|
|
Mėgstamas laisvalaikio praleidimas – žvejyba
|
Esu gimęs Kryme (Ukrainoje), tad visada labiausiai mėgau ilsėtis prie jūros, nes čia galima ir pasideginti, ir paplaukioti.
Ne kartą girdėjau ir apie žvejybą, tačiau kadangi pažįstamiems ir aplinkiniams šitas laiko praleidimo būdas buvo svetimas, mažai ja domėjausi ir aš. Dar daugiau, kartą net turėjau nemalonumų.
Būdamas 12-13 metų vaikas, vasarą leisdavau pas Kryme, viename iš kaimelių, likusią seserį. Jos namas buvo maždaug 200-300 metrų nuo jūros kranto. Kartą netoliese apsistojęs panašaus amžiaus poilsio draugas sugundė mane pažvejoti nuo kranto, šalia nuskendusios baržos. Kadangi aš nieko neturėjau, tai jis man net meškerę davė.
Aplink baržą plaukiojo beveik vienodo dydžio ir vienos rūšies žuvys. Matomumas buvo puikus – mes ir be plūdės matėme, kada žuvys kimba. Kibo gerai net be jokio jauko. Dviese pagavome ~4-5 kg žuvų ir labai patenkinti pasukome namo. Sesės tuo metu nebuvo, tad norėdamas padaryti jai gerą darbą nusprendžiau pusę žuvies iškepti. Tiesa sakant, aš aliejaus negailėjau. Prisimenu, dar kepiau, kada ji grižo. Jums reikėjo matyti jos veidą, kai ji pamatė, ką kepu. Gavau tiek, kad maža nepasirodė. Žuvys iškeliavo į šiukšlių kibirą o aš gramdžiau keptuvę nuo aliejaus ir žuvų likučių. Tuomet aš pirmą kartą sužinojau apie nevalgomą žuvį – BYČOKĄ (grundalą).
Tai tas pats byčokas/ grundalas, dėl kurio šiais laikais žvejai eina iš proto, gaudydami Palangoje nuo molo (petys į petį stovi ant tilto ir neša iš žvejybos mažiausia po kibirą).
Pirmoji patirtis ilgam atmušė norą žvejoti tad prie šio užsiėmimo grįžau tik pastaraisiais metais ir, laikas nuo laiko, pažaidžiu, nors rezultatai ne visada džiugina.
Pernai žiemą nuo ledo bandžiau žvejoti Kaune – Lampėdžių karjere ir Nemune. Deja, pasigirti neturiu kuo... Ir viskas būtų kaip buvę, bet šaldamas ant upės aš sutikau užkietėjusį žveją, kuris prižadėjo parodyti žuvingas vietas - tikras vietas žvejybai, iš kurių tuščiomis negrįžti.
Taip prasidėjo mano „augimas“. Aš net likau maloniai nustebęs, nes, kiek teko bendrauti, pastebėjau, kad lietuviai neišduoda savo vietų ir žvejybos paslapčių.
Viskas sutapo dar geriau, nes sutikęs minėtą žveją tuo metu turėjau daug laisvo laiko, tad paskyriau jį naujoms patirtims. Ir pagaliau neteko nusivilti.
Kartu mes buvome Preiloje ant ledo, kur vykome gaudyti stintų. Nors pirmas blynas, iš mano pusės, buvo prisvilęs – aš su nuolat susipinančiu valu tik trukdžiau normaliai žvejybai – tas žmogus visą tai kantriai iškentė ir nepaliko manęs „ant ledo“. Iki šiol stebiuosi jo kantrybe.
Paskui buvo jachtklubas ir Palangos tiltas. Stintos, strimelės ir byčokai-grundalai. Mano supratimas apie žvejybą sparčiai augo, man pradėjo sektis. Vėliau, su kitais žvejais žvejojau tvenkiniuose ir Nemune, po tiltais ir skirtinguose ežeruose.
Ir pasaulis pasikeitė. Jeigu, anksčiau, aukšlės buvo vienintelis ir svarbiausias laimikis, tai dabar kokių 100 gramų kuoja – per mažai. Žiopliams ar naujokams dažnai sekasi – pagavau trofėjinį karšį (3,6 kg). Ne visi seni žvejai gali pasigirti tokiais laimikiais. 500 g kuoja, 800 g lynas ar pusės kilogramo svorio ešerys šiandien man nebe naujiena.
Dažniausiai leidžiuosi į dieninę žvejybą, apie 10 kartų esu buvęs išvykose su nakvyne (1-2 naktys). Nakvoti teko tiek palapinėje, tiek ir atvirame ore. Esu žvejojęs su dugninėmis meškerėmis, ant ledo, ežeruose, jūroje ir upėse. Per 2017 metus žvejojau 50 kartų, o gal ir daugiau. Daug tai ar mažai – ne man spręsti. Aš patenkintas, bet norisi dar geriau. Žinau, kad dar turiu kur tobulėti.
Jei skirstyti žvejus į naujokus, mėgėjus, užketėjusius ir profesionalus, dabar aš save drąsiai galiu priskirti prie antros grupes. Ir tas toks visiems žvejams pažystamas alkis naujai žvejybai visada kirba kažkur giliai viduje...
Vladas, Kaunas
