|
|
Pažinimo džiaugsmas per bendravimą
|
Žingeidumas – įgimta žmogaus savybė. O užslopina jį įvairūs šiuolaikiniai standartai, apribojimai, dogmos, ir vietoje žingeidumo, laisvo mąstymo, laisvo apsikeitimo informacija ir kūrybinio bendradarbiavimo atsiranda taisyklės, nuostatos, šablonai, rėmai.
Tuomet ieškome patvirtinimų tam, kas atitinka standartus ir priešinamės tam, kas gali juos sugriauti. Tačiau nėra jokių sustingusių žinių ar galutinių atsakymų. Visata, Kūrėjas ir Kūrinija taip pat nuolat vystosi, keičiasi..
Bet kokia informacija yra daugiasluoksnė: mes galime žiūrėti į ją iš daugybės taškų, pakopų, amžiaus tarpsnių, sąmonės lygmenų, proto ar širdies pozicijų. Prisiminkime, kaip žiūrėjome į pasaulį būdami vaikai ir kaip žiūrime dabar.. Kaip mato pasaulį jaunas žmogus ir senolis išminčius..
Mes galime mokytis visą gyvenimą! Savo akiratį plečiame stebėdami gamtą ir gyvenimą, skaitydami knygas ir bendraudami. Bendravimas – taip pat įgimtas mūsų poreikis. Truputį liūdina, kad bendravimas praranda apsikeitimo informacija, susitarimo, santarvės, bendros kūrybos, naujų atradimų funkciją ir tampa barnių, ginčų ir net konfliktų įrankiu.
Mes svetimėjame, mes vis mažiau bendraujame.. Todėl panagrinėkime bendravimo problemas, nes turime nemažai ribojančių įpročių, kuriuos formuoja šabloninis mąstymas ir kurie trukdo keistis informacija, priimti naują informaciją arba net užgesina norą bendrauti.
Pavyzdžiui – įprotis tapatintis, lygintis su kitais. Įsivaizduokime, kad žmogus kažką pasakoja, o mes, nelaukdami pasakojimo pabaigos, įsiterpiame ir pradedame savo pasakojimą: “O aš.., O man.., Ir aš..” Pažįstama? Tokį įprotį turi labai daug žmonių, ir jis permuša bet kokį norą dalintis informacija.
Dar vienas nemalonus įprotis – apibendrinti, pritaikyti šablonus. Jie taikomi išgirstai informacijai arba žmogui: bandoma klasifikuoti, daryti apibendrinimus, diagnozuoti, vertinti pagal stereotipus, taikyti šablonus. Šis įprotis bet kokiame pokalbyje sukelia įtampą.
Kitas įprotis – baimė neatitikti kažkieno lūkesčių ar pripažintų standartų. Tai didelis stabdis laisvam mąstymui ir pažinimui. Pokalbyje žmogus bijo išreikšti savo nuomonę arba pritarti tam, kas neatitinka pripažintų autoritetų.
Paplitęs ir įprotis priešintis permainoms. Tokiu atveju žmogus net nesigilindamas į naujos informacijos esmę, kategoriškai neigia ją, nes nauja jam nesuprantama, o todėl nepriimtina. Iš esmės natūralu iš karto nepriimti tai, ko nepažįsti, tačiau kai kategoriškai atmetama viskas, kas nauja – tai tampa ribojančiu įpročiu.
Neretas ir įprotis ginčytis. Toks žmogus pradeda ginčytis beveik visada, ir priežasčių tam gali būti daug: noras pasipuikuoti žiniomis, siauras dogmatinis mąstymas, noras pažeminti, egocentrizmas ar tiesiog nemokėjimas bendrauti.
Ir, keisčiausias – įprotis apgaudinėti save. Kai trūksta patirties arba faktų, žmonės susigalvoja nebūtų savybių kažkokiems reiškiniams ar žmonėms. Jie gyvena iliuzijomis ir jokių naujų minčių į savo pasaulį neįsileidžia.
Labai norėtųsi susigrąžinti, atgaivinti bendravimo džiaugsmą ir pažinimą per bendravimą. Įvairios technikos naujovės ir mūsų šabloninis gyvenimo būdas pamažu tai naikina: bendraujame prabėgomis, paskubomis, atsainiai.
Bet juk mūsų rankose atgaivinti sveiką, prasmingą bendravimą – kai žiūrime į akis kalbėdamiesi, kai atsakome į visus vaikų klausimus, kai išklausome vyresniųjų gyvenimo išminties, žavimės jaunimo kūrybinėmis idėjomis, ieškome bendrų sprendimų, sutarimo, vienybės.. Tuomet ir atgimsta pažinimo džiaugsmas per bendravimą.
Juk pažinimo erdvė – beribė.. Ir mes visada turėsime kuo pasidalinti.