitos, būtų tada paprasta – pašneku ir viso gero. Tikslas – susirinkti iš tų žmonių, atrasti kažkokį tinklą, audinį. Žodis „tekstas“ lotyniškai ir yra audinys – taigi surinkti tą audinį iš visų dalyvių patirties ir pažiūrėti, ar čia nėra panašumų su literatūriniu tekstu.“

Žmogaus nenoras gilintis į save
„Šis projektas – tai mano galimybė pratęsti nutrūkusią tradiciją, nes dirbau ilgus metus šioje srityje ir paskui – stop, nebebuvo norinčių, nebebuvo auditorijos. Mane domina kaip akademinį žmogų toks gal atrodytų keistas dalykas – kur yra žmogaus nenoras gilintis į save, save studijuoti, kur yra ta užkarda, ar ji yra dirbtinė.
Man rūpi ir edukaciniai klausimai. Ir aš randu atsakymą labai paprastą. Apie tai esu rašęs, kad nuo pradinių klasių, o gal net nuo vaikų darželio žmogui yra įšaldyta kalba, neleidžiama kalbėti sava kalba – stok, kalbėk, atsakyk vadovėliniais standartiniais klausimais. Tada ir baigiamasis rašinys nėra ataskaita iš savęs, o tai yra kankinanti nemaloni procedūra arba egzekucija. Man neleidžia kalbėti – aš nustoju kalbėti, man neleidžia savaip pasakoti – aš nustoju pasakoti. Man neleidžia skaityti, manęs knygos nebetraukia ir nebedomina. Čia ir būtų toks atsakymas, kodėl mes esame destruktyvūs socialine prasme, kodėl mes esame nepajėgūs, neįgalūs į save gilintis, kodėl mes liekame ikiedipinėje kultūroje psichoanalitine prasme.“

Nevisavertiškumo jausmas
„Alfredas Adleris kalba apie vadinamą nevykėlį arba nevisavertiškumo kompleksą. Nevisavertiškumo kompleksas iš kur? Nemokantis ar negalintis savęs pripažinti žmogus tampa pastumdėliu, nelaimėliu ir paskui jis pradeda kerštauti. Kerštavimas čia yra dvejopas: sau, neišdrįstu sau – kerštauju kitiems.
Erikas Fromas, kitas humanistinės psichoanalizės atstovas, kalba apie destruktyvumą. Toks yra jo veikalas „Žmogaus destruktyvumo anatomija“. Jis kalba apie kito kankinimą, smurtavimą prieš kitą arba prieš save patį. Vadinasi, savęs nesuprantu, savęs negaliu paaiškinti, turiu pretenzijų, neurozių pavidalų, isterijų pavidalų pasauliui – karų, smurto, diktatūros, totalitarizmo ištakos čia slypi. Tada tokia kūrybinė seminarų eiga yra prevencija prieš smurtą, prieš destrukciją ar pan.“

Kalbiniai gebėjimai seminarų metu
„Įdomus kalbinių gebėjimų atsiradimas seminaruose – žmogus pratrūksta kalbėti, bet normalia rišlia, puikia kalba be „karoč“, „davai“, be šiaulietiškos intonacijos, žargono.
Jeigu einame giliau, tai labai įdomios kasdienės poetikos ar gyvenimo poetikos elementai, kuriuos žmogus turi savyje, bet jų nepanaudoja. Ne ta prasme, kad jis netampa rašytoju, poetu, bet ta, kad nors turi kažkokią vidinę kalbą, kuria su savimi šnekasi, tos kalbos negali paversti žodine, sakytine kalba. O knyga – tai toks universalus, sakykime, būdas. Tačiau mums dar iki knygos kultūros, aš turiu omenyje lietuviškoje terpėje, yra tolimas kelias. Suomija, Norvegija, Švedija, Danija turi kelių šimtų metų tradicijas. Atrodo, mes esame panašaus mentaliteto šiaurietiško mąstymo žmonės, ne Viduržemio jūros, bet nesinaudojame klasikiniais būdais.
Taigi šiuose užsiėmimuose galima jais pasinaudoti. Tada gal mes mažiau dejuosime, vaitosime, mažiau vaistukų bėgsime kiekviena proga ieškoti pirkti ir rasime bibliotekoje, lentynoje variantų, knygų tekstų, kuriuos galėsime sau panaudoti, su savim ir su kitais susišnekėti.“

Neužmirštama klasika
„Aš, jeigu kalbame asmeniškai apie savo strategiją, imu klasikinę literatūrą. Negalėčiau pasakyti, kad netinka bet kas, bet aš dar turiu ir kitą tikslą – noriu, kad tie, kurie tų rašytojų neskaitė, jų nežino, kad tikrai juos per gyvenimą atsiverstų ir 4 – 6 puslapių novelę perskaitytų. Ne erudicine prasme, ne enciklopedine, kad žinau, žinau, kas tas J. Joyce ar pan., bet kad šiek tiek akiratis prasiplėstų.
Yra dirbama ir su B. Ferrero knygomis, galima imti ir kitokią literatūrą, galbūt populiariąją, vadinkim, masinę, kurią visi skaito. Čia nebūtinai, kad Nobelio premijos laureatų kūriniai turi būti skaitomi. Tikslas yra ne tik, kad mes paimame ir išnagrinėjame, bet kad žmogus eitų prie lentynos ir žinotų, jog tikrai egzistuoja vakare, savaitgalį, atostogų metu toks dalykas kaip knyga.“

Įsiklausymo nauda
„Yra žmonių (aš irgi toks) labiau linkusių šnekėti patiems, negu klausyti. Debatų specialistai ir vadybininkai psichologai sako – debatus laimi paprastai tas, kuris gerai klauso, nes išgirsta, atranda kažkokį niuansą, silpną vietą, argumentą ar pan.
Tačiau klausymas turi dar ir kitą, net tik vadybinę prasmę. Klausyti istoriją, skaityti – tai tolygu klausyti. Taigi čia mes vystome intelektualinę klausą.
XIX amžiuje apie tai šnekėjo ir romantikai. Vokiečių rašytojas E. T. A. Hofmanas sakė, kad yra žmonės, turintys muzikinę klausą ir neturintys muzikos, edukologai sako, kad jeigu kažkas tau iš chorvedžių pasakė, kad tu neturi klausos, tai ne tavo problema, tai to chorvedžio problema. Tau, matyt, mama ar močiutė lopšinių neniūniavo, nes taip klausa išugdoma. Romantikas A. Šopenhaueris, F. Nyčė, XX amžiuje A. Bergsonas, M. Haidegeris kalbėjo apie intelektualinę klausą. Įsiklausyti, išgirsti ir rasti ne tik ritmą, vibracijas, apie ką jau formaliai kalbėta, bet ir pačią seką, procesų, įvykių esmę perskaityti.
Bėda ta, kad mes gyvename didžiuliame informaciniame sąvartyne, švelniai kalbant, chaose, mus bombarduoja informacijos kiekiai ir mes tada jau kaip voverė rate – toliau, toliau, bet esmės nepagauname. Žmogus, kuris įsigilina, įsiklauso, įsižiūri į kažką, tą esmę pagauna.
Taigi istorijų skaitymas ir klausymas, vienas kito išgirdimas diskusijoje, leidimas ir save žmogui išgirsti, suprasti. Na, o tada mes perskaitysime ir socialinius įvykius, ataskaitas, valdžios struktūrų pranešimus, tada mokėsime absoliučiai kitaip perskaityti, apie ką šneka medijų specialistai, nes medija irgi yra literatūrinis tekstas. Ten yra be galo daug dalykiškų ir sudėtingų, bet ir labai elementarių, žmogui reikalingų ir būtinų dalykų.“

Knyga – tai skaitytojo reikalas
„Knyga nėra filologų reikalas, tai ne bibliotekos reikalas, knyga – tai skaitytojo reikalas. Tik tai yra arba tingėjimas, arba neprivertimas, bet užkulisiai slypi vaikystėje. Man neleido savais žodžiais pasakoti chemijos ar biologijos, tai aš chemijos ir biologijos nekenčiu, nes vadovėline kalba nenoriu pasakoti. Jeigu man leistų kalbėti sava kalba, būčiau ir fizikas, ir biologas, ir nebūtų nenoro mokytis.
Bėdos yra mūsų edukacijos, bet čia ne ministerijos bėdos – čia yra ne tik Lietuvos bėdos.
Kita bėda, kad atrodytų įtikinamiau – karas keliuose, žūstančiųjų skaičius. Yra tekę šita tema šnekėti – jokiomis prevencinėmis priemonėmis, baudomis, vairuotojų teisių atėmimu šių bėdų mes neišspręsime. Lietuvoje nėra pagarbos gyvybei. Nepagarba gyvybei yra užkoduota mūsų kultūroje. Štai A. Vienuolio knygos veikėja Veronika iš knygos „Paskenduolė“. Tai XIX a. pabaiga, vyrauja agrarinės epochos, kaimo bendruomenės sistema – ten bendruomenei vienišos mamos nereikalingos, ten reikia, kad dirbtų fizinius darbus, pjautų žolę, artų. Moteris gi negalės tokių darbų daryti – nereikalingas žmogus išmetamas.
Armėnija po genocido neturi vaikų namų – I pasaulinio karo metais turkai išžudė vienais paskaičiavimais per 1 milijoną, kitais – kur kas daugiau armėnų. Lietuviai irgi yra patyrę trėmimus, žudynes, pokario tremtis, tai kodėl mūsų visuomenei kiekvienas žmogus nerūpi? Armėnijoje žūsta tėvai, giminės ar kažkas paima ir tuos vaikus užaugina – tai pagarba gyvybei.
Lietuvoje žmogus neturi vertės – aš litrą išgėręs už vairo sėdu į automobilį, kurį vairuos litrą išgėręs vairuotojas. Nei savo gerbiu, nei kito gyvybės. Tai tada kokie atsakymai? Kodėl lokaliniuose karuose mažiau žūsta teroristų išpuoliuose negu Europos keliuose žmonių?“